Blog

Pažintis su sostinės Justiniškėmis: kaimas, tapęs vienu tankiausių gyvenamųjų rajonų

Justiniškės (wikipedia.org nuotr.)

Yra rajonų Vilniuje, į kuriuos, jei pats juose negyveni, užsukti tenka retai arba beveik niekada. Puikus pavyzdys – Justiniškės. Justiniškės paprastai suvokiamos kaip nykoka virtinė pilkų blokų, čia nerasite pavienio objekto, kuris galėtų tapti rajono vizitine kortele (net ir gretimos Viršuliškės turi puikiai atpažįstamus Spaudos rūmus). Vis dėlto paslaptingas niūrumas ragina pabraidyti kiemais ir bent jau virtualiai susipažinti su kiek daugiau nei 27 tūkst. žmonių aplinka.

1933 metais Vilniaus plane, į šiaurės vakarus nuo jau solidžiai užstatytų Saltoniškių, galima pamatyti vietovę, žymimą Fw. Justynówka (Fw. reiškia folwark, liet. palivarkas). Kaimelis, net ir lyginant su gretimais, buvo gana menkas. Šiuo metu pagrindinė kaimo (o vėliau ir rajono) pavadinimo kilmės versija – pagal žemes valdžiusios dvarininkės vardą – Justyna.

Justiniškių apylinkės, 1933 m.

1981 metais, kai L. Brežnevo gyvenimas sparčiai judėjo pabaigos link, o ne už kalnų buvo „Perestroika“ ir Nepriklausomybė, Justiniškių vietoje vis dar tebuvo dykynė – tą puikiai iliustruoja tuometis viešojo transporto žemėlapis. Į gretimą Šeškinę rieda autobusai, o į Viršuliškes – dar ir troleibusai, tik būsimų Justiniškių vietoje – nieko. Tiesa, atsiradusi Justiniškių gatvė byloja, kad greitu metu vyks didžiulės naujo rajono statybos, ir kaimo gyventojai, kurių peizažuose buvo tik tušti laukai ir vanduo, pradės gyventi kitaip.

1982 metais buvusio Justynówkos kaimo vietoje pradėti kloti didelio gyvenamojo rajono pamatai. Vyriausiojo architekto Algirdo Juozo Bražinsko ir jo komandos suprojektuota gyvenvietė pavadinta Justiniškėmis, čia numatyta apgyvendinti 45 tūkst. vilniečių. Beje, tuo metu paraleliai vyko statybos ir Šeškinėje, Baltupiuose, tad statybininkams darbo buvo į valias. Palyginti su kitais sovietinio laikotarpio rajonais, Justiniškės užstatytos tankiau, todėl plotu – nedidelės, o gyventojų – gana daug.

Kyla Justiniškės, 1984 m.

1985 metais baigti statyti visi suplanuoti 5 ir 9 aukštų blokiniai namai. Šie namai priklausė naujesnei – 120V serijai, kuri leido statyti įvairesnių konfigūracijų namus ir praktiškesnio suplanavimo butus (pvz., Žirmūnai ir Lazdynai užstatyti senesne – I-464-LI serija).

Rajono architektai iš pradžių tikėjosi pastatyti ir 12 bei 16 aukštų stambiaplokščių namų, tačiau šias mintis pakoregavo taikyti apribojimai namų tipams bei vis labiau populiarėję bokštiniai monolitai. Taigi, netrukus prasidėjo pastarųjų konstravimas (pvz., namas Justiniškių g. 70), šie galiūnai, ko gero, ir yra ryškiausias rajono bruožas. Justiniškėms buvo kuriami specialiai suprojektuoti didžiuliai namai-ekranai, kurių gyvenamieji kambariai nukreipti į kiemą, o prieškambariai ir virtuvės – į gatvę. Šie namai, pastatyti ant kalvelių išilgai magistralinių gatvių, turėjo izoliuoti gyvenamuosius kvartalus nuo transporto triukšmo. Justiniškės buvo pirmasis miegamasis Vilniaus rajonas, turėjęs tokią kovos su triukšmu viziją.

Justiniškių kapinaitės

Prieš pat ir po Nepriklausomybės atkūrimo miesto architektų dėmesys pradėjo krypti į naujus, dar neužkariautus plotus. Justiniškės tyliai pasitraukė į šešėlį, atsirado keli nauji objektai, kuriuos nuspręsta nugriauti po daugybės nesėkmingų bandymų pabaigti, užtikrintai paspartėjo tik prekybos centrų statyba – gyventojams jų iš pradžių trūko. Šlovės spinduliuose kurį laiką maudėsi šiandien nelabai išsiskiriantis, tačiau anuomet išraiškingu cilindriniu fasadu garsėjęs kompleksas Justiniškių g. 64, atsiradęs 1996 metais ir vadintas tiesiog „Juste“. Be įprastų įstaigų jame buvo ir vienas pirmesnių naktinių klubų, pavadintų „Max‘o pramogos“ (jau senokai dingęs užmarštin). Gyvenimas judėjo ramia ir, panašu, patogia vaga – 1997 metais seniūnijos organizuotoje apklausoje net du trečdaliai teigė, kad gyventi Justiniškėse jiems patinka ir vietos keisti nenorėtų, tik nepakenktų viešoji pirtis, kino teatras, dviračių takas, kai kurie nurodė žalumos stygių. Iš tiesų, nuo miesto ritmo Justiniškių gyventojus atitraukti gali nebent neurbanizuotas vadinamasis Lūžių parkas ir senuosius Vilnijos kaimus menančios Justiniškių kapinės su įskaitomais XX a. pr. paminklais. Nuo į vakarus nutolusių miesto pakraščių šiandien rajoną papildomai atriboja judrus Vakarinis aplinkkelis.

„Gatvės gyvos“ inf.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.