Blog

Architektas Aurimas Syrusas. Penki klausimai konkurso „Geras dizainas“ laureatui

Severinos Venckutės ir „IMPLMNT architects“nuotr.

„Jis buvo pavydėtinai gražiai sudėtas, visa galva aukštesnis už kitus, tvirtos, bet elegantiškos stovėsenos. Veidas – visuomet užlietas šviesos. Kalbėjo jis ramiai ir įtaigiai, todėl šalia jo nuolatos būriavosi smalsuoliai ir vaikai. Su juo bendrauti – mėgo visi. Nors… teisybės dėlei reikia pripažinti, kad buvo ir tokių, kurie jo nesuprato, kuriuos erzino jo išskirtinumas, buvo net manančių, kad jis – arogantiškas šmikis.“

Pažvelgę į Lietuvos nacionalinį paviljoną 2017-ųjų Leipcigo knygų mugėje kaip į asmenį, maždaug taip galėtumėme pradėti pasakojimą apie jo trumpą, bet ryškų gyvenimą. Per keturias mugės dienas Lietuvos paviljonas patraukė Vokietijos žiniasklaidos dėmesį, o jau po „žūties“, po renginio, jis buvo išardytas ir dėl savo specifinės paskirties daugiau niekada nebuvo surinktas kaip vientisas kūrinys.

Įvertintas pirma vieta tarptautinėje jaunųjų architektų bienalėje Minske, šį pavasarį sulaukė pripažinimo ir Lietuvoje – Lietuvos kultūros instituto užsakymu „IMPLMNT architects“ (architektai Aurimas Syrusas ir Martynas Brimas) sukurtas paviljonas pelnė „Gero dizaino“ apdovanojimą ir taip paprašė dar kartą apie jį pakalbėti. Interviu su vienu paviljono kūrėjų – architektu A. Syrusu.

Iš kur toks atkaklus ir veržlus paviljono charakteris ir kaip su tuo yra susijusi jo kūrybinė idėja? Kaip ji atsispindi stendo struktūroje, parinktuose funkciniuose ir estetiniuose elementuose?

Aurimas Syrusas: nacionalinio paviljono struktūrinė ir estetinė mintis​ atspindi Lietuvos prisistatymo Leipcige 2017 metais šūkį „Pasakojimas tęsiasi“. Prisistatymo koncepcijoje buvo akcentuojama perspektyva, veržlumas, šimto literatūrinių metų retrospektyva, todėl paviljoną ir jo ekspoziciją projektavome taip, kad kertinės viso prisistatymo idėjos – kryptis ir dinamika – būtų aiškiai suprantamos ir juntamos. Spręsdami, kaip ekspozicijoje geriausiai perteikti judėjimą, pasirinkome vektoriaus motyvą. Matematikoje vektorius yra dydis, apibūdinamas reikšme ir kryptimi erdvėje, o atvaizduojamas atkarpomis arba rodyklėmis.

Krypties ir judėjimo simbolis padiktavo esminius struktūrinius sprendimus – ekspozicinės erdvės ir lankytojų judėjimo kryptis organizavome taip, kad jos nebūtų lygiagrečios ar statmenos knygų mugės aplinkai. Taip judėjimas tapo pagrindiniu stendo elementu. Pasirinkę įstrižas kryptis nacionaliniame paviljone sukūrėme netikėtą vizualinę ir jausminę perspektyvą. Lakoniška stendo estetika ir ryškus apšvietimas sukūrė įspūdį, kad svarbiausias veikėjas šioje erdvėje yra pats stendo lankytojas. Stendą sudaro beveik 200 mažų lentynėlių – knygų klasterių. Kol jie uždaryti – susidaro grafinis gidas, vedantis lankytoją per laiką, temas, žanrus, autorius, tai savotiška kelionė Lietuvos literatūros šimtmečiu ir tik pats lankytojas gali nuspręsti, kada ir kaip šią kelionę pradėti.

„Gero dizaino“ konkurso apdovanojimai skiriami geriausiems dizaino kūriniams už jų inovatyvumą, ergonomiškumą, funkcionalumą ir kitas kokybę lemiančias savybes. Kas inovatyvaus Lietuvos nacionalinio paviljono projekte?

A. S.: darbus vertina tarptautinė „Gero dizaino“ komisija, todėl tai jų požiūrio klausimas – kokias vertybes ir kaip jie įžvelgia kokybę darbuose nugalėtojuose. Manau, kad vertinant darbus atsiranda ir daugiau kriterijų nei inovatyvumas, ergonomiškumas ar funkcionalumas, yra ir estetikos, ekologijos, idėjos stiprumo bei kiti faktoriai. O netradiciniu, inovatyviu sprendimu Leipcigo atveju galima vadinti patį eksponavimo būdą ir iš to išplaukiantį knygos ir skaitytojo santykį. Uždaryti, paslėpti knygas – svarbiausią ekspozicijos objektą – buvo drąsus žingsnis, bet manau, kad jis pasiteisino.

Ar egzistuoja knygų mugių stendų mados? Ar būtų galima kalbėti apie „aukštąjį“ ir „žemąjį“ stilių? Kaip galėtumėte apibūdinti vyraujančias tendencijos? Ar paviljonas, kurį sukūrėte Lietuvos dalyvavimui Leipcigo knygų mugėje, atitinka (atitiko) šias tendencijas ar priešingai – išsiskiria?

A. S.: Mados egzistuoja visose srityse –  taip pat ir projektuojant ekspozicijas. Stebint pasaulinę praktiką, galima matyti, kad jos nuolatos kinta ir dažniausiai šie pokyčiai atitinka bendras architektūros ar dizaino pokyčių tendencijas. Ekspozicijų architektūros neskirstyčiau į „žemąją“ ir „aukštąją“, aš matau dvi kryptis: kai ekspozicijai įrengti pasirenkamas tipinis modulinis sprendimas jį adaptuojant arba ieškomas unikalus architektūrinis-baldinis sprendimas konkrečiam atvejui. Kuris pasirenkamas – dažniausiai priklauso nuo ekspozicijos organizatoriaus ar kuratoriaus. Ko gero, palyginti šitų dviejų kelių net nepavyktų, bet išskirtiniai, specialiai konkrečioms ekspozicijoms suprojektuoti stendai neretai patenka ir į svarbius architektūros ar dizaino leidinius, o vėliau lemia ir atitinkamus tendencijų posūkius.

Leipcigo paviljono negalėčiau priskirčiau prie kažkokių vyraujančių ar prieš metus vyravusių stilistinių tendencijų. Manau, kad jis pirmiausia taikliai atsakė į Lietuvos prisistatymo koncepciją, o mūsų pasirinktos  raiškos priemonės atliepė ne avangardines šių dienų estetines tendencijas, bet interpretavo klasiką – tiek balta spalva, tiek naudotos aiškios geometrinės formos buvo, yra ir visuomet bus aktualios.

Jūsų sukurtos ir užsienyje bei Lietuvoje įgyvendintos ekspozicijos sulaukia specialistų dėmesio ir įvertinimų. Ar įmanoma trumpai apibūdinti, kas yra geras stendo ir ekspozicijos dizainas? Ar gera ekspozicijos architektūra savo aplinkoje turi veikti kaip pauzė, mandagus kalbėjimas ar ekscentriškas šaukinys?

A. S.: Vieno atsakymo nėra, nes t​ai ​​– programuojami dalykai. Kartais ekspozicijos architektūros turi nesijausti, o kartais ji turi būti aktyvi, tai visiškai priklauso nuo koncepcijos. Pavyzdžiui, nesenai Nacionalinėje dailės galerijoje projektavome „Lewben Art Foundation“ parodą „Collecting Hits“.  Parodos koncepcija buvo tokia, kad žymūs Lietuvos muzikantai kūrė garso takelius konkretiems fondo kolekcijos kūriniams, todėl be vizualinių eksponatų, atsirado dar ir audioekspozicijų. Jei šiuo atveju ekspozicijos architektūra būtų buvusi aktyvi, vargu, ar būtų pavykę atskleisti kuratorių sumanymą – vizualinių ir audialinių kūrinių dialogą. Šiai parodai pasirinkome sprendimą, kurio estetika buvo visiškai respektabili išskirtinei dailės galerijos architektūrai – prie galerijos interjero priderinome tiek ekspozicijos elementų medžiagas, tiek jų proporcijas. Visiškai atvirkščią scenarijų pasirinkome 2017-ųjų metų meno mugėje „Art Vilnius“ rodytai ekspozicijai „All These Beautiful Woman“. Tai – kelių dienų milžiniškas renginys, kuriame prisistato gausybė galerijų ir projektų, todėl ekspoziciją projektavome tokią, kad ji atkreiptų į save dėmesį, kviestų domėtis eksponuojamu menu ir lankytoją kuo ilgesniam laikui įtrauktų į šį kultūrinį žaidimą.

Visgi, nereikia pamiršti, kad ekspozicijoje svarbiausia yra turinys​, o architektūra kuria scenarijų ir nuotaiką. Taip pat ekspozicijose architektūra atlieka ir labai utilitarių funkcijų – suvaldo žiūrovų srautus ir jų judėjimo kryptis (kas buvo svarbu ir nacionaliniame paviljone Leipcigo knygų mugėje), zonuoja erdves, taip pat išsprendžia techninius eksponavimo niuansus.

Ir trumpai – kokią architektūrą kuria „IMPLMNT architects“?

A.S.: Apibūdinti vienu žodžiu būtų sunku. Taip susiklostė, kad daugiausia dirbame dviem kryptimis – projektuojame visuomeninių pastatų architektūrą bei interjerus ir ekspozicijų architektūrą. Kurdami ekspozicijas, daugiausia dėmesio skiriame jų koncepcijai, o visuomeniniuose objektuose, kurie beveik visada statomi urbanizuotose teritorijose – kontekstui. Manau, kad gerai architektūrai reikalinga nepriekaištinga funkcija, to visuomet siekiame ir mes. Tai jei „IMPLMNT architects“ projektuose galima įžvelgti konceptualumą, kontekstualumą ir gerą funkciją – tuomet tai yra mūsų nedidelė architektūrinė pergalė.

Nacionalinis paviljonas buvo sukurtas Lietuvos kultūros instituto užsakymu ir skirtas pristatyti Lietuvą tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje 2017 metais, pažymėti atkurtos valstybės šimtmetį.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.