Jeigu skaičiuojant investicinį planą vieno kvadratinio metro kaina yra mažiau nei 600–800 litų, objektas jau kelia įtarimų, ir geriau paieškoti, kas svarbaus neįtraukta į sąmatą, arba įtraukta tokiomis kainomis, už kurias jokie statybininkai nedirbs. Kas iš to, kad parengsi investicinį planą ir per vargus surinksi gyventojų parašus?“ – komentavo R. Gatautis.
Nesėkmę lėmė daug aplinkybių
Atsakyti, kodėl tarptautiniam „ECO-Life“ projektui nepavyko pralaužti ledų demonstracinių projektų praktikai Lietuvoje, nėra paprasta. Projekto dalyviai mini kelias nesėkmingai sutapusias aplinkybes.
D. Biekša priminė, kad tuo metu, kai 2008-aisiais buvo rengiama paraiška „Concerto“ programai, dar buvo ekonominis pakilimas ir renovacijos procesai atrodė optimistiškai. Prasidėjus krizei jie pradėjo strigti ne tik Lietuvoje.
„Galima sakyti, kad rizikingu projektas tapo dėl makroekonominių dalykų. Buvo kilusi nežinia dėl ateities, pinigų skolinimosi, tuo labiau kad pilotiniai projektai reiškia, kad jie ir pirmieji, bandomieji, taigi rizikingi“, – analizavo D. Biekša. Stabtelėjus renovacijos procesui įvairios paramos išlepinta Lietuva mielai pasigavo kitą idėją – kad išjudinti procesą sieksianti valstybė pasiūlys dar didesnę finansinę paramą, tad skubėti imtis renovacijos būtų kvaila.
„ECO-Life“ projekto iniciatorius, tuomet Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomuoju direktoriumi dirbęs statybos inžinerijos mokslų dr. Vaidotas Šarka atkreipė dėmesį, kad projekto komandai teko ieškoti bendros kalbos su socialiai remtinais gyventojais, kurių čia buvo ypač daug – apie 20 proc. Nuostatai, leidžiantys paspausti abejinguosius paramos gavėjus, tuo metu dar nebuvo priimti, tebuvo kalbama, kad jiems galėtų būti skiriama 100 proc. parama renovacijos išlaidoms padengti. Faktas, kad buvo siūloma galimybė dalyvauti išskirtinės reikšmės ir kokybės projekte, negarantavo lengvesnių pokalbių ir su kitais daugiabučių gyventojais.
„Neturėjome ką daugiau žmonėms pateikti nei teorinius skaičius, – aiškino V. Šarka. – 2010 metais skaičiavome, kad turime sutaupyti nuo 50 iki 70 proc. energijos ir kad žmonėms po modernizacijos būtų užtikrintas komfortas, o sąskaitos neviršytų buvusiųjų. Kai kuriais atvejais tai būtų leidę pasiekti tik C klasę – truputį geriau nei minimalios renovacijos rodiklius, bet ne mažiau kaip 70 kWh/m2 per metus. Dalies „ECO-Life“ projekte dalyvaujančių daugiabučių faktinės šilumos energinės sąnaudos siekė tik 140–150 kWh/m2, viename name – tik 130 kWh/m2. Bet pradedi aiškintis ir supranti, kad skaičiai maži todėl, kad tokiame name gyvena močiutė, nuolat vilkinti megztinį, o šiluma viduje tesiekia 15–16 laipsnių.“
Šios aplinkybės kėlė papildomų rūpesčių – kaip tokiems gyventojams, kurie ir mokėjo už šildymą tik 150 litų per mėnesį, išaiškinti, kad jie turės mokėti 200 litų už modernizaciją nepostringaujant apie tai, kad išties iki šiol šildymas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus skaičiuojant investicinius projektus jiems turėjo kainuoti 400 litų? Kita svarbi detalė, replikavo D. Biekša, kad veiksmas vyko mieste, kur nekilnojamojo turto rinka nėra tokia aktyvi kaip Vilniuje ar Klaipėdoje, turtas nėra toks likvidus – normalu, kad tada ir sumos atrodo didokos.
Projekto rengėjai neslepia – po daugybės pokalbių 2010 metais jie turėjo tik vieno namo visišką pritarimą.
