Daugiafunkcis kompleksas „k18B“ Vilniuje galėjo tapti garsus ne tik dėl projekto autoriaus, bet ir dėl to, kad paskatino pakeisti Architektūros konkursų nuostatus, prieš keletą metų patvirtintus Lietuvos architektų sąjungos (LAS). Tačiau dar ne dabar. Nors kelis mėnesius dirbusi ekspertų grupė kategoriškai neigiamai įvertino šio konkurso organizavimą, LAS vadovai neskuba skelbti ypatingos padėties ar muštis į krūtinę. Neskuba jie ir viešinti kolegų atliktos ekspertizės išvadų. Jas rasite čia.
Netrukus po Danielio Libeskindo studijos triumfo LAS visuotiniame susirinkime buvo pritarta minčiai šio konkurso pagrindu išsiaiškinti, kas tobulintina rengiant architektūros konkursus ateityje. Įgaliojimai suteikti solidžiai pavadintai Konkursų organizavimo vertinimo ir rengimo tobulinimo (KOViRT) grupei.
KOViRT grupės nariai – Artūras Asauskas, Gintautas Blažiūnas, Darius Linartas, Aurimas Syrusas (sekretorius), Linas Tuleikis (pirmininkas), Leonardas Vaitys – ant darbo stalo turėjo du aplankus: Architektūros konkursų rengimo taisykles ir konkurso „k18B“ dokumentaciją.
Po aštuonių posėdžių, pokalbių su trimis kolegomis, prisidėjusiais prie konkurso rengimo, popierių ant stalo padaugėjo, o štai taisyklės liko nepakitusios. KOViRT grupės parengtos išvados ir rekomendacijos keliaus į naują aplanką – į jį LAS vadovas Marius Šaliamoras žada rinkti ir kitų, architektų pasirengtomis konkursų rengimo sąlygomis suinteresuotų pusių, nuomones. Kol kas, jo manymu, iš esmės svarstyti taisyklių koregavimo klausimą yra per anksti.
Pakomentuoti atliktus šio etapo darbus paprašėme ir KOViRT grupės vadovo Lino TULEIKIO, ir LAS pirmininko Mariaus ŠALIAMORO.
Linas TULEIKIS.
Kodėl būtent „k18B“ konkursas pasirinktas kaip lakmuso popierėlis persijoti architektūros konkursų taisykles?
Todėl, kad šis konkursas perpildė architektų kantrybės taurę. Jau eilę metų stebime nuolatos prastėjančius konkursus, vis ciniškiau ignoruojami organizacijos tikslai ir vis labiau dirbama dėl trumpalaikio verslo rezultato, paminant konkurso rezultato kokybę. Todėl Lietuvos architektų sąjungos (LAS) suvažiavime buvo pasiūlyta paimti vieną konkretų atvejį, jį išgvildenti ir nurodyti priežastis, kodėl konkursai taip nusirito.
Tikėta, kad pati organizacija įvardijus priežastis pajėgs susitvarkyti, nes kaip konkursų rengėja LAS baigia prarasti autoritetą tarp architektų. Tačiau panašu, kad pastaruoju metu organizacija vis labiau užsitarnauja reputaciją tarp verslininkų kaip galinti padėti konkursu prastumti verslo reikalus.
Mūsų manymu, verslo komplekso „k18B“ atveju į LAS buvo kreiptasi dėl ypatingos vietos, dėl ypatingos svarbos objekto, kai klientas be solidžią patirtį turinčios visuomeninės organizacijos patirties tikrai negali realizuoti savo lūkesčių. Vadinasi, organizacija prieš partijos pradžią turėjo visus kozirius, taip pat tikslus: ginti gerą architektūrą, kelti kokybės reikalavimus, puoselėti skaidrumą, vykdyti šviečiamąją veiklą tarp architektų. Visų šių punktų ji nevykdė. Tik vienintelį – pagelbėjo komerciniam klientui susitvarkyti reikalus taip, kaip jam reikėjo. Visuose punktuose nuolaidos padarytos architektūros sąskaita ir kliento komercinei naudai.
Tyrimo pratarmėje rašoma, kad organizacinių veiksmų vertinimas buvo atliekamas trimis aspektais: teisiniu, profesiniu ir etiniu. Tad kuriam buvo nusižengta labiausiai?
Organizuojant ir rengiant konkursą buvo nusižengta visoms trims sritims. Būtų labai sunku įvardyti, kokiu laipsniu kuri sritis pažeista – tam prireiktų dar išsamesnių tyrimų, taip pat teisės specialistų pagalbos.
Ko, Jūsų vertinimu, šiuo „k18B“ konkursu siekė užsakovai?
Projektuojant „k18B“, manau, užsakovo tikslai kiek keitėsi. Mano manymu, jie prasidėjo nuo ketinimo įtraukti architektų bendruomenę į reikalus plėtojant komercinį objektą tokiomis apimtimis, kurioms įteisinti reikalingos papildomos projektavimo ir teisinės procedūros. Tad iš pradžių tiesiog norėta užsitikrinti specialistų palaikymą.
Kai po viešo projekto pristatymo pasimatė, kad ne visi specialistai pritaria užsakovų norimoms apimtims ir pateiktiems sprendiniams, greičiausiai atsirado architektūros žvaigždės planas, kuris palengvintų realizuoti užsakovo norus. Tad toliau, mano manymu, buvo dirbama ta linkme: konkursas įtraukiant vietos potencialius architektus suorganizuotas tam, kad vietiniai neprieštarautų, kai bus pasirinkta užsienio architektūros žvaigždė.
Esu girdėjusi teiginį, kad pagal LAS pasitvirtintas konkursų organizavimo taisykles nebuvo įvykdytas nė vienas konkursas. Gal jie tikrai pernelyg tobuli netobulam mūsų pasauliui?
Galbūt ir taip, bent jau pastaruoju metu tikrai nė vienas konkursas neįvyko pagal LAS patvirtintus nuostatus. Visada būdavo nusileidžiama užsakovo norui konkursu rasti ne visomis prasmėmis geriausią sprendimą, bet saugų, atitinkantį užsakovo išankstinį įsivaizdavimą. Man pastarųjų metų derybos primena paplitusias architektūros verslo derybas. Kai klausi architekto, kodėl sutiko su tokia projektavimo kaina, kuri neleidžia atlikti reikalingus tyrimus ir pasinaudoti tam uždaviniui spręsti reikiama profesionalia kompetencija, jis atsako: jei aš būčiau nesutikęs, tai kitas būtų padaręs dar pigiau. Taip nusileidžiama iki neprotingų kompromisų, todėl architektūros kokybė ir krinta kaip domino kaladėlės. Visa šio konkurso eiga rodo, kad organizatoriai irgi nusileido iki labai neprotingų kompromisų.
LAS vadovybė argumentuoja, kad neidama į kompromisus praras galimybę bent iš dalies kontroliuoti architektūros konkursus.
Šie argumentai remiasi tik prielaidomis, nes tai nėra patikrinta praktikoje – LAS vadovybė nė karto iki galo nepabandė nesutikti su keliamais nepagrįstais užsakovo reikalavimais, tad teiginys, kad užsakovas būtų atsisakęs, yra nepagrįstas. Konsoliduoti architektų bendruomenę, vėl patikėti LAS kaip organizacija, gebančia kokybiškai organizuoti architektūros konkursus, gali tik grįžimas prie pagrindinio architektūros konkursų tikslo – aiškia užduotimi ir skaidriomis nešališkomis procedūromis atrinkti geriausią sprendimą.
Todėl mūsų grupei atrodo, kad jei taryba neprisiims atsakomybės ir nesiims kardinalių veiksmų, kad tai pakeistų, tai mes neišsrėbsime. Mes stengėmės iki galo sugromuliuoti medžiagą, kad neliktų neaiškių vietų, ir ją pateikėme organizacijos vykdomajam organui – tarybai, kad tereikėtų šiek tiek kolektyvinės valios nuspręsti, ką su visa šia situacija daryti.
LAS tarybos posėdyje, Jums reziumavus, kad „k18B“ konkursas buvo surengtas šiurkščiai pažeidus taisykles, iš kolegų lūpų nuskambėjo rezignacija, esą verslas – architektų duondavys, labai nepašokinėsi, bus taip, kaip jie nori. Ar Jums panašu, kad kas nors gali keistis?
Liūdna, bet po tarybos posėdžio man nesužibo viltis, kad kas nors gali pasikeisti. Realiai tarp tarybos narių matau tik du ar tris, kurie norėtų pasikeitimų tiek, kad dėl to galėtų bent ką nors padaryti, dar keli buvo tie, kurie lyg ir norėtų pokyčių, bet dėl to patys nenusiteikę ką nors daryti.
Jei mes pasirinkome demokratinius procesus vietoj diktatūros, tai negalime tikėtis, kad kas nors vienas viską padarys už mus, kas nors vienas įves tvarką. Kol nesusidarys kritinė masė norinčiųjų keisti susidariusią situaciją, niekas nepasikeis. Architektų visuomenėje, atrodo, kritinė masė nori pokyčių. Ar ši nuomonė vyrauja tarp LAS narių – aš suabejojau.
Mūsų grupės manymu, parengti dokumentus ar rezoliucijas dėl tobulinimo neužtenka – reikia iš esmės keisti seną tvarką, kai nesilaikome priimtų įsipareigojimų, nusistatytų standartų. O jei norime būti labai lanksti organizacija – jei koks nors dokumentas pasensta greičiau, nes pasikeičia gyvenimas, tai turime turėti labai skaidrią tvarką, kaip būtų vykdomas koks nors aktas, kuris neatitinka mūsų prisiimtų įsipareigojimų.
LAS pirmininkas ragina pradėti pokalbius su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA). Kokia, Jūsų nuomone, galėtų būti iš to nauda?
Bet kokie pokalbiai vyksta turint kokių nors tikslų. Kol pati organizacija neišdiskutuos savo tikslų, per anksti eiti į pokalbius su verslo visuomene, kuri labai gerai žino, ko nori – greitos naudos. Pamirštama esminė detalė – dažniausiai pastatyti geros ir blogos architektūros pastatą kainuoja tiek pat. O blogos architektūros pastatu džiaugiamasi labai trumpai – tik kol į jį įsikeliama, o paskui jau ilgus metus už jį mokama tikroji kaina. Todėl, manau, susitikimai su LNTPA atstovais šiuo metu gali būti tik šviečiamojo pobūdžio.
Tuo metu, kai rašėte tyrimo dėl „k18B“ išvadas, kolegos LAS su partneriais rengė kitą rezonansinį, apmalšinti verslo ir visuomenės konfliktą turėjusį, architektūros konkursą buvusiam Kelių policijos pastatui rekonstruoti. Kitaip nei „k18B“ atveju, čia triukšmas kilo vos paskelbus konkurso sąlygas. Šio konkurso analizė turbūt gerokai papildytų Jūsų tyrimo apibendrinimus?
Išvadose dėl „k18B“ tyrimo grupė vienbalsiai sutarė, kad konkursas surengtas labai blogai, ir atrodė, kad blogiau jau negali būti, bet po to matome kitus konkursus, kuriems būdingi tie patys dalykai.
Mūsų grupei dar tik įpusėjus tyrimą, pirmininkas M. Šaliamoras pasiūlė mums įsitraukti į „Lidl“ konkurso organizavimą, nes esą užsakovai labai skubina. Pasitarę grupėje nutarėme, kad negalime veltis į paralelinius veiksmus, kol neatlikome tyrimo, dėl kurio buvome suvažiavimo ir suburti, juolab kad šiuo atveju buvo visai neaiškios atsakomybės ribos. Atsisakėme dalyvauti bet kokiuose konkursų organizavimo procesuose, kol nebaigėme tyrimo.
Tačiau savarankiškai tai daryti savo grupės nariams neuždraudėme. Todėl du iš mūsų savanoriškai dalyvavo rengiant šį konkursą. Vienas narių man sakė, kad buvo viename susitikime su „Lidl“ atstovais ir po to nariai nebuvo kviesti į jokius posėdžius šio konkurso klausimais.
Skaičiau to konkurso sąlygas ir, nors jos buvo pasirašytos LAS vadovo, man susidarė įspūdis, kad sąlygos parengtos nekilnojamojo turto verslininkų, o ne architektų. Užduotyje buvo aiškiai programuojamas esamo pastato griovimas, nors išsisukta nuo tiesaus to įvardijimo, tarp vertinimo kriterijų nebuvo susijusių su architektūra (išskyrus funkciją), o LAS pažadas visus dalyvius atleisti nuo profesinės etikos normų laikymosi išvis šokiravo. Tai įžūlus savivaliavimas, kuris rodo, kad cinizmas LAS organizacijoje peržengė visas galimas ribas.
Konferencijoje „Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės“ savo pranešime „Architektų konkursinės patirtys“ aptarėte bene 5 naujausius architektūros konkursus ir, kaip minėjote, taip ir neradote pavyzdinio. Ar išvis tikite, kad įmanoma sukurti tokį konkursų rengimo mechanizmą, kuris taptų įrankiu rasti geriausią sprendimą?
Nors kelerius metus architektūros konkursų rengimas katastrofiškai blogėja, esu įsitikinęs, kad nėra geresnio metodo atrinkti tinkamiausią sprendimą nei konkursas. Tiesiog organizuojant reikia nepamiršti, kad pagrindinis konkurso tikslas – rasti geriausią sprendimą šioje situacijoje, todėl visi kiti faktoriai, tokie kaip užsakovo verslo sėkmė, objekto atsiperkamumas, įvykio išgarsinimas ar kieno nors rinkimų kompanija, neturėtų užgožti kokybiško rezultato siekio, kaip dažnai nutikdavo pastaraisiais metais.
Marius ŠALIAMORAS.
Kaip vertinate KOViRT grupės nuveiktą darbą? Ar jos pateiktos išvados bus naudingos planuojant konkursų organizavimą ateityje?
Vertinu labai gerai. Vieno konkurso pavyzdžiu ištrauktas architektų bendruomenės skaudulys. Tačiau tai nereiškia, kad kitos grupės neįvardytų kitų sopulių. Ir aš girdžiu, tarkime, tarptautinių kompanijų atgarsius, kad jos norėtų surengti konkursą tokiu pat formatu kaip „k18B“. Vadinasi, verslo pasaulis tai mato kaip teigiamą pavyzdį.
Yra besidžiaugiančiųjų, kad tai buvo konkursas, kuriuo Lietuva atsivėrė užsienio architektams, verslas patenkintas tuo, kad konkursas baigėsi pozityviu rezultatu – išrinktas geriausias darbas, o laimėjusi grupė atlieka projektavimo darbus. Politikai šį procesą palaimino, nėra prieštaros, patenkintas ir Kultūros paveldo departamentas. Vienu žodžiu, yra ženklų, kurie rodo, kad konkursas surengtas sėkmingai. Ir yra ženklų, kurie kelia nerimą architektų visuomenei.
Kai kurie Jūsų kolegos skeptiškai sureagavo į ketinimus dėl konkursų organizavimo nuostatų tartis su Lietuvos nekilnojamojo turto asociacija.
Lietuvos architektų sąjungoje (LAS) pastebėjome, kad vis mažėja verslininkų, norinčių su mūsų pagalba rengti konkursus. Per metus jų surengėme 6 ar 7, o viešuosiuose pirkimuose jų yra šimtai, beje, patys verslininkai konkursų niekieno nekontroliuojami irgi organizuoja po kelias dešimtis.
Todėl pradėjome dialogą, kad išsiaiškintume, kokios to priežastys. Kodėl, pavyzdžiui, mes nepatrauklūs verslininkams, kodėl ir kada būname patrauklūs politikams, o kada – nepatrauklūs. Po to galima vertinti, ar galime keisti tas nuostatas, ar ne.
Yra punktų, kurių tikrai niekada nekeisime, pavyzdžiui, atsisakome dalyvauti konkursuose, kai kokia nors žinyba surengia nomenklatūrinį konkursėlį žinodama nugalėtoją ir prašo atsiųsti atstovą į komisiją neva dalyvauti. Mes dalyvaujame tokiuose konkursuose, kuriuose esame partneriai ir kuriuose galime turėti įtakos sprendimams. Nors gal kitiems atrodo priešingai.
Mano, kaip organizacijos vadovo, tikslas yra ne žarstytis kategoriškais teiginiais, bet surinkti visą informaciją ir pamėginti sukurti tokią konkursų sistemą, kuri neprieštarautų tarptautinėms nuostatoms ir galėtų realiai gyvuoti Lietuvoje.
Kaip vertinate idėją kurti nuolat veikiančią konkursų komisiją?
Tai gera mintis. Tarybos posėdyje siūliau galbūt KOViRT grupės pagrindu suformuoti nuolat veikiantį komitetą, kuris kaip filtras tikrintų visus LAS konkursus. Mes po truputį ir einame tokios struktūros link. Ir šiuo metu rengiant Vilniaus konkursus dalyvauja Vilniaus skyriaus valdybos nariai – jie kviečiami dalyvauti. Rengiamus konkursus Klaipėdoje šefuoja uostamiesčio skyrius, kai kyla labiau konfliktiškų situacijų, tai globoja centrinė LAS taryba.
Apie tai, kokie nuostatai rengiant konkursus dažniausiai nukenčia, jau esame ne kartą girdėję. O kokių patvirtintų konkurso organizavimo nuostatų pavyksta laikytis?
Jų yra tikrai daug. Tarkime, komisijoje turi būti ne mažiau kaip 50 proc. žmonių, turinčių architekto išsilavinimą. Pasiekėme, kad visada būtų skiriama pirma vieta, nuosekliai siekiame, kad derybos vyktų ne šantažuojant, kai deramasi iškart su visomis grupėmis, o su pirmos vietos laimėtoju ir kt. Tačiau vis dar turime problemų su autorių teisėmis. Investuotojai lyg ir perka tuos darbus, bet praktika rodo, kad dažnai gavę idėją po to jie yra linkę samdyti pigius architektus (tai irgi pažeidžia etiką) ir bando pigiai tą idėją realizuoti.
Mes matome tai ir bandome įveikti, bet be kompromisų vadovaujantis šiais nuostatais iš tikrųjų neįvyktų nė vienas konkursas. Turime dilemą – ar nevykdyti šios veiklos, ar vis dėlto tuos popierius tobulinti.
Ne viskas taip paprasta. Galiu pasakyti – du žmonės iš KOViRT grupės dalyvavo rengiant taip iškritikuotas buvusio Kelių policijos pastato architektūros konkurso sąlygas.
Matome Kauno „Mokslo salos“ konkursą, kurį surengė garsi kompanija „Malcolm Reading Consultants“. Džiaugiuosi, kad į Lietuvą ateina ir konkursus organizuojančios kompanijos. Tačiau tas konkursas kainavo apie 80 tūkst. eurų (LAS tokio lygio konkursą gali suorganizuoti už 20–30 tūkst.). Rezultatas – per 2 dienas išnagrinėta per 140 darbų, ir laimėjo darbas, kuris neatitinka konkurso sąlygų… Dabar laukiu, ar savivaldybė sudarys sutartį su pirmos vietos laimėtoju, ar viskas paskęs teismuose. Čia nėra jokios piktdžiugos, tik patirtis, kuri mums labai vertinga.
Taigi manau, kad visi dokumentai, juolab parašyti mūsų pačių, turėtų būti tobulinami, derinami su gyvenimo logika. Tam, kad rezultatas nepažeistų architektų interesų, teisinių dalykų, kad jis būtų priimtinas savivaldai ir nekilnojamojo turto plėtotojams. Dialogas turi būti daugiaplanis. O jeigu kas nors žino, kaip tai padaryti jau dabar, tai darome nors rytoj…
Galvoju, ar būtų kilęs tas ažiotažas dėl „k18B“ konkurso, jei konkursą būtų laimėjęs Remigijus Bimba (jis užėmė antrą vietą), o ne Danielis Libeskindas. Jei būtų, tai labai džiaugčiausi. Tai reikštų, kad mes žiūrime ne į savo širdgėlą, o į reikalo esmę. Norėčiau orientuotis į esmę ir rezultatą, išmokti dalyvauti konkursuose ir su žvaigždėmis, ir be jų, ir su užsienio partneriais, ir be jų, ir išmokti būti lankstesnis šiame lanksčiame pasaulyje.
Pozicinės nuostatos:
Tyrimas vykdomas Lietuvos architektų sąjungos (LAS) iniciatyva, todėl buvo išsiaiškinami tik veiksmai, priklausomi nuo LAS atstovų, neanalizuojant kitų organizacijų ar įmonių veiksmų ir iniciatyvų.
Organizacinių veiksmų vertinimas buvo vykdomas trimis aspektais, atskirai jų neįvardijant:
– teisiniu (kaip vienas ar kitas organizatorių veiksmas atitinka LAS prisiimtas ir įstatymų nuostatas);
– profesiniu (kaip vienas ar kitas organizatorių veiksmas atitinka organizacijos užsibrėžtus profesinius tikslus ar juos gali neigiamai paveikti);
– etiniu (kaip vienas ar kitas veiksmas dera su profesine etika).
Tyrimo išvados:
1. LAS atstovai, derybose dėl konkurso sąlygų turėdami derybinę persvarą prieš konkurso užsakovą UAB „Investmira“, neišnaudojo tų galimybių ir nusileido daugumoje pozicijų, aukodami konkurso kokybę, viešąjį interesą ir architektų teises. Faktiškai užsakovas be architektų bendruomenės pritarimo tokioje vietoje negalėjo įvykdyti pageidaujamų apimčių, netrukdomiems veiksmams jam reikėjo palankios viešosios nuomonės, o tai gali sukurti sėkmingas konkursas.
2. Konkurso organizacija ir su ja susiję LAS atstovų veiksmai ignoravo pagrindinius LAS tikslus (LAS įstatų p. 10.1, 10.2, 10.3, 10.4) ir veikė gindami konkurso užsakovo valią. Šio konkurso rengimo ir vykdymo metu organizacijos vadovas (M. Šaliamoras ir l. e. p. L. Naujokaitis) ir už konkursą atsakingas asmuo (R. Leitanaitė) ne kartą atliko veiksmus, prieštaraujančius organizacijos patvirtintiems konkursų organizavimo nuostatams bei LAS įstatams.
3. LAS atstovai nesudarė darnios komandos visuose organizaciniuose konkurso procesuose, sprendimus priėmė LAS pirmininkas, nesuorganizavęs nuoseklaus kolektyvinio darbo, neinformavęs LAS tarybos apie proceso eigą. Organizatoriai turėjo atsiklausti tarybos dėl procesų, nes kai kurie LAS atstovų veiksmai prieštaravo galiojantiems LAS nuostatams.
4. Parenkant konkurso recenzentus ir vertintojus didžiausias dėmesys buvo kreipiamas ne į aukščiausią profesionalumo lygį, bet į asmenų einamas pareigas projektą derinančiose institucijose, galbūt administraciškai ar politiškai paveikiamą arba į visuomeninį, populistinį, bet ne profesinį žinomumą, taip pat galbūt politiškai paveikiamą asmenį.
5. Konkurso darbų vertinimui buvo pasirinkta ydinga sistema, leidusi grupei vertinimo komisijos narių kardinaliai paveikti vertinimo rezultatus, atiduodant visus vertinimo balus vienam darbui, kiti konkursiniai darbai liko nevertinti. (Taip pasielgė 3 komisijos nariai. Sutapimas, kad lygiai tiek komisijoje buvo užsakovo atstovų.)
6. Pasirašant sutartį su UAB „Investmira“ buvo prisiimtas neleistinas įsipareigojimas organizuoti priešprojektinių siūlymų derinimą, o tai iš esmės neatitinka LAS veiklos.
KOViRT grupės rekomendacijos konkursams organizuoti:
1. Laikytis LAS nustatytų ir patvirtintų taisyklių bei nuostatų ir raidės, ir dvasios. Esant prieštaravimams nuostatams privalu priimti kolegialius sprendimus, tariantis su LAS taryba arba LAS skyriaus valdyba.
2. Organizuojant konkursą siekti aukščiausios kokybės, užtikrinant, kad numatytos laiko sąnaudos ir sutartas atlyginimas suteiks galimybę apsirūpinti pakankamais finansiniais bei techniniais ištekliais, leidžiančiais įvykdyti savo įsipareigojimus klientui, visuomenei ir dalyviams.
3. Norint užtikrinti konkursų organizavimo sėkmę, įsteigti LAS visuotiniame narių susirinkime renkamą konkursų komisiją. Veikdama pagal suvažiavimo patvirtintus nuostatus ir įgaliojimus, tokia komisija užtikrintų konkursų kokybę, skaidrumą bei viešumą.
4. Konkursų komisija turėtų peržiūrėti ir siūlyti LAS visuotiniam narių susirinkimui tvirtinti patobulintus konkursų rengimo nuostatus, taip pat galėtų įgyvendinti aukščiau rekomendacijose išvardytus punktus.
5. Skirti LAS atstovus, galinčius padėti Viešųjų pirkimų tarnybai parengti Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, užtikrinančias architektūros kokybę konkursuose.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2016 / 6.
Šiuo metu LAS vadovybė deklaruoja, kad kolegų atliktas tyrimas visgi neturėtų nueiti perniek – konkursų rengimų sąlygos galėtų būti pakoreguotos pagal jų rekomendacijas.
