Bet neabejojo, kad iš pradžių tiek ir tereikia – po to suveiktų domino žaidimo principas. Vis dėlto iki viešųjų pirkimų konkursų skelbimo neprieita – neišėjo to daryti neturint finansavimo garantijų.
„Taip ir negavome galimybės sužinoti realios kai kurių technologijų ir paslaugų kainos rinkoje, – apgailestavo V. Šarka. – Planavome kviesti verslą paremti „ECO-Life“ projektą – tikiu, kad tai būtų sumažinę projekto sąnaudas, gal nebūtų prireikę ir visos iš valstybės prašytos sumos.“
Finansavimo rebuso išspręsti nepavyko
Gyventojai pagal „ECO-Life“ rengėjų planus turėjo dengti 30 proc. projekto biudžeto. „Programa „Concerto“ išvis nedengė tipinės renovacijos išlaidų, – atkreipė dėmesį V. Šarka. – „Concerto“ būtų skyrusi 20 proc. viso projekto išlaidų. Tai būtų apie 50 proc. sanaudų, susidarančių siekiant aukštesnio nei tipiniuose Lietuvoje modernizacijos projektuose energinio efektyvumo.“
Iš Europos Komisijos būtų gauta apie 10 mln. litų. Iš jų 3 mln. litų būtų skirta moksliniams tyrimams, programai viešinti, projektui valdyti, o tie 7 mln. – renovacijos darbams (iš jų apie 5 mln. turėjo atitekti pastatams, likę – infrastruktūrai: biokuro katilinei ir kt.).
Ne visi kovojusieji už „ECO-Life“ išlikimą šiandien tokie griežti vertindami tuometę Aplinkos ministerijos vadovybę kaip Birštono merė N. Dirginčienė. Ministerijų koridoriais su „EKO-Life“ dokumentais ratus suko ne tik merė, bet ir kiti projekto dalyviai. „Tikrai nelaukėme, kol finansavimą kas nors atneš ant lėkštės, ieškojome galimybių“, – patikino VGTU docentas G. Šiupšinskas.
Anot V. Šarkos, „ECO-Life“ komanda negalėjo skųstis tuo, kad visiškai neturėjo kontaktų ar nebuvo išklausoma ministro Gedimino Kazlausko, o vėliau – Valentino Mazuronio. Vis dėlto po pokalbių gaudavo raštus, informuojančius, kad išskirti projektą kaip demonstracinį negalima. „ECO-Life“ rengėjams buvo siūloma kreiptis paramos pagal JESSICA programą.
„Deja, po daugelio konsultacijų su JESSICA ir „Concerto“ programos administratoriais kelis kartus buvo atsakyta, kad šiųdviejų šaltinių lėšų sujungti negalima, nes tai sudubliuotų ES fondų šaltinius, nes į JESSICA fondą yra nukreiptos struktūrinės paramos lėšos paskoloms užtikrinti, – prisiminė V. Šarka. – 2008 metais „ECO-Life“ rengtas pagal modelį, kai valstybė iš savo biudžeto renovacijos projektams skirdavo iki 50 proc. paramą, o tai visiškai tiko projekto koncepcijai įgyvendinti. 2011–2012 metais „ECO-Life“ projektui būtų užtekę to, kad dalis valstybės paramos ir Klimato kaitos programos (KKP) lėšų, skirtų tipinės modernizacijos projektams, būtų išskirta į atskirą eilutę – bent apie 10 proc.“
Pasak V. Šarkos, ieškant lėšų kvartale esantiems visuomeniniams pastatams modernizuoti bandyta kreiptis į Ūkio ministeriją. Ši sureagavo geranoriškai, bet planai pagelbėti sugriuvo paaiškėjus, kad ministerija gali skirti tik struktūrinės paramos lėšų. „Ūkio ministerija projektams visoje Lietuvoje išdalijo šimtus milijonų litų, bet Birštono projektui turimų lėšų negalėjo panaudoti, nes susidubliuodavo, susikirsdavo paramos šaltiniai. Išėjo taip, kad gavę struktūrinę paramą nebebūtume galėję imti „Concerto“ paramos“, – aiškino „ECO-Life“ iniciatorius.
