Nestandartinės erdvės, kransijos, gelžbetonio karkaso elementai – apie originalų būstą aukštomis lubomis svajoja ne vienas, o daug kas tokiame jau ir gyvena. Interjero žurnalai mirga nuotraukomis su neįprastais akiai loftais Olandijoje, JAV, o pastaruoju metu jų apsčiai įrengiama ir Lietuvoje, buvusių gamyklų ar pramoninių teritorijų vietose. Užterštas teritorijas tyrinėjantys ir tvarkantys specialistai prasitaria, kad nesiryžtų patys gyventi buvusių gamyklų vietose, nors oficialiai vengia įvardyti tokias erdves didmiesčiuose, kurios dar galėtų kelti realią grėsmę naujakurių sveikatai. Nuo šių metų pradžios įstatymai reikalauja griežčiau kontroliuoti taršą, tačiau plėtotojai randa spragų apeiti įstatymą.
Buvusi veikla tebėra paslaptis
Buvusi kuro aparatūros gamykla, buvusios „Skaiteks“, „Vilmos“, Vilniaus grąžtų ir kitos gamyklos – jų vietoje išplėtoti nauji nekilnojamojo turto projektai. Vienų gamyklų pastatai ištirti, išvalyti ir pritaikyti būstui ar kitos paskirties pastatams. Kitų – sulyginti su žeme, ir vietoj jų pastatyti nauji pastatai. Dėl kai kurių jų specialistams kyla pagrįstų dvejonių, ar tikrai sunaikinti visi buvę taršos židiniai, ar čia įsikūrę gyventojai netaps radioaktyviais zombiais.
Anksčiau pirkėjai susigundydavo pigesniu būstu ar suvilioti pramoninės stilistikos įsigydavo patalpas buvusiose gamyklose, jas rekonstruodavo net nepasidomėję, kokia veikla tose patalpose buvo vykdoma. Pastaruoju metu, šiek tiek atslūgus nekilnojamojo turto karštligei, o ir kainoms pakilus į atitinkamą lygmenį, būsto pirkėjai tapo reiklesni. Kartais jie net patys inicijuoja perkamo būsto tyrimus.
Bėda ta, kad iki šiol Europos Sąjungoje nėra nustatyta konstrukcijų užterštumo ribinių verčių. Pastatų konstrukcijų tyrimai tiesiog neatliekami, nes daugelį dalykų reikėtų įvertinti kompleksiškai. Lengviau nustatyti naftos produktų buvimą, nes patalpose neretai jaučiamas jų kvapas. Kiek sudėtingiau yra su sunkiaisiais metalais, o jų yra visur – statybinėse konstrukcijose, betone. Būtent dėl jų ir reikia atlikti kompleksinius tyrimus, kurie parodytų, kokia yra statybinės medžiagos sudėtis ir ar ji nėra pakitusi. Tai sunorminti yra ganėtinai sudėtinga. Todėl piliečiui prieš įsigyjant būstą lofte reikėtų pasidomėti, kokia veikla buvo vykdoma pačiame pastate. Jeigu ten buvo galvaninis cechas ar net naudotos radioaktyviosios medžiagos, vertėtų susimąstyti prieš apsigyvenant šiame būste su šeima.
Rapolas Liužinas.
„Visuomenei iki šiol sunkiai pasiekiama informacija apie buvusių gamyklų veiklą. „Buvo žinoma, kad sovietinė įmonė „Vilma“ gamino magnetofonus. Iš tikrųjų šioje gamykloje daugiausia komplektuodavo raketų galvučių valdymo įrenginius“, – pasakojo įmonės „Grunto valymo technologijos“ vadovas Rapolas Liužinas.
Tokiose buvusiose gamyklose gali susidaryti sveikatai net labai pavojingų cheminių junginių. Ir, net ištyrus konstrukcijas, jie gali įsikurti ventiliacijos šachtose, rūsiuose ar kitur ir tam tikru momentu išsiveržti.
Buvusioje įmonės „Skaiteks“ teritorijoje sostinės Užupyje investuotojams teko nugriauti net ir kultūros paveldo objektus, prieš tai išbraukus juos iš saugomų kultūros objektų sąrašo, nes jų konstrukcijos buvo persmelktos naftos produktų.
Įstatymuose nemažai spragų
Nuo 2017 metų sausio 1 dienos įsigaliojo Statybos įstatymo pataisos, kuriomis numatyta griežtesnė taršalų kontrolė. Jei bus keičiama patalpų paskirtis, dokumentai bus teikiami ne tik savivaldybei, bet ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, kuris turės įvertinti, ar erdvės atitinka gyvenamosioms patalpoms keliamus reikalavimus.
Tačiau įstatymuose dar yra nemažai spragų, kuriomis sėkmingai pasinaudoja apsukrūs verslininkai, norėdami išvengti brangiai kainuojančių tyrimų ir grunto valymo. Tarkime, buvusiose gamyklose galima įrengti kūrybines dirbtuves, o vėliau jų paskirtį keisti į gyvenamąją arba net nekeisti. Mat kūrybinės dirbtuvės prilyginamos gamybos ar pramonės veiklai ir joms nekeliami tokie griežti saugią aplinką garantuojantys reikalavimai kaip gyvenamosioms.
„Ketinantiesiems įsigyti buvusias gamybos patalpas gyvenimui rekomenduotume pasidomėti, kokia buvo jų paskirtis“, – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausiasis specialistas Darius Karmaza pripažįsta, kad teisės aktuose iš tiesų palikta spraga, leidžianti verslininkams išsisukti nuo griežtesnių vertinimų. Vėliau tokiose patalpose gali būti atliekamas paprastasis remontas, ir jos gali būti pripažįstamos gyvenamosiomis.
Būstas buvusių gamyklų pastatuose traukia nestandartinių sprendimų mėgėjus. Užterštumą tyriantys specialistai oficialiai nepasako, kurie objektai galimai nėra tinkamai išvalyti, tačiau užsimena, kad patys nesirįžtų čia gyventi.
Kiek aiškesnė situacija yra su grunto valymu. Gamyklų kiemai labiausiai būdavo teršiami gamybos atliekomis, naftos produktais. Teritorijose giliau grunte gali glūdėti ištisi lobiai. Ir ne tik gamyklų teritorijose.
„Nors grunto valymo, ypač užteršto naftos produktais, srityje yra smarki pažanga ir gana išplėtotos technologijos, tačiau, remiantis geologų išvadomis, šiandien Lietuvoje dar yra apie 14 tūkst. užterštų objektų bei teritorijų. Tokiam kiekiui išvalyti reikalingas finansinis potencialas, kurio mūsų valstybė dar negali planuoti. Iki šiol teritorijų valymo darbus 90 procentų finansuodavo Europos Sąjunga, o likusi dalis būdavo padengiama iš savivaldybių biudžeto“, – tvirtino „Grunto valymo technologijų“ vadovas R. Liužinas.
Iš kur tiek užterštų teritorijų žaliais miškų toliais ir skaidriais ežerais garsėjančioje valstybėje? Anot R. Liužino, anksčiau kaimo vietovėse kiekvienas kolūkis turėjo du taršos židinius – pesticidų sandėlius su chemikalais ir mechanines dirbtuves su kuro baze. Pesticidų sankaupos nebuvo tokios didelės, todėl dalis jau išvežta chemiškai utilizuoti ar sudeginti į Vokietiją, tačiau dalis ir nelegaliai užkasta. Dabar susiduriame su problema, kad gražiose vietose tenka valyti gruntą – negalima atsiriboti nuo esamos situacijos, nes ilgainiui buvusios veiklos atliekos patenka į gruntinius vandenis ir gali juos užteršti.
„Neretai sunku surasti įmonę, kuri užsiimtų grunto valymu. Kartais tam trūksta ir lėšų. Teoriškai turėtų būti protokolai, patikrinimai, bet praktiškai ne visuomet tai yra tinkamai atliekama. Įmonė, išvaliusi gruntą, turi pateikti tyrimų rezultatus po valymo. Taršos likvidavimo priemonės priklauso nuo nustatytos taršos lygio ir masto. Įgyvendinus šias priemones turi būti atliekami pakartotiniai tyrimai. Jeigu jos įgyvendintos deramai, laikoma, kad gyventi yra saugu. Grunto valymo tyrimus ir vėlesnius darbus konversinėje gamyklų teritorijoje privalo inicijuoti projekto plėtotojas. Vykdanti legalias statybas buvusioje gamyklų teritorijoje įmonė net negautų leidimo statybai, jeigu nepateiktų minėtų geologų išvadų“, – sakė R. Liužinas.
Labiausiai Lietuvoje užterštos buvusių kuro bazių teritorijos.
Be buvusių gamybos teritorijų, nemaža tarša išlikusi ir tuose miesto rajonuose, kur nebuvo gamyklų, tačiau pastatai anksčiau buvo kūrenami anglimi, o sunaudotos anglys pilamos ant daržų. Tarkime, Žvėryne atliktų tyrimų metu nustatyta grunto tarša. Prie elektrinių, kūrenamų mazutu, aptinkama sunkiojo metalo vanadžio pentoksido ir pan.
Užterštos teritorijos yra valomos dviem būdais – gruntas iškasamas, išvežamas į specialiai tam skirtą teritoriją ir ten išvalomas. Statant daugiaaukščius pastatus bet kuriuo atveju reikia jį iškasti, nes dažniausiai įrengiamos požeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Kitu atveju gruntas valomas vietoje. Naftos produktus utilizuoti yra paprasčiau naudojant biotechnologijas.
„Naftos tarša dažniausiai yra paviršinė, matosi vizualiai, jaučiamas ir kvapas. Išplėtotos biotechnologijos leidžia išvalyti net didelės koncentracijos taršą. Tokių teritorijų labai daug, didžiausia jų koncentracija – Rytų Lietuvoje. O pesticidus utilizuoti gerokai sudėtingiau. Lietuvoje tam nėra pajėgumų. Todėl jie dažniausiai sunaikinti vežami į kitas šalis, pavyzdžiui, į Vokietiją“, – pasakojo R. Liužinas.
Sunkiaisiais metalais užterštoje teritorijoje nėra kvapo, galima gyventi ir nieko nejausti. Vis dėlto mūsų šalyje jau daugelį metų kaupiama patirtis leidžia sėkmingai utilizuoti šiuos taršalus vietoje. Lietuva buvo pirmoji Sovietų Sąjungos respublika, išsprendusi galvaninio šlamo utilizavimo problemą. Termoimobilizacijos metodika leido Palemono keramikos gamykloje surišti ypač pavojingus cheminius elementus gaminiuose, kad termiškai apdoroti jie nebekeltų pavojaus.
Būtų geriausia, jeigu visa buvusi gamybos ar agrarinė teritorija būtų visiškai išvalyta. Tačiau neretai nekilnojamojo turto plėtotojai ar pavieniai piliečiai įsigyja tik dalį pastatų ar teritorijos, todėl šį procesą vykdyti ir kontroliuoti yra gana sudėtinga.
Buvusioje „Kuro aparatūros“ gamykloje įrengti loftai – vieni pirmųjų tokio tipo būstų Vilniuje. Čia vystytojams teko nemažai pasidarbuoti, kad neliktų kenksmingų teršalų.
Ar saugu gyventi loftuose ir buvusių gamyklų teritorijose pastatytuose naujuose butuose? Deja, vienareikšmiško atsakymo nėra. Visuomenė dar ganėtinai pasyvi ir tikisi, kad kažkas kitas už ją turi pasirūpinti saugia aplinka. Kiekvienam piliečiui prieš įsigyjant būstą buvusiame gamybos pastate vertėtų įsitikinti, ar tikrai gyvenimui skirta aplinka yra saugi – išsiaiškinti, kokia veikla šiose patalpose buvo vykdoma prieš tai, ir tuomet spręsti, ar verta rizikuoti sveikata net ir už patrauklią kainą.
„Domimės maisto kokybe, ieškome natūralių, ekologiškų produktų, tačiau reikėtų pasidomėti ir oru, kuriuo kvėpuojame. Prieš įsigyjant būstą reikėtų reikalauti iš statytojų geologų tyrimų išvadų, atidžiai apžiūrėti pastato konstrukcijas, kilus abejonėms kviestis specialistus. Net ir rodomos tyrimų ataskaitos ne visuomet būna šimtu procentų tikslios“, – tvirtino R. Liužinas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 4.
