Nors šiuo metu apstu įvairių naujovių, akmuo tebėra viena labiausiai pamėgtų architektų ir interjero dizainerių apdailos medžiagų. Akmuo ypač geidžiamas dėl savo pagrindinių savybių: suteikia patalpoms slėpiningo archajiškumo, tęsdamas dialogą su praeitimi, taip pat dėl ilgaamžiškumo ir nepakartojamos tekstūros bei raštų. Tokiu būdu jis priartina mus prie gamtos ir tvariosios architektūros principų.
Akmens renesansas
Architektų studijos „2XJ“ architektas Jokūbas Jurgelis teigia visuomet, jeigu yra galimybių, naudojantis natūralų akmenį: stengiamės pakaitalais neapgaudinėti nei savęs, nei užsakovų, – šypsosi jis. – Labai atsakingai norime pritaikyti natūralias medžiagas, nes jų ištekliai riboti, ir dažniausiai naudojame tik įsitikinę jų reikalingumu. Teko juo apdailinti viešąją erdvę – Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekos patalpas, atkuriant autentiškus sprendimus. Taip pat esame naudoję ir privačiose erdvėse, kurių kokybė leidžia pritaikyti ilgaamžius sprendimus.“
Architektas pataria brangų akmenį naudoti atsakingai, neperkraunant juo patalpų: „Manau, kad reikalingi profesiniai įgūdžiai naudoti brangias medžiagas, kad jos neatrodytų tik pasipuikavimo puošnumu objektas. Tinkamai panaudotas akmuo – visada puikus pasirinkimas. Dėl etinių sumetimų siūlyčiau nepiktnaudžiauti jo kiekiu: nepriklausomybės atkūrimo pradžioje daug kas siekė pasipuikuoti savo namų prabanga, todėl akmuo kurį laiką buvo siejamas su prastu skoniu. Todėl ne iš karto, ypač naujos kartos užsakovams, pasiūlymas naudoti akmenį atrodo patrauklus. Šiuo metu akmuo išgyvena estetinį renesansą visame pasaulyje, iš lėto keičiasi požiūris ir Lietuvoje.“
„Techniškai ir estetiškai akmuo gali būti naudojamas labai įvairiai. Dažniausiai riboja biudžetas, tad jis geriausiai tinka tik intensyvaus naudojimo paviršiams: grindims, sienoms, stalviršiams, židiniams. Tikiuosi, atsiras vis daugiau medžiagų, kuriomis būtų galima pakeisti akmenį, nes turėtume vis labiau kreipti dėmesį į tvarų dizainą ir ekologiją, ne tik siaurąja prasme“, – svarsto J. Jurgelis.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Leono Garbačausko nuotr.
Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!
Finansinės galimybės
Akmuo, be abejo, brangus, kaip ir kiekviena natūrali medžiaga. Todėl interjero dizaineriai ir architektai neretai tenkinasi jo pakaitalais. Juolab kad pastaruoju metu atsirado galimybė puikiai atkartoti natūralaus akmens raštus. Panašiai, kaip ir su dirbtiniu kailiu, vienokį ar kitokį pasirinkimą lemia žmogaus įsitikinimai ir finansiniai pajėgumai. Interjero dizainerė Edita Stankevičiūtė-Righetto pripažįsta, kad didelio formato akmens masės plytelių imituojamas raštas yra toks pats kaip ir natūralaus akmens – marmuro, travertino, alabasko ir pan., todėl labai dažnai dizainerė renkasi būtent jas. Tačiau ji pabrėžia, kad dėl nepalankaus mūsų klimato lauko sąlygomis geriau rinktis natūralų akmenį. „Mes nenaudojame akmens tik dėl dekoravimo. Tinkamai parinktas akmuo reikiamoje vietoje visuomet pateisina užsakovų lūkesčius.“ Architektų biuro „Prusta“ architektė Eglė Prunskienė pripažįsta taip pat neretai naudojanti pastaruoju metu atsiradusias didelio formato akmens masės plyteles, imituojančias natūralų akmenį. Siekdama norimo efekto, architektė plyteles naudoja ne tik gyvenamuosiuose kambariuose, bet ir perkelia jas į vonios patalpas ar apklijuoja baldus.
Interjeras Šančių karinį miestelį atgaivinusiame gyvenamųjų namų kvartale „Juozapavičaus 13“. Interjero projekto autorė – Edita Stankevičiūtė-Righetto. Leono Garbačausko nuotr.
Ribota pasiūla
Architektai skundžiasi kiek ribota akmens pasiūla mūsų šalyje. „Akmens asortimentas nėra labai didelis ir jo apdirbimo galimybės yra ribotos – dėl labai mažos rinkos. Tad tenka labai ilgai derinti ir ieškoti, kad būtų galima įgyvendinti sumanymus. Taip pat dažna problema yra akmens kokybė, kurią lemia kilmės šalis ir akmens amžius“, – sako J. Jurgelis.
E. Stankevičiūtė-Righetto antrino, kad kiekvienas akmens luitas – lyg paveikslas, tad, parinkus tinkamą akmenį, dažnai rezultatas viršija kliento lūkesčius. Dėl šio rezultato dažnai tenka važiuoti ieškoti tinkamo akmens net į Italiją, į kasmetinę Veronoje vykstančią pasaulinę akmens parodą.
Verta investuoti
Nepaisant visų išvardytų nepatogumų, architektai ir interjero dizaineriai nenuleidžia rankų. Jie turi stiprių argumentų įtikinti užsakovus interjero detalėms pasirinkti būtent akmenį. Pirmasis argumentas – akmens ilgaamžiškumas ir atsparumas. Tai beveik amžina medžiaga. Sendamas akmuo tik įgauna dar daugiau patrauklumo, kaip kiekviena natūrali medžiaga.
Daugelį metų savo interjeruose įvairias akmens rūšis naudojanti ir didelę patirtį turinti architektė E. Prunskienė vardija: akmuo – natūrali, ilgaamžė, stipri, estetiniu požiūriu, išskirtinio grožio medžiaga. Labai įvairi tiek savo spalvomis, tiek faktūra ar matmenimis. „Man asmeniškai labai patinka naudoti kelias akmens faktūras ir raštus toje pačioje patalpoje ar pastate. Malonūs faktūrų deriniai, gaunami naudojant skirtingas medžiagas ir apdailos būdus, bet kuriai patalpai suteiks gelmės ir įvairovės, priešingai, nei niekuo neišsiskiriančios dirbtinės medžiagos, kurioms taip trūksta gyvybės“, – komentavo E. Prunskienė.
Pavyzdžiui, blizgus „Daino realle“ marmuro paviršius puikiai dera su tokio pat atspalvio matiniu porėtu travertino paviršiumi, juodai dažytu metalu ir šviesiomis ąžuolo parketlentėmis. Tonai gali būti artimi, tačiau dėl jų faktūrinių skirtumų šių medžiagų derinys visada atrodys gyvas. Šis požiūris, anot architektės, suteikia minčių ir žadina vaizduotę, nes parodo, kokiu būdu faktūra sustiprina ryšį su gamta, iš kurios daugelį šimtmečių ar net tūkstančius metų semiamės įkvėpimo. Nėra kito geresnio būdo sugrįžti prie ištakų, kaip dar ir dar kartą įvertinti akmens, natūralių medžiagų grynumą ir tikrumą. Šios medžiagos pasižymi grubiu natūraliu grožiu ir puikiai dera tarpusavyje.
Natūralios medžiagos yra laikui nepavaldžios, joms negalioja įprasti stilistiniai apribojimai, o svarbiausia – jos labai patvarios, nuolatinis naudojimas ir laikas suteikia joms naujo žavesio. Visos sintetinės medžiagos stokoja šios savybės, laikui bėgant kiekvienas tai įvertina. Į natūralias medžiagas verta investuoti, nes laikui bėgant jos grąžins investicijas, įgydamos naujų savybių, taps sodresnės, sukurs interjero nuotaiką, dvasią. Įvairūs akmens raštai yra neatskiriamas apdailos elementas.“
Ievos Prunskaitės ir Eglės Prunskienės interjeras. Andriaus Stepankevičiaus nuotr.
Svarbi tinkama priežiūra
Nors iš pažiūros tvirtas, akmuo taip pat yra ir gana lepus. Tuo teko pačiai įsitikinti E. Stankevičiūtei- Righetto: „Esu pati suklydusi savo būste virtuvėje susidėjus juodo marmuro stalviršius, kurie nėra pritaikyti būtent šiai paskirčiai, nes kiekvienas puodelio palikimas arba pieno lašelis lieka ant marmuro paviršiaus kaip dėmė. Tad niekam nerekomenduočiau, kad ir kaip gražiai atrodytų, rinktis virtuvės stalviršiui marmuro, tiks tik granitas“, – sako architektė.
Architektas Rimantas Špokas (studija „Rimartus“) virtuvei labiau pataria rinktis lieto akmens stalviršius: Dažniausiai renkamės dirbtinio akmens – lieto, pavyzdžiui, „Corian“ gaminius, ypač paviršiams, kur svarbu atsparumas vandeniui ir švari estetika, kieto akmens kompozito – virtuvių ir kitų intensyvaus naudojimo stalviršiams. Natūralus akmuo pasirenkamas labiau dėl estetinių savybių.
Akmens trūkumai – didelis svoris, todėl jis ne visur tinka, natūralaus akmens įgeriamumas, riboti dydžiai, kaina.
E. Prunskienė pataria renkantis akmenį klausti ir jo gamintojo ar tiekėjo apie priežiūros ir impregnavimo būdus. Anot jos, porėtas akmuo labiau tinka impregnavimui, o blizgaus ir lygaus paviršiaus akmenį sunkiau tinkamai hermetizuoti. „Vienos akmenų rūšys yra akytos ir jas galima hermetizuoti, kitų, ne tokių akytų, negalima. Reikia paklausti tiekėjo, ar jis pataria hermetizuoti paviršių. Apsauginis sluoksnis gali pakenkti vertingosioms (ir todėl brangiai kainuojančio akmens) savybėms, pakeisdamas spalvą ar supleišėdamas paviršių. Suklotas grindis reikia nušluoti, nuplauti ir nupoliruoti“, – patirtimi dalijosi architektė.
Vienas jos labai mėgstamų akmenų yra skalūnas, todėl per daug metų architektei teko susidurti ir su jo priežiūros „plonybėmis“. Jį galima apšlifuoti ir palikti nelygų paviršių, kad primintų kalnuotą kraštą, iš kurio atgabentas. Tamsesnės spalvos, pavyzdžiui, juoda, išduoda purvo dėmes, dulkes ir įbrėžimus. Ant jo pėdos ar palikti skysčiai matysis geriau nei ant pilko, žalio, gelsvai rudo ar margo skalūno. Neporingas skalūnas yra gana neteplus, todėl kai kurie tiekėjai pataria jo nehermetizuoti. Geriau nupoliruoti vašku, augaliniu aliejumi (kad ir ką pasirinksite, spalva šiek tiek keisis). Skalūnas iš Indijos, Afrikos ir Kinijos pasižymi didesnėmis absorbcinėmis savybėmis ir tuomet veikiausiai verta paeksperimentuoti su kokia nors apsaugine danga. Paviršių valyti reikėti drėgna šluoste, įbrėžimus ar dėmes šalinti švitriniu popieriumi.
Ievos Prunskaitės ir Eglės Prunskienės interjeras. Leono Garbačausko nuotr.
Architektė E. Prunskienė pataria:
1. naudoti ypač gražų akmenį – oniksą, marmurą ar granitą pagrindiniams gyvenamosios erdvės elementams, dažniausiai juo tampa židinys;
2. įvesti papildomą akmenį, kontrastuojantį savo paviršiumi su grindimis, pagrindiniu akmeniu ir baldų paviršiams, derinti su natūralaus medžio parketlentėmis, galbūt sienų, durų, laiptų medžio apdaila;
3. esant galimybei, tą pačią akmens apdailą naudoti ir fasadams;
4. atsiradus didelių gabaritų plytelėms, imituojančioms natūralų granitą, marmurą, oniksą ar kitą akmenį, naudoti jį panašiu principu, praplečiant jo panaudojimą į vonios kambarius ar apklijuojant baldų paviršius.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 gegužė.
2020-06-03, 22:14