• tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila
  • ruukki

Apsaugos zonų senamiesčių prieigose plėtimas kelia daug klausimų

2013 liepos 30 d.

Lietuvos kultūros paveldo saugotojai, norėdami apsaugoti kuo daugiau svarbių istorinių objektų, žengia gana plačiais žingsniais Lietuvos miestų teritorijose. Jie bando apibrėžti kuo didesnes saugomų teritorijų ribas, nepaisydami, kiek šiose teritorijose yra iš tiesų vertų saugoti objektų. Kyla klausimas, o ką daryti su šių teritorijų ribose stūksančiais didžiuliais pilkais vaiduokliais, neleidžiančiais mieste atsirasti naujai gyvybei.

Pasigendama aiškių taisyklių

Remiantis Saugomų teritorijų įstatymu, saugomų teritorijų apibrėžimas yra gana platus. Jis apima ne tik kraštovaizdžio apsaugą, bet ir miesto kultūros paveldo sergėjimą bei tausojimą. Bet ar visoms saugomoms teritorijoms taikomos kontrolės taisyklės gali būti tinkamos ir kultūros paveldo objektams saugoti miestų ribose? Juk mietas yra nuolatos augantis, plėtojamas, besikeičiantis ir modernėjantis.

Saugomų teritorijų įstatyme nurodyta, kad minėta kontrolė – tai saugomų teritorijų apsaugos proceso dalis – ekologinės kraštovaizdžio pusiausvyros, teritorinių gamtos ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų (vertybių) apsaugos ir saugomų teritorijų lankymo reikalavimų, nustatytų įstatymais, kitais teisės aktais, saugomų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, laikymosi priežiūra. Vis dėlto miestų architektai pasigenda tikslių saugomų zonų apsaugos taisyklių, kurios leistų veikti ir skatintų darnią urbanistinę plėtrą, nežlugdytų investicinio potencialo.

Teritorijoms, kaip tam tikriems plotams, saugoti mieste prieštarautų ne vienas architektas – jie suvokia, kad saugomos teritorijos tik stabdo miesto augimą. Pasak kauniečio architekto Algimanto Kančo, pirmiausia reikėtų suvokti, ką saugome.

„Ar apsibrėžiame plotą, ar saugome konkrečius namus, esančius toje teritorijoje? Antai saugomos teritorijos plotas Kaune yra didesnis už Vienos miesto – ką tai sako? Kaip kultūros paveldo saugojimą galima apibrėžti geografiškai? O Kauno centre saugoma teritorija išplėsta paprastai – jos ribos tiesiog praplėstos iki Geležinkelio stoties ir jos apylinkių. Šioje teritorijoje saugoma ir Karaliaus Mindaugo gatvė, dar sovietmečiu suskirstyta į aštuonias eismo juostas. Kas saugoma šiuo atveju – mieste esanti autostrada? Visoje toje zonoje yra tik du gražūs tarpukariu statyti namai, kurie iš tikrųjų galėtų būti saugomi“, – įsitikinęs A. Kančas.

Bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininko Arvydo Avulio manymu, reikėtų saugoti ne pačias teritorijas, o objektus, kurie verti būti išsaugoti. Žinoma, derėtų nepamiršti harmoningo miesto kraštovaizdžio, jis irgi labai svarbus.

Plečiamos saugomos teritorijos senamiesčių prieigose nekuria palankių sąlygų rekreacijai ir miesto plėtrai. „Tokia situacija kiek primena teritorijų užgrobimą, tik jis vykdomas neturint jokių aiškių tikslų, taip nusprendus vienai žmonių grupei. Štai Kaunas, naujai išplėtus saugomas teritorijas centre, dabar yra paralyžiuotas. Yra daug netvarkos, o turėtų būti sudarytos įvairių specialistų komisijos, atliekamas auditas, mažinamos tos teritorijos ir atrenkami objektai – reikia didinti vertę, o ne plėsti hektarus“, – įsitikinęs architektas A. Kančas.

Stabdomos investicijos

Kultūros paveldo bei miesto kraštovaizdžio saugojimui niekas nesipriešina. Tačiau miestų architektai ir potencialūs investuotojai susiduria su didžiuliu biurokratiniu užkardu, per kurį prasibrauti reikia daug pastangų. Pasak verslininko A. Avulio, saugomos teritorijos nelabai vilioja norinčiuosius investuoti, nes jiems tenka susidurti su didele biurokratija.

„Norint suderinti bet kokį projektą, reikia parengti specialųjį planą – dėl visa to atsiranda papildomų išlaidų. Bet valdininkams tai nerūpi, jie nederina projektų ir paprasčiausiai pasako, kad jiems tai nepatinka arba kad taip negalima. Biurokratija žlugdo bet kokį norą investuoti. Tai neperspektyvu ir neduoda visuomenei jokios naudos. Saugomų teritorijų mieste išplėtimas – tai tam tikrų ribojimų įvedimas, suvaržomos galimybės statyti naujus namus ar rekonstruoti senus“, – įsitikinęs A. Avulis.

Tokiai nuomonei pritaria ir architektas A. Kančas. Pasak jo, taip stabdomas miesto augimas ir plėtra. „Jeigu saugomoje zonoje norėsi ką nors projektuoti – susidursi su didele biurokratija. Žmonės, kurie nori investuoti ir sužino, kad ten teritorijos saugomos, nuleidžia rankas, nes supranta, kad tai yra didesnės biurokratijos zonos, kur nėra aiškių taisyklių, ką čia galima daryti. Pirmiausia, ko reikia imtis – sugalvoti saugojimo taisykles ir tik po to nutarti, ką saugoti“, – mano architektas.

Saugomose teritorijose, kuriose yra svarbių paveldo objektų, yra ir tokių statinių, kurie bjauroja bendrą miesto vaizdą. Čia pasitaiko senų, apleistų gamyklų, apgriuvusių ir nenaudojamų pastatų, skirtingais laikotarpiais statytų objektų, kurie visai nedera prie saugomų statinių. Taip atsiranda savotiškas architektūrinis disonansas, bet jį galima taisyti. Žinoma, tam reikia investicijų, bet biurokratijos baubas, klaidžiojantis saugomų teritorijų aklagatviuose, atbaido potencialius investuotojus.

    Komentarai

    statyba ir architektura
    archicad