Catherine Slessor – architektūros kritikė, už nuopelnus architektūros žurnalistikai gavusi Britanijos imperijos ordiną, ilgalaikė „The Architectural Review“ redaktorė. Šį trečiadienį, spalio 9 d. 20 val. MO Muziejuje Catherine Slessor kalbės apie architektūros kritikos rolę šių dienų kontekste, bei dalinsis įžvalgomis apie architektūros kritiką – lauką, kuriame ji aktyviai dalyvauja jau daugiau nei 30 metų. Šis pokalbis – Architektūros [pokalbių] fondo 25 ciklo architektūros kritikos tema „gražu/negražu“ dalis.
Catherine, kaip Jūs tapote architektūros kritike? Ar kritiku gimstama, ar tampama imant atsiliepti į provokacijas – situacijas, kuriozus, fenomenus, kuriuos norisi komentuoti, garsiai vertinti?
Pradėjau architektūros mokslus vėlyvais 70-taisiais, baigiau 1986-taisiais. Baigdama jau dirbau architektūros studijoje Londone, pradedančiosios pozicijoje – viriau arbatą ir kūriau plytų išdėstymo brėžinius. Pamačiau darbo skelbimą, kad „Architects’ Journal“ ieško asistento technikos skyriaus redaktoriui ir sudalyvavau atrankoje. Į darbo pokalbį pasiėmiau savo plytų išdėstymo brėžinius. Jiems tikrai kažkas užėjo – mane priėmė į darbą. Pamaniau, kad padirbėsiu porą metų, o tada grįšiu į studiją tęsti praktikos, bet mane taip įtraukė architektūros žurnalistika, kad atgal nė nesigręžiojau. Nuo to laiko dirbau keliuose architektūros leidiniuose ir galų gale atsidūriau žurnale „The Architectural Review“, kur rašiau, vadovaujama trijų redaktorių, o 2010 m. pati tapau redaktore.
Buvimas kritike yra akivaizdi mano darbo dalis, bet man teko būti ir redaktore, ir žurnalo leidėja. Kai 2015 m. palikau „The Architectural Review“, pradėjau studijuoti architektūros teorijos ir istorijos magistrą Bartlett architektūros mokykloje Londone. Studijos, po daugiau nei 20 metų, praleistų komercinėje leidyboje, mane vėl priartino prie intelektualių temų ir aktualijų. Dabar man atrodo, kad esu labiau kritikė nei redaktorė ir tai man patinka.
Kodėl architektūros kritika šiais laikais svarbi? Kokia yra kritiko pozicija?
Kai kurie žmonės visų sričių kritikus laiko parazitais, mintančiais kitų darbu. Tačiau kritikai turi svarbią rolę kontekstualizuojant, vertinant ir pozicionuojant meno kūrinius, ar tai būtų filmai, knygos, pjesės, ar architektūra. Kritika kalba apie menininko ar architekto intencijas, jas iškomunikuoja žmonėms ir padeda suprasti kuo pastatai yra geri, o kuo blogi. Kadangi architektūra yra visur aplink mus, nereikia įdėti pastangų ją atrandant. Kitaip nei, tarkime, teatrą ar tapybą. Viskas, kas padeda žmonėms suvokti jėgas – socialines, politines ir ekonomines, taip pat ir architektūrines – kuriančias sukonstruotą aplinką (angl. – built environment), yra svarbu dėl vaisingo pokalbio ir supratimo kūrimosi.
Kritikoje kvestionuojama meninė vertė, prasmė, funkcionalumas. O juk dažnai objekto atsiradimu yra suinteresuoti ne tik vizionieriai architektai, bet ir korporacijos (puikus pavyzdys – prekybos tinklai), statybų įmonės, rangovai… Gal jiems intelektuali kritika – nė motais?
Aš sakyčiau, kad tie, kurie užsiima nekilnojamo turto vystymu ir statybomis, veikiausiai mano, kad intelektualinė kritika jiems nėra aktuali, bet net jei ir taip, blogi atsiliepimai apie pastatą gali sutrikdyti jų puikiai veikiančius viešųjų ryšių aparatus ir priversti stabtelėti pamąstymui. Tarp viešoje erdvėje labiau matomų architektūrų žurnalistų yra keli, kurie prisidėjo prie didžiulių pokyčių. Žurnalo „The Architects’ Journal“ atliktas tyrimas apie žymųjį Boris Johnsono „Garden Bridge“ visuomenei paaiškino, kad tai buvo neįtikėtinai daug kainuojantis, betikslis projektas, kurio Londonui visai nereikėjo. Visa tai buvo pasiekta užsispyrusios, inteligentiškos žurnalistikos būdu, priešinantis klaidinančiai politikai ir viešųjų lėšų švaistymui.
Kokia architektūros kritikos situacija pasaulyje dabar? Paskaitoje jūs kalbėsite apie architektūros kritikos mirtį. Ko šiais laikais kritikams trūksta? Kur slypi pagrindinė kritikos problema?
Tam tikra prasme, manau, kad visa tai yra apie buvimą išgirstu informacijos ūžesyje. Internetas pakeitė situaciją – dabar yra tiek daug visiems pasiekiamo turinio ir nuomonių, kad dažnai yra sunku įžvelgti pačią esmę. Tačiau prieš suvešint virtualiam pasauliui, kritika turbūt buvo pernelyg suvaržyta ir elitistinė, sukurta ir kuruojama labai specifiniu būdu, tam tikro žmonių rato. Dabar turime balsų įvairovę, į diskusiją įnešančią įvairias temas, kurie turi būti vienodai išgirsti.
Bet kuriuo atveju, vis dar yra įprasta apžvelgti pastatus, nelyg mados objektus, kai jie jau yra pastatyti. Norėčiau, kad pastatų apžvalgos būtų rašomos po metų ar dešimtmečių naudojimosi jais – tam, kad galėtume pamatyti kokie architektūriniai sprendimai pasiteisino, kas nepasisekė ir iš visų šių diskusijų pasimokyti. Architektūra nėra vienkartinis rūbas – ji yra ilgaamžė. Tai, kaip ji dėvisi, išsilaiko ir veikia yra gyvybiškai svarbu ir turi būti kritiškai vertinama.
Ar egzistuoja skirtingos kritikos tradicijos, mokyklos, bendruomenės? Ar kritikai dažnai kritikuoja kritikus?
Akademiniame pasaulyje yra daugiau nuovokos apie įvairias kritines minties mokyklas. Pavyzdžiui, yra didžiulis ir akivaizdus skirtumas tarp, sakykime, Charles Jencks ir Manfredo Tafuri darbų ir nuomonių. Architektūros žurnalistikoje apie tai kalbama mažiau. Žmonės yra linkę būti tose pačiose barikadų pusėse, o kritikai – bent jau Jungtinėje Karalystėje – nekritikuoja vieni kitų, bet turėtų!
Vien perskaičius Jūsų „Guardian“ publikuotų tekstų antraštes matyti, kad rašote kone visų krypčių kritikos tekstus – tai ir architektūrinės recenzijos, ir architektūros fenomenų tyrimai, ir dokumentinės esė architektūros temomis. Kaip jums pavyksta kultivuoti tokį daugiasluoksnį matymą, mąstymą?
Tai kyla iš fundamentalaus teiginio, kad architektūra yra socialinis menas, susietas su visuomene, tuo pačiu esantis daugybės išorinių jėgų įtakoje. Ji formuojama pagal politines strategijas, ekonomiką, aplinkosaugines atsakomybes, medžiagiškumą, struktūrą, kontekstą ir istoriją. Daug dalykų prisideda prie architektūros gimimo, jie visi išryškėja su laiku. Pastatai yra tarsi žmonės, juos supa stulbinančios istorijos ir biografijos. Geras pasakotojas arba kritikas tekstais gali užburti ir perteikti šį architektūros daugiasluoksniškumą.
Nors žmonės tarpusavy dažnai vertina jų aplinkoje atsirandančius ar naikinamus architektūros objektus, viešai apie tai kalbėti išdrįsta retai, o išdrįsę yra laikomi visuomenės Don Kichotais, į kurių būrį jungtis nėra madinga. Kodėl taip yra?
Aš manau, paprastiems žmonėms trūksta žodžių, kuriais jie galėtų kalbėti apie architektūrą. O architektai yra linkę kalbėti apie dalykus labai specifine kalba, kuri nepaliečia žmonių širdžių. Tai yra komunikacijos problema. Kritikai gali padėti tarp abiejų pusių nutiesti tiltą, tačiau to dažnai nepakanka. Kaip bebūtų, architektūra yra esmiškai svarbi tema, turinti dominti žmones. Architektūra turėtų būti suprantama. Manau, kad tam tikri architektūros principai turėtų būti mokomi mokykloje – tam, kad žmonės galėtų išvystyti supratimą apie architektūrinius procesus nuo pat mažumės. Tai praturtintų viešąjį diskursą ir, norisi tikėti, prisidėtų prie valstybinės politikos pokyčių.
Pokalbis vyks anglų kalba, MO Muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) spalio 9 d. 20 val. Renginį organizuoja Architektūros fondas.
Renginys nemokamas tik dėl ciklo rėmėjų Kultūros tarybos ir „Tarkett“ bei „Paroc“ paramos.
Pokalbių ciklo „gražu/negražu“ kuratoriai – Dalia Čiupailaitė-Višnevska, Martynas Germanavičius, Matas Šiupšinskas. Ciklo iliustracijos autorius – Povilas Jankūnas.
Negalėsiančius dalyvauti pokalbiuose, kviečiame praėjusių paskaitų vaizdo įrašus žiūrėti internete: www.archfondas.lt
Pokalbį rengė Ugnė Matulevičiūtė ir Kristina Sagaidak
