Blog

Architektūros kritikas V.Didelonas: jei tikrai nori padaryti kažką gero aplinkai, turi nebestatyti

Valéry Didelonas

Rudenį MO muziejuje įvyko Architektūros fondo organizuojamas pokalbių ciklas „GRAŽU/NEGRAŽU“, kalbėjęs apie architektūros kritiką, jos svarbą ir iššūkius. Vienas iš ciklo lektorių – prancūzų kritikas Valéry Didelonas prieš paskaitą dalijosi mintimis apie architektūrinį diskursą ir postmodernizmą bei kodėl architektūroje vis daugiau moterų ir kodėl kartais geriausia, ką gali padaryti architektas, yra nedaryti nieko.

– Karjerą pradėjote nuo architektūros studijų, esate architektūros istorikas ir kritikas. Ar vis dar projektuojate?

– Nebeprojektuoju. Mačiau, kad galiu būti naudingas kitu būdu – nemečiau architektūros, tiesiog prisiėmiau kitą vaidmenį. Nedaug architektūros studijas baigusiųjų projektuoja pastatus, dauguma užsiima kitomis kūrimo veiklomis. Viena iš jų – kritika. Tai labai siaura sritis, tad antroji mano veikla yra mokymas – esu architektūros teorijos ir projektavimo dėstytojas. Dirbdamas su ateities architektais, turiu daugiau svarbos – jei būčiau projektuojantis architektas, per pastaruosius dešimtmečius būčiau sukūręs kelis pastatus, tačiau dėstydamas prisidėjau prie kelių šimtų studentų ugdymo. Dar pridurčiau, kad mano dėstytojai buvo tokie blogi, kad tiesiog norėjau juos pakeisti.

– Ką norėjosi keisti?

– Iš studijų teprisimenu savarankišką darbą, kas, žinoma, yra gerai – svarbu mokėti dirbti savarankiškai. Tačiau dar geriau, jei dėstytojai irgi geri. Dėstydamas siekiu, kad studentams manęs nebereikėtų, jie gebėtų patys priimti sprendimus. Viena iš atsakomybių yra padėti susikurti darbo metodą. Jei pirmakursiai verčiami patikėti, kad yra vienas kelias kiekvienai situacijai ir kad privalu sekti dėstytojo žodžiais, vėliau tokį požiūrį labai sunku pakeisti. O jei pirmaisiais metais keliami atsakomybės, bendravimo, mokėjimo būti nepriklausomam klausimai, skatinamos argumentuotos diskusijos, situacija visai kitokia.

Svarbu, kad mokslus baigę studentai būtų stiprūs. Profesinė realybė labai sudėtinga ir man liūdna, kai, būdamas diplominių darbų gynimo komisijoje, matau silpnus, pažiūrėti komisijai į akis negalinčius žmones. Kaip jie stos prieš klientus, turto vystytojus? Taip yra, nes penkerius metus jie leido laiką su blogais dėstytojais, neskatinusiais diskusijų, sprendusiais, kas yra gerai, o kas blogai. Studentai bandė kopijuoti „meistrą“, nemąstė savo galva ir, kuomet to „meistro“, pasakančio, ką daryti, nėra, jie pasimeta.

– Kitas edukacijos kelias – Jūsų platforma „Criticat“.

– Platforma siekėme suteikti įrankių, žinių, kuriomis remdamiesi žmonės galėtų patys mąstyti apie architektūrą, urbanistiką. Rašymas apie šias sritis neturi būti tik būdas išreikšti nuomonę; noriu prisidėti prie turtingesnio dialogo kūrimo. Mane liūdina, kad kuo labiau skaitai daugelį architektūros kritikų, tuo mažiau supranti, nes autorius stengiasi rašyti kuo sudėtingiau, priversti patikėti, kad jis yra protingas, o skaitytojas – kvailas, nes nesupranta. Tikiu, kad viskas turi būti kuo aiškiau išdėstyta, parašyta suprantama kalba. Mums tai buvo vienas svarbiausių dalykų, kuriant „Criticat“. Mano tėvai nesusiję su architektūra, tad, prieš išleisdamas straipsnį, duodu jiems paskaityti ir klausiu, ar jiems aišku. Jei ne – stengiuosi tobulinti.

– Apie ką yra šių dienų architektūra? Ar architektūra apskritai egzistuoja?

– Kovoju su esencialistiniu požiūriu. Vienas žurnalistas, neva didis kritikas, kalbina žymius architektus. Juokingiausia, kad pirmasis jo interviu klausimas beveik visada būna pretenzingas „Kas yra architektūra?“. Galime kalbėti apie konkrečius pastatus, situacijas, žmones, tačiau negalime kalbėti apie architektūrą kaip apie visumą. Įsivaizduokite, jei dėstydamas universitete ateičiau ir pasakyčiau, kad architektūra yra tas ir tas, o gera architektūra yra tai ir tai. Tai nužudo bet kokią pokalbio galimybę, ką dar galima pasakyti po tokių teiginių?

Bet kaip aš pats pradėjau? Su Koolhaasu, kurio žodžiai, tekstai mane labai traukė, jis gebėjo sujungti teoriją ir praktiką, jo darbuose mačiau daug svarbos, pavyzdžiui, Lilės miesto projekte. Vėliau išsiaiškinau, kad Lilės meras jau prieš 10 metų turėjo tas idėjas, Koolhaasas tik pritaikė jas erdvei. Mano nusivylimui ne architektas viską sugalvojo. Toliau gilindamasis supratau, kad net ne meras buvo svarbiausias, o nekilnojamojo turto kompanijos vadybininkas, kuris iš tiesų viską darė, organizavo susitikimus, rasdavo lėšų. Yra didelės idėjos ir yra kasdienė rutina – ji ir yra miesto kūrimo procesas. Mes, architektai, norėtume, kad būtent architektai, intelektualai kurtų pasaulį, nenorime galvoti, kad išties visa tai – vadybininko darbas, nenorime analizuoti buhalterinių ar vystytojų susitikimų ataskaitų. Tačiau būtent čia viskas ir gimsta.

– Kaip istorikas Jūs daug dirbote ties postmodernizmu. Kodėl jis įdomus?

– Pagaliau pradedu jo atsikratyti. Anksčiau buvau įsitikinęs, kad postmodernizmas buvo, juk tiek apie jį skaičiau, mane apie jį mokė. O dabar turiu pripažinti, kad, tiesą sakant, jis neegzistuoja. Charlesas Jencksas ir kiti – jie jį išgalvojo, prirašė knygų. Nebuvo ir modernizmo, kurį mums patogu suvokti kaip vientisą, apibendrinti. Jei norime suprasti pasaulį, reikia žiūrėti į viską iš labai arti. Reikia stebėti, ką žmonės daro, ką šneka apie tai, nes naratyvai dažnai stengiasi priversti dalykus atrodyti kitaip, nei jie iš tiesų yra. Tai labai postmodernu – niekas neegzistuoja, yra tik diskursas. Tad dabar mes esame postpostmoderniuose laikuose – turėtume sugrįžti prie dalykų, kokie jie iš tiesų yra, esmės.

– Bet visgi buvote susidomėjęs postmodernizmu. Kodėl?

– Taip, buvau. Tai buvo aktualu tuo metu, kai patekau į architektūrą – mokslus pradėjau 1991 metais. Tada mano mėgstamiausias architektas buvo Bernardas Tschumi. Jis siaubingas, tikriausiai nesukūrė nei vieno gero pastato. Tačiau tais laikais buvau sužavėtas, nes jis parašė didžiulę knygą, kurios buvo neįmanoma suprasti, painią, pilną sudėtingų žodžių, keistų sakinių. Visa dekonstruktyvizmo scena buvo tokia – vien tik kalbėjimas. To laikotarpio pastatai siaubingi, nepanaudojami, juokingi, blogai pastatyti, tačiau žurnaluose atrodė puikiai. Man užtruko 25 metus tai suvokti.

– Parašėte knygą apie Las Vegasą. Ar tai atsakas į R. Venturi ir D. Brown knygą?

– Tada, maždaug 2002–2010 m., vis dar buvau susidomėjęs tomis idėjomis. Venturi ir Brown knygą pirmą kartą skaičiau būdamas pirmame kurse, buvau priešiškai prieš ją nusiteikęs, buvau kairesniųjų pažiūrų, o knygos subjektas amerikietiškas, kapitalistinis. 2002 m. prie jos sugrįžęs vis dar buvau panašios nuomonės. Venturi buvo tarsi architektūros priešas. Bandžiau suprasti jo požiūrį, įsigilinti. Pamačiau, kad mano reakcija į „Mokantis iš Las Vegaso“ buvo visiškai tokia pati kaip knygos parašymo laikais, bet turėjau pats tai suvokti, pereiti per tai, kad tapčiau šiek tiek protingesnis.

Manau, Venturi yra realistas, jis mato realybę, kokia ji yra, bet teikia pirmenybę susikurtai fantazijai. Knygoje „Mokantis iš Las Vegaso“ yra labai trikdančių sakinių. Pavyzdžiui, kad architektas nedalyvauja žaidime, miestas statomas inžinierių turto vystytojams. Jis turėjo intelektualinio nuoširdumo tai pasakyti, nors tai šiek tiek savidestrukcija. Venturi ir Koolhaasas turi daug bendro. Yra realistų, kurie nebando pakeisti pasaulio, neturi idealizmo, gerų intencijų, bet nepasilieka nuošaly, kažką daro. Kodėl jie veikia, jei nesistengia kažko pakeisti? Man tai kiek mįslinga.

– Koks yra kritikos ir socialinių tinklų santykis? Dabar bet kas gali reikšti nuomonę.

– Sakyti, ką galvoji, nėra kritika. Priklausau kartai, pradėjusiai naudotis internetu. Tikėta, kad jis atneš žinių, padės dalytis idėjomis. Dabar matome – situacija kitokia, esame labai netoli nuo vadinamojo Didžiojo brolio, atrodo, kad Markas Zuckerbergas nori apie mus žinoti absoliučiai viską. Internetas per 25 m. tapo globalaus stebėjimo ir pinigų gaminimo mašina. Viena iš nedaugelio mano turimų socialinių medijų yra „Academia“, ji priklauso „Google“. Pasirodo, kuomet įkeli straipsnį į „Academią“, tai nebėra tavo nuosavybė, o priklauso „Google“, kuri su tuo gali daryti bet ką. Ateini vedamas gerų ketinimų – dalintis idėjomis, tačiau galiausiai multimilijonieriai užsidirba iš to, ką parašei nemokamai. Man norisi nuo to bėgti.

– Ar architektai turėtų stengtis pateikti savo darbus socialiniuose tinkluose?

– Žmonės daro, ką nori. Bet mums nereikia, kad pasaulis judėtų greičiau, reikia, kad jis sulėtėtų. Architektūra kenčia, nes viskas turi būti padaryta labai greitai. BIM yra siaubinga – neva padeda dirbti greičiau, bet, kalbėdamas su architektu, supranti, kad jis nori dirbti lėčiau. Taip pat ir su kritika. „Criticat“ buvo publikuojamas kas pusmetį, nes mums reikėjo 6 mėnesių parašyti geriems straipsniams, o skaitytojams – laiko juos perskaityti, pergalvoti. Lėtumas – nuostabu. Nematau jokių ženklų, kad socialinės medijos ketintų sulėtėti.

– Ar greitis vienas iš šiuolaikinę architektūros kritiką apibūdinančių dalykų?

– Visų pirma, manau, kad socialinėse medijose architektūros kritikos nėra. Yra nuomonių, bet jos neartikuliuotos, kartais anoniminės, o aš manau, kad negalima rašyti kritikos anonimiškai. Aš laimingas, kad nebesu „Facebooke“. Paskutinįsyk, kai ten buvau, mačiau diskusiją apie architektūrą ir ji buvo apgailėtina, žemo lygio.

– Ką galvojate apie fotografiją kaip būdą išreikšti nuomonę apie architektūrą?

– Architektūros fotografija anksčiau buvo dažna diskusijų tema. Vaizdais bandoma pasakyti, kad architektūra yra tai, ką matai. Bet tai yra labai maža architektūros dalis, didžioji – nematoma. Esu parašęs straipsnį, kuriame citavau Nyderlandų istorikę, minėjusią, kad Olandijos nacionalinis prizas buvo duotas aštuntojo dešimtmečio socialinio būsto renovacijos projektui Roterdame. Ji aiškino, kad šis projektas buvo tiek geras, kiek buvo nematomas – architektai sugebėjo padaryti tokią intervenciją, kad jos nė nesimatė. Turi pamatyti brėžinius, pastato pjūvius, kad suvoktum, koks iš tiesų geras yra projektas, kaip išspręstos techninės detalės, perorganizuotos veiklos pastate. Negali to nufotografuoti.

– Prieš interviu užsiminėte apie aplinkosaugą. Kokia yra architektų, kritikų atsakomybė?

– Galbūt kartais teisingiausias žingsnis yra nedaryti nieko. Tai liūdinanti išvada – jei tikrai nori padaryti kažką gero aplinkai, turi nebestatyti. Turėtume tobulinti jau egzistuojančius pastatus. Architektams turėtų būti mokama už tai, kad jie nedarytų nieko, kad įtikintų miestų merus nestatyti naujų pastatų, geriau renovuoti esančius. Turime klausti, ar tikrai reikia dar vieno muziejaus? Bibliotekos? Ekologinių būstų? Tam reikia didžiulio mąstymo pokyčio – šiandieninė visuomenė yra gamybos ir vartojimo visuomenė, o tai nebegali tęstis.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektura) | 2020 kovas

Norite spausdinto žurnalo kiekvieną mėnesį tiesiai į namus?

Prenumeruokite metams vos už 20 eurų!

    E-katalogas

Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.