Vienybės aikštės ir buvusių Pramoninės statybos projektavimo instituto rūmų, daugelio atmintyje išlikusių „Pramprojekto“ vardu, rekonstrukcijos darbai kasdien vis artėja pabaigos link. Reikšmingas projektas, negailėjęs iššūkių jo autoriams, gerokai audrinęs architektų bendruomenę, skatina jau kiek kitokias, aprimusias diskusijas apie naujai prikeltos, drąsiai perkonstruotos centrinės miesto dalies pokyčius.
Daugiafunkcis projektas, kurtas vokiečių dizaino studijos „3deluxe“, bendradarbiaujant su lietuvių architektu Rimantu Giedraičiu, ir pažymėtas prieštarų – nors sukėlęs nuomonių audrą Lietuvos architektų bendruomenėje, buvo palankiai įvertintas ir netgi apdovanotas tarptautinėje erdvėje. Vokietijos parlamento įkurta Dizaino taryba Vienybės a. architektūrinę koncepciją pripažino geriausia „Miesto erdvės“ kategorijoje.
„3deluxe“ architektų Dieterio Brello ir Christiano Rückerio manymu, tarptautinį projekto pripažinimą jam lėmė aiški, be dirbtinio homogenizavimo ar istorizavimo koncepcijos pozicija. Vokiečių architektai neabejoja, kad susidūrimas su įvairialype miesto struktūra yra klasikinis urbanistinio planavimo iššūkis.
„Šiandienos požiūriu, žmonės turi atsidurti urbanistinio planavimo centre. Svarbu ne tai, kaip reprezentuoti valstybę ar autoritetus, o kaip pritaikyti erdvę miesto gyventojų kasdienybei. Modernus urbanistinis dizainas negali būti sklandžiai integruotas į egzistuojančią struktūrą klasikine prasme, nes atrodytų silpnas, netektų reikšmės“, – teigia D. Brellas.
Architekto R. Giedraičio manymu, projektas buvo pirmiausia įvertintas kaip sėkmingai realizuotas daugiafunkcis, struktūrinis miesto centro elementas.
Ryškėja naujoji Vienybės aikštė
Vienybės aikštę nuo pašalinių akių ilgai slėpusios užtvaros jau pašalintos – praeiviai gali stebėti aikštėje klojamą granitinę dangą, masyvius, bet plastiškus betono liejinius, banguotose salelėse sodinamus želdinius. Naujai suformuoti laiptai nuo Putvinskio gatvės veda į amfiteatrą, atsiveriantį priešais rekonstruotus pastatus. Po aikšte jau visiškai baigta požeminė dviejų aukštų automobilių stovėjimo aikštelė.
Vokiečių architektai išskiria patraukliausią aikštės aspektą – tai, kad joje galima įžvelgti skirtingus istorinius periodus ir architektūros stilius. „Kurdami naujo dizaino koncepciją, specialiai stengėmės šios įvairovės neužmaskuoti įterptais architektūriniais elementais. Moderniam miesto centrui reikia šiuolaikiškos tapatybės“, – tvirtina D. Brellas. Architektai pabrėžia išlaikę aikštės istorinio zonavimo principą – plačiai atverta erdvė Donelaičio gatvės link bei aukštesnis kalvelės lygis priešais BLC centrą ir toliau formuoja pagrindinį aikštės rėmą. Palikta laisva pagrindinė aikštės erdvė tiks įvairiems renginiams organizuoti, pavyzdžiui, kasmečiams džiazo festivaliams bei kitoms miesto šventėms.
Rekonstruojama Vienybės aikštė (K. Kajėno nuotr.)
Vokiečių architektai tikina ilgai svarstę, kaip per dizainą perteikti kokybišką svetingumą, nes būtent jo stoką jie laikė didžiausiu buvusios aikštės konfigūracijos trūkumu, sukeltu jai priskirtos pagrindinės reprezentavimo funkcijos. Todėl teko sutelkti dėmesį į tai, kaip suteikti stipraus pozityvumo ir pagyvinti aikštę holistiniu paveldėtų zonų dizainu, siūlančiu kokybiškų, iki žmogaus mastelio sumažintų erdvių įvairovę. Atviros vietos bus paskirtos didesnėms miestiečių grupelėms, mažesnės uždaros – labiau privatiems pokalbiams ar pasisėdėjimams.
R. Giedraičio tikinimu, darbų dar netrūksta – per visą rudenį ir žiemą bus baigiama mažoji architektūra, o galutinis vaizdas kauniečiams atsivers pavasarį.
Lietuvių architektas teigia, kad kuriant projektą teko atsižvelgti į daugybę darbą gerokai sunkinusių veiksnių: sudėtingą aikštės reljefą, skirtingus joje esančius pastatus, istorinių teritorijų kontekstą. Ypač daug pastangų pareikalavo požeminės automobilių aikštelės įrengimas, kurios išskirtinis sprendinys – lubose atsikartojantis atvirkštinis aikštės reljefas. Architektams teko itin tiksliai apskaičiuoti aukštį, gylį, įvažiavimo nuolydžius, o sprendimą, ar automobilis išsiteks, dažnai lėmė vos keli centimetrai. Per du automobilių aikštelės aukštus iš viso įrengta apie 500 vietų, iš kurių darbo dienomis 50 bus skirta miestiečiams.
Kitoks požiūris į želdinius
R. Giedraitis pasakoja, kad užsakovas SBA grupė iš pat pradžių norėjo šviesios ir gyvos aikštės. Pašnekovas neabejoja, kad šviesi aikštės dangos spalva psichologiškai tinkama mūsų klimatinei zonai, kuriai būdingi ilgi tamsūs periodai.
Daug laiko pareikalavo masyvių betoninių figūrų liejimas ir formavimas rankomis, kurių kiekviena yra unikali ir banguota. R. Giedraitis prisipažįsta, kad iš pradžių vokiečių architektų pasiūlytos betoninės formos jam kėlė nemažai abejonių, tačiau, pamačius jau realizuotą sprendinį, jų efektas pasirodė geresnis, nei tikėjosi. Pagrindinis masyvių formų privalumas – daugiafunkciškumas: jos gali tarnauti kaip skulptūriniai ar žaliąsias zonas atribojantys elementai, virsti poilsio vietomis su galimybe prisėsti ar netgi riedlenčių trasomis jaunimui. Architektas patikina pats su nekantrumu laukiantis, kaip iš tikrųjų miestiečiai išnaudos šias formas.
Ch. Rückeris prisipažįsta, kad lanksčių formų kompleksiškumas buvo absoliutus iššūkis tiek kuriant dizainą, tiek jį įgyvendinant. Architektas pasakoja, kad lanksčias betono formas kūrė profesionalus riedlenčių konstrukcijų specialistas iš Latvijos, puikiai išmanantis, kaip sukurti modernią ir dinamišką miesto aplinką.
Aikštė turės du naujus vandens įrenginius: interaktyvų, į grindinį integruotą fontaną bei dirbtinį upeliuką su keliais vandens baseinėliais. Į dangos paviršių įleisti fontanai nesutrukdys aikštės funkcionalumui – juos išjungus, aikštę bus galima naudoti įvairiems susibūrimams, šventėms. „Šios vietos kvies žaisti su vandeniu, pasėdėti, atsipalaiduoti ir pasiklausyti tekančio vandens garsų“, – pažymi Ch. Rückeris.
Taip pat skaitykite:
Granito danga Vienybės aikštėje – kelias į naują pradžią
„Vienybės“ aikštė – naujas traukos centras Kaune
Betoninių formų salelėse žaliuos dekoratyviniai augalai ir medžiai. R. Giedraitis pripažįsta, kad išsaugoti visų aikštėje augusių medžių, deja, nebuvo įmanoma dėl požeminės automobilių aikštelės įrengimo projekto, kurią miestas buvo suplanavęs jau seniai. Dabar išlikęs vien senasis Signatarų ąžuolas ir dar keli medžiai aikštės pakraščiuose, o automobilių aikštelei netrukdančiose zonose suformuotos betono vonios su juodžemiu, kuriose pasodinta beržų ir pušų. Vis tik, pašnekovo manymu, augalų tikrai netrūks ar bent jau bus ne mažiau nei anksčiau.
Vokiečių architektai pastebi, kad inovatyvus viešųjų erdvių dizainas tampa vis svarbesnis visame pasaulyje. Miesto skverai vis labiau suvokiami kaip bendri, miesto žmonėms skirti kambariai po atviru dangumi. „Šių naujų miesto oazių apželdinimas nebereiškia klasikinio kietųjų dangų ir žaliųjų zonų atskyrimo, o suprantamas gerokai integraliau: takai, žaliosios zonos, pasyvaus poilsio ir žaidimų vietos įsilieja vieni į kitus“, – kalba Ch. Rückeris. Vokiečių architekto nuomone, organiško plano Vienybės aikštės koncepcija sujungia vietinius augalus, smilginius žolynus ir medžius su vandens elementais, poilsio, sporto ir žaidimų vietomis.
„Nepamirškite, kad želdinius naudojome ne tik kaip foną ar peizažą, bet ir kaip pagrindinį dizaino elementą, panašų į kitas medžiagas. Žaliosioms zonoms šiltuoju metų laiku paskirtos beveik būdingos parkui laisvalaikio ir atsipalaidavimo funkcijos“, – kalba vokiečių architektas.
Statinį stengtasi išsaugoti
Kalbėdamas apie buvusio „Pramprojekto“ – gana ikoninio, kiek pavėluoto sovietinio modernizmo statinio, susidedančio iš atskirų korpusų, architektūrą, R. Giedraitis pastebi, kad po kelerių metų jis, tikėtina, jau būtų įtrauktas į saugomų pastatų sąrašą. Architektų komanda neabejojusi, kad šios stilistikos pastatą verta išsaugoti, nors įstatymiškai paveldo reikalavimų nebuvo privaloma laikytis. Visus statinio korpusus architektai stengėsi kiek įmanoma išsaugoti, nepaisydami požiūrių įvairiapusiškumo.
R. Giedraitis pasakoja, kad aukščiausias, į aikštę žvelgiantis pastatas istoriškai turėjo dvi papildomas žalios ir juodos spalvos fasadų apdailas, todėl norėjosi, kad ir jį rekonstravus atsirastų papildomų tamsios spalvos elementų. Jais iš dalies tapo kvadrato formos langai, sudarantys didžiąją dalį fasado – tamsinti pilkai melsvu tonu, sumažintais rėmais. R. Giedraitis pripažįsta, kad tonuotų langų sprendimas iš pradžių atrodė šiek tiek rizikingas, tačiau dabar akivaizdu, kad šis atspalvis gražiai kontrastuoja su balta fasado spalva.
Dabar dėl kai kurių neįgyvendintų sprendinių R. Giedraitis nelinkęs apgailestauti – fasadams panaudotas baltas struktūrinis tinkas labai būdingas modernistinei architektūrai, todėl aukštajam statiniui tarsi buvo sugrąžintas modernistinis veidas, kuris, bėgant laikui, stilistiškai buvo apgadintas. Išsaugoto pagrindinio pastato balto tinko fasadams įvairovės taip pat turėtų suteikti pagrindinio įėjimo zonoje planuojamos panaudoti didelio formato stiklo ir akmens masės plokštės.
Nuo aukščiausiojo – 11-kos aukštų korpuso pašalinus vėlesniu laikotarpiu iškilusį antstatą ir techninį aukštą, stipriai nederėjusius su bendra pastato architektūra, statinys sėkmingiau integravosi į korpusų visumą. Vietoje jų iškilo pora naujų aukštų, kurie, anot architekto, pastato iš esmės nepaaukštino. Ant žemesniojo korpuso stogo numatyta terasa, kuria galės naudotis būsimi nuomininkai.
Įkvėpta tarpukario architektūros
Kampinis, arčiausiai Putvinskio gatvės stovintis pastatas nepriklausė vėlyvojo modernizmo architektūrai, buvo kiek žemesnės vertės nei kiti statiniai ir funkciškai nepasidavė jokiam restruktūrizavimui, todėl buvo leista jį perstatyti. Ant senųjų pamatų buvo suprojektuotas visiškai naujos estetikos ir dizaino statinys, atspindintis Putvinskio gatvės tarpukario architektūros įvaizdį. Projekto viziją sukūrė vokiečių architektai, įkvėpti Kauno naujamiesčio bei centro tarpukario pastatų, nusprendę jiems būdingus užapvalintus kampus atkartoti lenktų langų motyvais.
„Užapvalintų kampų dizainas kartu su vientisa fasadų tąsa sukuria stiprų, vedantį aikštės link įėjimo ženklą, atpažįstamą net iš toli. Ši formali išraiška atiduoda duoklę puikiam Lietuvos ir ypač Kauno art deco paveldui“, – apie naujos architektūros idėją aiškina vokiečių architektas D. Brellas.
Ilgajame korpuse, atsuktame į aikštę, architektų komanda išsaugojo visus buvusius pastato piliastrus, šiek tiek pastambėjusius stengiantis įgyvendinti energinius reikalavimus. Žemiau aikštės lygio buvęs cokolinis aukštas, nuleidus aikštę, performuotas į pirmąjį aukštą, jame įrengtos vitrinos. Tikimasi, kad čia bus pačios reprezentatyviausios kavinių, restoranų, parduotuvių zonos. Ant pastato stogo suprojektuota terasa su įstiklinta erdve. Čia numatytos specialios dangos, apšvietimas, gausūs želdiniai.
Ch. Rückeris pasakoja, kad pastato viduje šalia centrinių erdvių rekonstruoti papildomi kambariai leido sukurti atviro tipo darbo erdves ir itin lanksčius aukštų planus. Vizualiai matomos atviros konstrukcijos lėmė minimalistinį lofto stilių, o futuristinis kampinis pastatas su unikaliomis angų formomis išlaikė šio stiliaus žavesį ir pastato viduje.
Buvo išlaikytas ir korpuso, pasižyminčio ilgais horizontaliais langais, tūris. Ankstesni pailgi langai buvo lengvai paslinkti į vieną pusę, taigi simetriškai suprojektuoti naujieji langai padėjo išsaugoti statinio charakterį. Architektų tikslas – aikštei „atiduoti“ interjerą, kad visos patalpos, žiūrinčios į ją, funkciškai būtų maksimaliai išnaudotos. Įrengtas holas į aikštę atsiveria ir vertikaliomis, ir horizontaliomis vitrinomis, jo erdvę galima stebėti net iš lauko. Toks sprendimas, anot R. Giedraičio, iš dalies susijęs su tuo, kad aikštei buvo grąžintas pirmasis aukštas. Vidaus sprendiniai ir idėjos priklausys nuo čia atsikelsiančių nuomininkų poreikių.
Didžiausi sunkumai – skirtingos nuomonių pusės
Paklausti apie viešojoje erdvėje garsiai skambėjusią kritiką rekonstrukcijos projektui, vokiečių architektai patikina, kad į kritiką jie žiūri pozityviai, nes tai tik įrodo nuomonių įvairovę ir vykstančius debatus. Jų nuomone, pažvelgus atidžiau į naująją aikštę, joje galima atrasti daug jungčių su aplinka ir skirtingais miesto architektūros stiliais, nors ir ne iš pirmo žvilgsnio.
R. Giedraitis, prisimindamas gausią kritiką bei išsiskyrusius požiūrius, prisipažįsta, kad būtent tai ir buvo sunkiausia projekto dalis. Labiau nei sudėtingi techniniai sprendimai nuolat vertė sukti galvą būtinybė atrasti kompromisą tarp skirtingų nuomonių. Pašnekovas nusijuokęs prasitaria, kad kelerius metus teko jaustis esant labai blogu architektu visoms suinteresuotoms pusėms. Jis patikina, kad architektūrinės koncepcijos autoriai vokiečiai bei jų poziciją palaikęs užsakovas buvo už šiuolaikiškus, drąsius sprendimus, o jam ir jo komandai norėjosi nuosaikesnio varianto.
R. Giedraitis prisipažįsta, kad ir pačiam nebuvo lengva kurti bendrą produktą, kuriuo ne iki galo tikėjęs.
„Kita vertus, dabar matau, kad realybėje viskas atrodo geriau, nei buvo projektiniuose pasiūlymuose. Ir pats išmokau pamoką, kad kaip architektui turbūt reikia būti drąsesniam“, – svarsto R. Giedraitis. Jo manymu, sovietmečiu daugelį naujų dalykų perimdavome pavėluotai dėl informacijos stokos, tačiau ir dabar neskubame, tik šįkart, ko gero, dėl nepakankamo pasitikėjimo savimi. Pasaulyje jau tikrai netrūksta pavyzdžių, kai drąsiai į istorinę aplinką įkomponuotos naujos formos pritampa ir netgi virsta etalonais, nors iš pradžių susiduriama su tais pačiais iššūkiais, nepritariančia visuomenės nuomone.
„Man atrodo, dalis oponentų pripažins, kad nieko čia blogo neįvyko, kad šalia Karo muziejaus gali būti ir visiškai moderni aikštė. O kas nepripažins – tai normalu, nuomonių apie tokios svarbos projektus gali būti įvairių“, – baigiantis projektui, reziumuoja architektas.
Vienybės aikštę Kaune atnaujina SBA grupė, kuri tam išleis apie 10 mln. eurų: beveik 5 mln. eurų skirta viršutinės aikštės dalies rekonstrukcijai ir aplinkos sutvarkymui, į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę bus investuota daugiau nei 5 mln. eurų. Tai istoriškai didžiausia investicija į centrinės aikštės projektą Lietuvoje. Kauno savivaldybė prisidėjo prie aikštės atnaujinimo nupirkdama jai granito. Bendra SBA investicijų suma į aikštę ir greta plėtojamą BLC 2 verslo centrą siekia apie 40 mln. eurų.
Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo:
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 lapkritis.
Nuotraukos: Kosto Kajėno
RĖMĖJO TURINYS
