Top Baneris

Architektūros konkursų eiga: socialumo link

2018 lapkričio 5 d.
ruciunu kolukio kompleksas 1
Deivido Marcinkevičiaus vizual.
Pasidalykite straipsniu

Architektūros konkursai, rengiami ir vertinami architektų, kelia dvejonių ir kviečia diskutuoti. Ar užtenka pastatą matyti vien inžineriniu, konstrukciniu ar estetiniu aspektu? Ar projektavimo procese deramai atsižvelgiama į socialinę pastato paskirtį? Šiandienos situaciją vertina ir apie galimus pokyčių sprendimus svarsto miesto ir architektūros sociologė dr. Dalia Čiupailaitė.

Trūksta socialinių įžvalgų

dr. Dalia Čiupailaitė

Dr. Dalia Čiupailaitė.

Sociologė D. Čiupailaitė sako, kad Lietuvoje dažnai pasigendanti architektūros darbų konkursų ir jų vertinimo socialinio aspekto, gilesnio suvokimo, kam pastatas yra kuriamas. Nors dar kiek neįprasta apie tai šnekėti, tačiau kai kurie architektai vis dažniau siekia šią spragą užpildyti. Iki šiol buvo nusistovėjusi praktika, kad konkursų komisija susideda iš architektų ir užsakovo atstovų. Vadinasi, didžiausias dėmesys yra skiriamas estetiniam, kompoziciniam statinių aspektui. Tai neabejotinai svarbu, bet pastatas nėra tik kompozicinė, inžinerinė visuma. Sociologė svarsto, kad ne mažiau svarbi esanti ir pati erdvė, kurioje vyksta socialiniai santykiai ir kurioje atsiskleidžia tam tikros institucijos, pavyzdžiui, ligoninės, bibliotekos specifinė, istoriškai kintanti erdvės koncepcija.

Taigi, nuo to, kaip suformuojamas pastatas, priklausys, kokia institucijos forma galės skleistis toje erdvėje, kokie socialiniai santykiai užsimegs, kaip erdvę patirs skirtingos ją naudojančios grupės. D. Čiupailaitė būtų linkusi dvejoti, ar visada deramai išsiaiškinama apie naudotojų sudėtį, jų tarpusavio santykius ir reikiamas erdvės paskirtis, nes į architektūros studijas vis dar neįeina sociologijos, psichologijos ar antropologijos kursai. Būsimieji architektai mokomi projektuoti, tačiau socialinis suvokimas, kam jie projektuoja, išlieka neišsakytas, tarsi savaime suprantamas. Todėl sociologė mano, kad, rengiant konkursus, jų procese turėtų labiau dalyvauti institucijos esmę išmanantys, joje dirbantys arba ją tiriantys žmonės. Užsakovo atstovai padeda ieškant pusiausvyros, jie gerai žino funkcinius poreikius, o tyrėjai geba vertinti ir būsimų erdvių poveikį socialinėms darbuotojų ir naudotojų praktikoms.

Nuo to, kaip suformuojamas pastatas, priklausys, kokia institucijos forma galės skleistis toje erdvėje, kokie socialiniai santykiai užsimegs, kaip erdvę patirs skirtingos ją naudojančios grupės.Dalia ČUPALAITĖ

Svarbu išsiaiškinti poreikius

D. Čiupailaitė pasakoja dažnai susidurianti su tokiu projektuotojų požiūriu: esą paklausus paties žmogaus apie jo norus, jis tiesiog išsakys pageidavimą turėti dar daugiau to, ką jau turi. Paprastai pateikiamas populiarus pavyzdys: jei Henry Fordas, prieš sukurdamas automobilį, būtų paklausęs žmonių, ko jie nori, šie būtų atsakę, kad jiems reikia greitesnio arklio. Todėl ir architektai, kaip kadaise automobilių inžinieriai, stengiasi patys kurti naujus žmonių santykius.

Sociologė keliais žodžiais nusako tokio požiūrio pasekmes – pastatas pastatomas ir tik tada žiūrima, kas įvyko. Kartais jis sėkmingai funkcionuoja, tačiau kartais ne. Tokiu atveju naudotojai ima jį drastiškai perdarinėti, taisyti. Tai kelia nepatogumų tiek naudotojams, tiek architektams, nes pakeitimai gali sugriauti originalų architektų sumanymą. Džiugu, kad vis daugiau autorių stengiasi kurti gebančias adaptuotis erdves, bet ne visos architektūrinės struktūros yra tokios lanksčios, kad galėtų būti lengvai transformuojamos. O jei veikia ir autorinės architektų teisės, arba architektas nenorintis įsileisti pokyčių į savo kurtą erdvę, institucijos naudotojai tiesiog tampa įstrigę pastato kiaute. Tokių pavyzdžių pašnekovė teigia žinanti ne vieną, net ir po daug metų ji girdi darbuotojų nuoskaudų dėl to, kad kadaise į jų poreikius nebuvo atsižvelgta. D. Čiupailaitės nuomone, nepakanka paklausti pačių žmonių, ko jie nori, nes žmonės paprastai erdvinių poreikių nereflektuoja, yra linkę prie erdvės prisitaikyti: nepatogi kėdė – joje vis tiek įsirangys, triukšminga aplinka – užsidės ausines ir t. t. Tačiau būdų tirti ir išsiaiškinti pastato naudotojų poreikius esama įvairių, tam ir dirba įvairių sričių specialistai: psichologai, sociologai, semiotikai, an tropologai ir kt.

Kitas sociologei rūpintis aspektas – tai ankstyvųjų tyrimų trūkumas projektuojant visuomeninius, socialiai reikšmingus pastatus. Pavyzdžiui, projektuojant naują biblioteką, derėtų visų pirma atlikti išankstinius tyrimus apie projektuojamo pastato teritoriją, demografinius kriterijus, aplinkui teikiamas paslaugas, išsiaiškinti, ar žmonės čia perka knygas, o galbūt skaito elektronines knygų versijas ir t. t. Anot pašnekovės, neatlikus tyrimų, sunku būtų suprasti, kokį poreikį atliepia pastatas. Tokie objektai reikalauja socialinių mokslų prognozavimo, tyrimų ir žinių. Taigi, kai tyrimai nenumatomi ir žinių nėra, poreikiai tiesiog yra sukuriami, nuspėjami, jais spekuliuojama. O kuo architektai vadovaujasi spekuliuodami – stereotipais, įsivaizdavimais, edukologine, moksline literatūra ar kažkuo kitu – taip ir lieka neaišku. Kai kurie architektai tai supranta ir kreipiasi į išorės konsultantus, bet kol kas tokių atvejų nėra tiek daug, kiek norėtųsi.

Deivido Marcinkevičiaus vizual.

Deivido Marcinkevičiaus vizual.

Susiduria priešingos vertybės

Sociologė atkreipia dėmesį ir į architektūros konkursų vertinimo komisijų sudėtį. Dabartinė konkursų situacija esanti tokia: vieni architektai pasiūlo projektą, kiti architektai jį vertina. D. Čiupailaitė lygiai taip pat būtų linkusi analizuoti ir vertintojų poziciją. Jos teigimu, visi mes vadovaujamės tam tikromis socialinėmis teorijomis apie tai, kaip pasaulis veikia ir kaip norėtume, kad jis veiktų. Tai ir yra mūsų vertybės. Tačiau žmonės dažniausiai vertybių nereflektuoja, taip pat, žinoma, ir architektai. Todėl projekto autorių komandos ir vertintojų komisijos vertybės gali gerokai skirtis. O tai, kaip bus suorganizuotas socialinis pasaulis pasitelkiant architektūrą, yra ne tiek mokslinis, kiek moralinis, vertybinis klausimas. Ne visada tai deklaruojama konkurso pradžioje, todėl projekto autoriai gali manyti, kad vertybė yra integruotas miestas, viešumas, galimybė judėti, o komisija didžiausia vertybe pripažins privačią nuosavybę, uždarumą, todėl viskas esą turėtų būti apsaugota keleriopais saugumo lygiais. Šių dominuojančių vertybių pagrindu esame priversti gyventi ir visi mes. Retai svarstoma, o kokios pačių žmonių, kurie naudosis tomis erdvėmis, vertybės, kokia bus jų visų tarpusavio sąveika pasiūlytose erdvėse.

Todėl D. Čiupailaitė linkusi manyti, kad bendravimas su užsakovu ir platesne naudotojų grupe yra tikrai reikalingas. Jai rūpi ir tai, kiek būtų galima pakeisti pasiūlytą ir jau atrinktą projektą.

Sociologė pasidžiaugė, kad Lietuvoje palaipsniui daugėja situacijų, kai architektai dirba kartu su kitų sričių specialistais, pavyzdžiui, kraštovaizdžio architektais, sociologais ar gyventojais. Vis tik šie pavyzdžiai dažniausiai yra kūrybinės dirbtuvės, o ne architektūros konkursai. Tačiau ir tai – jau žingsnis į priekį, nes iš jų suformuotos užduotys architektams, remtasi pagrįstomis žiniomis. Todėl yra labai svarbu puoselėti poreikį platesniam specialistų ratui, kad dažniau žvelgtume į būsimą pastatą kaip į tarpdisciplinišką, multidimensinį, socialinį procesą.

Sociologė pažymi, kad jau yra priimtas Architektūros įstatymas, kuriame surašyti kriterijai, pagal kuriuos reikėtų vertinti konkurso rezultatus. Taigi, pastangų kurti susikalbėjimą jau esama. Vis tik, jos manymu, visa ko pagrindas – paties architekto įžvalgumas, kūrybingumas, socialinė atsakomybė. Nuo jo noro įsiklausyti ir bendradarbiauti dažnai tiesiogiai priklauso kuriamos architektūros kokybė.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis.


Pasidalykite straipsniu
Komentarai

Rekomenduojami video