Atminties tema – labai aktuali ir kelianti karštų diskusijų. Pirmiausia noriu paklausti apie aktualijas – ką daryti su sovietmečio palikimu – paminklais, pastatais? Vieniems atrodo, kad skausmingos praeities ženklus reikia panaikinti. Kitiems – kad jie turi likti kaip šalies, visuomenės, kultūros istorijos liudininkai. Treti siūlo esamus ženklus palikti, tačiau „neutralizuoti“ meninėmis priemonėmis, sumenkinant jų propagandinę reikšmę, tačiau paliekant kaip informacijos šaltinius. Kuriuo keliu sektumėte?
Gintaras Čaikauskas. Tai sunkus ir „nedėkingas“ klausimas. Juk kaip beatsakysi, taip vis tiek bus diskutuotina nuomonė, nes skirtingų požiūrių – begalė. Juo labiau, kad tai – meninis klausimas, kuris siejasi su ideologija, o ideologijoje, kaip ir politikoje, surasti vieningą nuomonę sunku. Kita vertus, skirtingų nuomonių įvairovė – tai demokratinės visuomenės privalumas, su tuo reikia išmokti gyventi.
„Negalėčiau pasakyti, ar aš už realizmą, ar už abstraktų meną. Jeigu meno kūrinys yra tikras – manau, nesvarbu, kokia forma jis išreikštas“, – sako architektas Gintaras Čaikauskas.
Turbūt, lengvai rasti vieną teisingą atsakymą, ką daryti su sovietmečio memorialiniais ženklais – neįmanoma. Dažniausiai šiandien einama paprasčiausiu keliu – likviduojant. Tai pasakytina apie Žaliojo tilto skulptūras, P. Cvirkos paminklą ir kt. Grūto parko kolekcija – veikiantis sprendimas. Tuometinėje Lenino aikštėje šie reikalai buvo išspręsti adekvačiai situacijai, radikaliai, akimirksniu… Kitokie sprendimai reikalauja daug diskusijų, todėl yra žymiai sunkesni ir pasirenkami retai. Kad ir Žaliojo tilto atvejis – ten laikinai buvo prikabinta lentelė, kad skulptūrose pavaizduoti okupantai, tačiau visuomenės spaudimas pašalinti buvo didelis ir jos galų gale buvo nuimtos. Tuomet atsivėrė emocinė ir kompozicinė tuštuma, prasidėjo įvairūs bandymai ją užpildyti, o tai – ne lengvesnis uždavinys. Diskusijų bei kritikos susilaukė ir vazonai, ir instaliacijos, ir dabartinis projektas. Pastarasis autoriaus (arch. A. Ambrasas – red.) meninis sumanymas gimė tuomet kai dar stovėjo skulptūros, tačiau, kai jo įgyvendinimas pavėlavo keletą metų ir dalis visuomenės gal net pamiršo, kokios skulptūros ten buvo, rėmų-narvų idėja tapo sunkiai perskaitoma. Tokiais atvejais ir prasideda nesibaigiančios diskusijos. Manau, kad tokie klausimai bus ilgai atviri, nerasime lengvų receptų. Vieno atsakymo čia irgi nebus, tai – dinaminis veiksmas. Ateity gal atsiras dar naujų idėjų – ką daryti su paminklais ar su tuštumomis, kurios atsiveria juos pašalinus. Tačiau sprendimas, kai būtent konkrečioje vietoje vieną ideologiją atspindintį paminklą pakeistų kitą ideologiją propaguojantis simbolis – būtų pernelyg tiesmukas ir banalus.
Istorijoje matome skirtingų elgesio modelių, pradedant Egipto valdytojais, kurie savo pirmtakų pastatytų šventovių negriovė, tačiau jų sienose ištrindavo buvusio vadovo vardą ir iškaldavo savo.
Žinome ir dar pragmatiškesnį pavyzdį iš antikos laikų. Ten kartais tiesiog keisdavo skulptūrų galvas, pasikeitus valdžiai: pigu, praktiška, patogu. Matyt, pokyčių sprendimai atspindi visuomenės mentalitetą, kultūrą, išsivystymą. Kiekviena karta, jos civilizacijos raidos pakopa turi savo atsakymus į šį klausimą.
Kalbant apie visuomenei svarbius atminties ženklus, kuriuos Lietuva ar atskiros savivaldybės ar net bendruomenės nori kurti šiandien, vėl susiduriame su skirtingais požiūriais į tai, kaip turėtų būti „įforminama“ atmintis. Bene ryškiausi du skirtingi poliai – kurti memorialą-skulptūrą su erdve skirta pareikšti pagarbą arba nekurti jokio memorialo, kuris dominuotų, o erdvę įprasminti veikla. Tikriausiai žinomiausias tokio idėjinio mūšio pavyzdys – Vilniaus Lukiškių aikštė, prie kurios kūrimo prisidėjote ir Jūs.
Lukiškių aikštės projektas – tai vidurys tarp šių dviejų polių. Pagal užduotį, projekte yra numatyta ir vieta visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę memorialui. Mums, architektams, net reikėjo numatyti plastinio akcento vietą ir dydį. Taigi, menininkui, skulptoriui, kuris kurs tą memorialą, duotos labai aiškios gairės. Memorialui padėti pamatai, kurie gali atlaikyti bet kokį meninį sprendimą. Viskas yra paruošta memorialiniam ženklui. Tačiau dėl visų peripetijų, kurios persikėlė net į teismus, buvo pasirinkta kuriam laikui gyventi su status quo – be paminklo.
Mes, architektai, kurdami bet kokį projektą, turime išgirsti socialinį užsakymą ir rasti jam sprendimą. O koks jis buvo Lukiškių aikštėje, iki šiol neaišku. Jaučiu, kad jeigu visas šis procesas būtų vykęs prieš 20 metų, kai buvo verčiami leninai, šis klausimas būtų išspręstas labai greitai. Šiandien jis evoliucionuoja kitaip. Visuomenė pradėjo keistis ir begaliniai Lukiškių aikštės konkursai, kurių buvo daugiau nei 10, neduodavo rezultato dėl labai paprastos priežasties. Kai užsakovas nežino, ko nori, architektui dirbti sunku. Šiuo atveju užsakovas yra visuomenė. Ją sudarančios skirtingos socialinės grupės kovojo už savo pageidavimus, kurie tarpusavy nederėjo, rezultatas buvo nulinis. Vėliau, kai įvyko socialinio užsakymo branda, buvo suformuota užduotis, prasidėjo konkretesni konkursai, o mes, gavę galimybę realiai projektuoti, sukūrėme, mūsų supratimu, pakankamai universalią viešąją erdvę. Visada sakiau besipriešinančioms pusėms, kad šiame sprendime yra visiems poreikiams tinkama erdvė. Čia puikiai vyksta įvairiausi renginiai – vėliavų pakėlimas, pagarbūs minėjimai, mitingai, mugės, koncertai, žmonės ilsisi, sėdi pievose ir pan. Tai – realios laisvės ir demokratijos raiška. Atidžiai stebiu šios erdvės funkcionavimą – niekada negavau priekaišto iš eksploatuojančių organizacijų, kad kažkas netelpa, kažko neįmanoma padaryti. O jeigu būtų atsiradęs dar ir akcentas, nurodytas oficialioje projektavimo užduotyje – pagarbos ženklas visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę su valstybės simboliu – (nekalbu būtinai apie tą, konkretų Vyties variantą, kuris „išjojo į Kauną“) – tai netrukdytų aikštės funkcionavimui ir toliau. Tiesiog man, kaip vienam iš bendraautorių, tai būtų visavertis darbas. Dabar aikštė liko nebaigta. Visi – ir kolegos, ir opozicionieriai – pritaria, kad kažko trūksta. Tikiu, kad aprimus aistroms ir dar labiau subrendus socialiniam užsakymui, grįšime prie Lukiškių aikštės memorialo klausimo ir galėsime didžiuotis aikštės sprendimu.
Memorialų, paminklų estetika – praktiškai atskira meno rūšis, taip pat turinti didelę įvairovę. Esate sukūręs tikrai nemažai atminties ženklų – partizanams, kultūros žmonėms, didikams. Kas Jums, kaip kūrėjui, yra svarbu kuriant memorialą – kam teikiate prioritetą, kokiais kriterijais vadovaujatės?
Man ši tema labai įdomi – tiek savo užduotimi, tiek išraiška, kurią galima sukurti. Kai architektas gauna užduotį suprojektuoti pastatą, jis žino, kad tai bus sienos, stogas, laiptinės, patalpos su langais ir durimis. Kai gauni atminties ženklo užsakymą ar dalyvauji konkurse, nežinai kuo baigsis šis kūrybinis procesas. Mane tai įkvepia, nes tokiame procese architektas gali atsiskleisti kaip konceptualus mąstytojas, meno kūrėjas, o ne tik kaip planų braižytojas ar tipologijos funkcijų dėliotojas. Smagu kurti objektą, kuris ne vien funkcionalus, bet turi ir istorinę prasmę, semantiką, simboliką – tai mane žavi nuo studijų metų. Dar kai su kolegomis steigėme SiKon (architektūros studentų idėjų konkursą), jutome konceptualaus, meninio mąstymo stoką. Pasirodo, šis „troškulys“ yra normalus, tikras kūrėjas negali be jo. Kai kartu su skulptoriais ar kitų sričių menininkais dalyvaujame tokiuose projektuose, mėgaujuosi kūrybos akimirkomis nuo pat pirmo eskizo. Dėl jų verta gyventi, studijuoti architektūrą, dešimtmečius sunkiai dirbti.
Atminties ženklų kūryba – specifinis procesas, nes niekas nežino koks bus galutinis rezultatas. Tai turi būti originalu, netikėta, tačiau perskaitoma ir suvokiama plačiai visuomenei. Žinoma, galima nueiti egoistinės saviraiškos keliu, vaikščioti įdvasintu veidu ir sakyti, kad „niekas manęs nesupranta, nors padariau genialiai“. Tačiau aš mąstau kitaip: architektas turi du kelius: kurti taip, kad pats būtų patenkintas, arba kurti taip, kad būtų patenkintas ir pats, ir visi kiti. Man labiau priimtinas antrasis kelias. Kai jis pavyksta – tai smagiausios akimirkos gyvenime. Puiku sukurti projektą, kurį supranta ir išrenka architektūrinio konkurso žiuri, kurį supranta vykdytojai (man įdomu ir meistrų nuomonė, kurie jaučia širdimi), ir atidengimo metu stebėti žmonių reakciją – ar jie suprato, ar priima. Tai yra tikroji kūryba ir vien dėl to dažnai dalyvauju memorialų konkursuose ir realizavimo darbuose.
Kai kartu su skulptoriais ar kitų sričių menininkais dalyvaujame tokiuose projektuose, mėgaujuosi kūrybos akimirkomis nuo pat pirmo eskizo. Dėl jų verta gyventi, studijuoti architektūrą, dešimtmečius sunkiai dirbti. Atminties ženklų kūryba – specifinis procesas, nes niekas nežino koks bus galutinis rezultatas. Tai turi būti originalu, netikėta, tačiau perskaitoma ir suvokiama plačiai visuomenei.
Nuo ko atsispiriate, pradėdamas kurti atminties ženklo koncepciją? Ar tai – fizinė aplinka, kurioje stovės memorialas? Ar asmenybės, įvykio, kuriam kuriamas memorialas, istorija?
Kaip architektas esu kontekstualumo šalininkas. Ką bedaryčiau, man svarbu išgirsti aplinką. Ilgametė darbo su studentais praktika išugdė ir analitinį požiūrį, todėl visada stengiuosi surinkti kuo daugiau informacijos apie atminties ženklo asmenybę ar įvykį. Istorinių faktų rinkimas, susijusios literatūros skaitymas, savotiškas mini tyrimas – mano mėgstama kūrybos proceso dalis. Ir tuomet prasideda savos interpretacijos kūrimas, bendravimas su menininkais, kurie dalyvauja komandoje. Kitąkart iškyla ir pasąmoninis vaizdinys, viskas palaipsniui kristalizuojasi. Be abejo, galiausiai pažiūri į idėją pragmatiškai, įvertini sąmatą, mąstai – kaip bus realizuojamas galutinis rezultatas.
Visuomenei svarbūs nauji memorialai karštai aptarinėjami viešai, ir šiose diskusijose taip pat galima išskirti dvi nuomones: viena visuomenės dalis nori matyti realistinį paminklą, o kita pasisako už abstraktų meną, simbolį. Abi grupės turi savo argumentų – realistiniai paminklai kritikuojami kaip atgyvenę, o simboliniai – kaip nesuprantami. Kokia Jūsų pozicija?
Man svarbu, kad idėja būtų perskaityta. Man nepriimtinas kelias stovėti prie sukurto objekto ir aiškinti, kad kūrinys nesuprantamas todėl, kad žiūrovas neturi meninio pasirengimo, neįžvelgia gilios minties.
Paminėsiu mūsų kartu su skulptoriumi Gediminu Piekuru kurtą projektą Prezidento A. Smetonos paminklo Vilniuje konkurse, kuriame laimėjome antrąją vietą. Jaučiau, kad konkursui parinkta vieta netinkama, bet mes šį iššūkį priėmėme kūrybiškai ir pateikėme A. Smetonos kabineto įvaizdį. Greta paminklui taikytos erdvės funkcionuoja kavinė, aplink – staliukai, skėčiai. Pagalvojome – kodėl čia negalėtų tiesiog prisėsti ir Prezidentas? Juolab, ant greta esančio namo yra užrašas: „Čia turėjo būti įkurtas A. Smetonos kabinetas“. Nuvažiavęs į muziejų, G. Piekuras padarė originalių kabineto baldų kopijas. Taigi, pastatėme rašomąjį stalą, o prieš jį – tuščią bronzinį fotelį, į kurį būtų galima atsisėsti ir “kartu su Prezidentu” išgerti kavos. Ši idėja reikalavo realistinio sprendimo. Gediminas, tikras šios srities meistras, padarė A. Smetonos figūrą, fotelį ir net šviestuvą. Tai buvo ir šiuolaikiška, ir realistiška, ir interaktyvu. Taigi, patys sau įrodėme, kad ir netikėtose, net ir nelabai tinkamose vietose galima rasti sprendimą.
Dirbdamas su skulptoriais, jų paragintas, pradėjau domėtis skirtingomis išraiškos priemonėmis taikomomis tokio pobūdžio kūriniams ir matau, kad pasaulyje apstu ir puikių realizmo pavyzdžių, ir nuostabių abstraktaus meno kūrinių.
Kuriant M. K. Čiurlionio gimimo vietos atminimo ženklą Senojoje Varėnoje, pasirinkome visai kitą estetiką. Peterburgo archyvuose rasta medžiaga rodė, kad Čiurlionio gimtinėje stovėjo 5 namai, ir viename jų, zakristijoje šalia bažnyčios, gimė mūsų genijus. Mums su G. Piekuru kilo mintis, kad reikia padaryti akmeninį tos vietovės maketuką: visus pastatus, bažnyčią, o tarp jų – vieną iš vidaus šviečiantį bronzinį namelį. Kūrinys priminė paveikslo “Karalių pasaka” fragmentą. Nuostabiausia, kaip lengvai šią idėją priėmė visuomenė – tiek profesionalai, tiek vietos gyventojai, gal ir be specialaus meninio išsilavinimo.
Ką tik laimėjome Rokiškyje Tyzenhauzų įamžinimo akcento konkursą. Šis projektas, priešingai, yra labai modernus, nebijau to žodžio – konceptualus. Jis natūraliai gimė iš legendos, kurią interpretavome moderniomis priemonėmis. Kalbama, kad toje vietoje būta tunelio. Šią istoriją – tikra ji ar ne, – žino kiekvienas rokiškietis. Pasakojimas kelia susidomėjimą, pasididžiavimą savo kraštu, identifikuoja vietą. Mūsų kūrinį tradicine skulptūra sunku pavadinti – tai savotiškas mini inžinerinis įrenginys, akcentas su istoriniu komentaru. Taigi, negalėčiau pasakyti, ar aš už realizmą, ar už abstraktų meną. Jeigu meno kūrinys yra tikras – manau, nesvarbu, kokia forma jis išreikštas. Architektūroje, memorialinėje temoje svarbiausia idėja – ji turi būti originali, taikli, perskaitoma daugumos, paveiki.
Kalbamės Vėlinių išvakarėse, tai negaliu nepaklausti apie kapines ir paminklus. Šioje srityje taip pat turite didelę patirtį tiek realizuojant paminklų projektus, tiek dalyvaujant paminklų konkursuose. Lietuvos kapinėse stebime tikrai akies nedžiuginančią įvairovę, tiksliau tariant, kakofoniją stengiantis pranokti kaimyną antkapio išraiška. Kaip paminklus kuriate Jūs? Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti geras paminklas? Ir ką daryti, kad mūsų kapinės įgautų bent kiek vieningesnį ir estetišką vaizdą?
Deja, mūsų kapinėse kol kas dar tebesiaučia nevaldomi procesai ir nematau, kad kas nors imtųsi juos sutvarkyti. Lietuvoje laidojimų istorija ir tradicijos sudėtingai susipynę. Per amžius patyrėme įvairių kultūrų, sampratų kaitą, okupacijos paliko savo ryškius ženklus kapinėse (žmonės žuvo už skirtingas idėjas, todėl jų ir įamžinimai skirtingi). Net ir kasdienėje aplinkoje matome, kiek daug laiko ir pastangų žmonės skiria savo artimųjų kapams: akivaizdu, kad laidojimo tradicija ir kapinių kultūra Lietuvoje labai reikšminga. Tik gaila, kad niekaip nesusiformuoja tradicijų perimamumas. Jaučiu blaškymąsi, aukso vidurio neatradimą. Dar galima išskirti tam tikrą kapinių tradiciją iki okupacijos. Ji matoma Rasų ar kitose istorinėse kapinėse. Nors ir tuomet ji nebuvo niekaip reglamentuota ar kieno nors reguliuojama, tačiau tradiciškai nauji ir seni antkapiai bei kiti elementai kūrė žavingą ansamblį. Tai galima palyginti su etnografine architektūra – juk istorijos bėgyje, kuriantis kaimams, nebuvo profesionalių urbanistinių planų ar katalogų, kaip reikia statyti, bet žmonės intuityviai, perimdami patirtį vieni iš kito, kūrė vieningai. Kartu su okupacijomis atėjo svetimos kultūros, nutrūko natūrali kapinių tradicijos raida ir prasidėjo kakofonija. Šiandien dar sudėtingiau: kai jau kelis dešimtmečius gyvename laisvame pasaulyje, keliaujame po skirtingas šalis, parsivežame prieštaringų idėjų iš skirtingų kultūrinių aplinkų ir bandome jas pritaikyti Lietuvoje. Neturiu greito recepto, kaip būtų teisinga elgtis. Matyt, reikia laiko, kad grįžtume prie tradicijų tęstinumo. Dar nesame apsisprendę ir dėl laidojimo tradicijos.
Laidojimo tradicija ir kapinių kultūra Lietuvoje labai reikšminga. Tik gaila, kad niekaip nesusiformuoja tradicijų perimamumas. Jaučiu blaškymąsi, aukso vidurio neatradimą.
Labai populiarėja kremavimas, kurio palaidojimai – kolumbariumai – yra visai kita, nei mums įprasta, tipologija. Artėja naujos tendencijos, pavyzdžiui, kai velionis „paverčiamas medžiu ar deimantu”. Ieškoma naujų įamžinimo formų. Bet nenoriu pesimistiškai baigti komentaro apie šią plačią ir gilią temą. Atsiranda centralizuotai prižiūrimos privačios kapinės, klientai gali rinktis kapo elementus iš katalogo. Jų meninės kokybė nekomentuotina, tačiau tai bent jau užtikrina šiokią tokią vizualinę visumą. Manau, kad laikui bėgant prieisime ir prie meninių klausimų, estetinės kokybės.
Savo praktikoje, kurdamas antkapius, visuomet ieškau gilesnės prasmės, žiūriu į aplinką, vertinu, kas yra šalia. Esu vykdęs užsakymus įvairių konfesijų atstovams, atsiliepimai buvo palankūs.
Atvirai kalbant, neturiu tokių architektūros projektų dėl kurių man asmeniškai būtų gėda. Deklaruoju, kad atsakau už tai, ką padariau. Tai – mano kūriniai ir stengiuosi visą gyvenimą taip dirbti, kad nereikėtų slapstytis ir sakyti „čia – ne aš“.
2022-11-01, 15:35
Na taip, niekas nieko nenužudė, nesusprogdino ir dažais neištepliojo 🙂
2022-11-01, 13:12
Nuobodu