Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ architektūrinės koncepcijos konkurso istoriją galima pradėti nuo esamos situacijos bei geros žinios aptarimo: nuo praėjusių metų vidurio, kai nepasitenkinimą jo rezultatais pareiškė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT), projektas į priekį iš esmės nepasistūmėjo. Su tuo ir susijusi gera žinia – Nidos gyventojams ir svečiams šiemet dar nekels nepatogumų naujo kultūros centro statybos. Bet, tiesą sakant, nidiškiai laikinų nepatogumų nebijo. Miestiečiai, kaip ir jų svečiai, laukia modernaus kultūros bei pramogų centro.
Projektu sprendė Nidos centro problemas
Ginčydama konkurso rezultatus, VSTT didžiausiu nugalėtojų projekto trūkumu įvardijo šiuolaikinę architektūrą – tokia negalinti atsirasti UNESCO saugomoje Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje. Keli mėnesiai po to, kai paaiškėjo konkurso rezultatai, paskelbtas VSTT pareiškimas nustebino ir konkurso nugalėtojų komandą: jungtinį kolektyvą – Marių Morkūną, Vitalijų Jankūną, Andrių Uogintą, Vytenį Ūsą, Aistę Tarutytę, Liną Gronskytę, Mantą Gipą, Vytą Lelį, Povilą Kiškionį, ir organizato-rius – Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyrių, kuris, Neringos miesto savivaldybei užsakius, parengė konkurso sąlygas ir atliko privalomas teisines procedūras. Nidiškiai didžiavosi pasirinkę geriausią būdą kokybiškam projekto rezultatui pasiekti – architektūros konkursą. Jie džiaugėsi sulaukę net 28 darbų ir buvo ramūs, kai vertinimo komisija be abejonių išrinko pirmos vietos laimėtojus.
Pagal tipinį projektą statytą sovietmečio kino teatrą, kur vykstantys koncertai nebeatitinka šiuolaikinės reiklios auditorijos lūkesčių, pirmos vietos laimėtojai pasiūlė rekonstruoti į dviejų tūrių, pėsčiųjų tako atskirtą kompleksą. Mažesnįjį autoriai skyrė Turizmo informacijos centrui, o didįjį, su 500 vietų universalia sale, scena su orkestro duobe, persirengimo kambariais ir parodų sale, numatė įvairiems kultūros poreikiams. Autoriai tiki, kad projekto įgyvendinimas gali išspręsti ne vieną Nidos centro problemą – išnykus istoriniam sodybiniam užstatymui išskydusį šios teritorijos užstatymą, aiškių užstatymo linijų nebuvimą, nesėkmingą viešųjų erdvių sistemą. Centrinėje miesto teritorijoje, kurioje susitelkę pagrindiniai visuomeniniai, kultūriniai, savivaldybės pastatai, atsiradęs periferijos pojūtis, konstatavo projekto autoriai. Jie pasiūlė viešąsias erdves maksimaliai diferencijuoti ir suprojektavo erdvią miesto aikštę tarp miesto savivaldybės ir naujojo „Agilos“ pastato, išryškino nuo molo einantį pėsčiųjų taką, sukūrė jaukų amfiteatrą lauko koncertams ir kt. Autoriai buvo patenkinti, kad pastatų kompoziciją pavyko įlieti į esamą gamtinę aplinką, išsaugoti pušų masyvą. Pastato išorės apdailai architektai pasirinko Neringai būdingą medžiagą – medį.
Aukščiausio profesionalumo darbas
Šalies architektų bendruomenės atstovai projekto pristatyme ginčijo VSTT direktorės Rūtos Baškytės pareikštą nuostatą, kad Nidoje gali būti statomi tik architektūrinį senųjų žvejų gyvenviečių ar vilų braižą atitinkantys pastatai. Architektai pabrėžė, kad tarptautiniai teisės aktai – susitarimai bei konvencijos, reglamentuojantys architektūrinę stilistiką saugomose teritorijose, nurodo, jog blogiausia, kas gali nutikti planuojant naujas statybas tokiose zonose, yra kičas ir imitacijos. Pasaulinė patirtis rodo, kad šiuolaikinės architektūros objektų kaimynystė negadina pačių vertingiausių paveldo objektų.
Tokią nuomonę palaikė ir tuometis kultūros viceministras, paveldosaugą kuravęs Gediminas Rutkauskas. Jis teigė, kad Nidos kultūros centras neturėtų būti rekonstruojamas siekiant suteikti tradicinės architektūros stilistiką. Svarbu, kad jis esamoje aplinkoje nekurtų kontrasto. Kaip tik už darną su aplinka jaunų architektų darbą gyrė ir vertinimo komisija.
R. Baškytė įsitikinusi, kad konkurso laureatų projekto įgyvendinimas Kuršių nerijai grėstų mažų mažiausiai išbraukimu iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo. Esą architektai siūlomu įgyvendinti projektu ignoruoja galiojančius teisės aktus, kurie įpareigoja statinius projektuoti, statyti ar rekonstruoti atsižvelgiant į etnografiniam regionui ar vietovei būdingus planavimo ir architektūros savitumus: paisyti tradicinių pastatų architektūros, medžiagų, spalvų gamos, puošybos elementų, taikyti tik Kuršių nerijai būdingas architektūrinės raiškos priemones.
Konkursą laimėjęs projektas, anot R. Baškytės, neturi nieko bendra nei su Kuršių nerijai būdingų žvejų sodybų, nei su senųjų vilų architektūra, nei su Kuršių nerijos kraštovaizdžio unikalumu. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas – kiek liberalesnis. Teigiama, kad Kuršių nerijos vietovės išskirtinumas ir tapatybė gali būti išreikšti ne tik tradiciniais būdais naudojant būdingus Kuršių nerijos regiono etnografinės architektūros motyvus ar jų imitaciją, bet ir modernia koncepcija, todėl originalus kokybiškos šiuolaikinės architektūros pastatas, derantis su esama urbanistine aplinka, Kuršių nerijoje gali atsirasti.
