Vokietijoje būsto prieinamumas ir kokybė panašūs į Švedijos, tačiau valstybės įtaka būsto politikai čia yra nuosaikesnė, nukreipta į paramą tradicinei šeimai, o nuomos rinkoje dominuoja privatusis sektorius. Jungtinė Karalystė idealiai atitinka liberalųjį būsto politikos modelį, kai rinka reguliuoja statybą, kainas ir paskirstymą, o socialinis būstas yra mažas ir tenkina tik pažeidžiamiausių, mažas pajamas turinčių gyventojų poreikius. Ispanijos būsto politikoje vyrauja familializmas – reiškinys, kai šeima garantuoja galimybę įsigyti adekvatų būstą, o būsto nuosavybė yra didesnė nei Jungtinėje Karalystėje.
Atrodytų, Lietuvos situaciją labiausiai atitinka liberalusis modelis. Mūsų šalyje statybą vykdo stambios privačios kampanijos, rinka reguliuoja kainas, būsto statybą, paskirstymą, o socialinis būstas skiriamas tik turintiesiems mažiausias pajamas ir yra stigmatizuotas. Tačiau, kaip ir Ispanijoje, šeimos parama įsigyjant ar nuomojant būstą išlieka gana svarbi dėl iš dalies mažo darbo užmokesčio ir menkų socialinių garantijų šalyje.
Be to, dabartinė būsto politika sukūrė ne tik klasinę nelygybę būsto srityje, kai turtingesni keliasi į geresnius rajonus ir perka brangesnį būstą, bet ir nelygybę tarp kartų. Vyresnioji karta įsigijo būstą labai pigiai, masinės privatizacijos metu. O jaunesnioji turi pirkti būstą labai brangiai, rinkos kaina. Vis dėlto pensinio amžiaus žmonės lieka įkalinti griūvančiuose sovietinės statybos daugiabučiuose, o jaunesnioji karta pasiėmusi paskolą turi daugiau vilčių išsikelti į šiltesnius, šviesesnius naujos statybos namus.
Kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse situacija nėra tokia problemiška kaip Lietuvoje, nes ten privatizacija nebuvo tokia masinė. Pavyzdžiui, Čekijos ir Estijos būsto sektoriuje irgi dominuoja būsto nuosavybė, o nuomojamas būstas čia sudaro panašią dalį, kaip ir Ispanijoje (16–20 proc.). Čekijoje privatizacija nebuvo tokia masinė ir sparti kaip Estijoje, o valstybės nesikišimo politiką į būsto sektoriaus statybą, kainų nustatymą ir paskirstymą galima vadinti nuosaikesne nei Estijoje.
Čekijoje valstybė iš dalies reguliuoja nuomos kainas ir sąlygas, o savivaldybės iki šiol išsaugojo dalį nuomojamo sektoriaus. Estijoje valstybės įtaka būsto politikai yra labai nežymi, reguliuojama tik socialinio būsto statyba, administracija ir paskirstymas. Estijos ir Čekijos atvejų analizė atskleidžia nedidelius skirtumus ir bendrus bruožus, kurie patvirtina pokomunistinio modelio ypatybes. Pokomunistinis būsto politikos modelis pasižymi šiais ypatumais: būsto nuosavybė yra pagrindinė disponavimo gyvenamuoju plotu forma; rinka dominuoja būsto sektoriuje, valstybinis reguliavimas nežymus; statybą vykdo stambios privačios kompanijos; senas ir nusidėvėjęs gyvenamasis būstas, pastatytas socializmo laikotarpiu, reikalauja renovacijos arba nugriovimo.
Apibendrinant galima teigti, kad konceptualūs būsto politikos modeliai, atitinkantys valstybės gerovės modelius, iki šiol atspindi realias jiems atstovaujančių šalių būsto politikos sistemas.
Martynas MAROZAS
Architektas, urbanistas
Lietuvoje socialinis būstas yra stigmatizuotas, žmonės vengia jo kaimynystės ne tik dėl prastos kokybės, bet ir dėl dažnai įsivaizduojamo prasto kontingento.
