Blog

Lietuviškų šaknų turintis žydų kilmės dainininkas L.Kohenas įamžintas Vilniuje: kokia tai buvo asmenybė?

Leonardas Kohenas.

Kiek mažiau nei prieš metus pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje buvo atidengta skulptūra žydų kilmės Kanados dainininkui, dainų kūrėjui ir poetui Leonardui Kohenui. Bronzinė skulptūra žydų kilmės Kanados dainininkui privačia iniciatyva laikinai įsikūrė vieno restorano kiemelyje. Prieš ketverius metus anapilin iškeliavusiam kanadiečių dainininkui atminimo ženklą – ir savo paskutinę skulptūrą – sukūrė šviesaus atminimo skulptorius Romualdas Kvintas.

Jo sukurtos Romaino Gary, Martino Lutherio, Cemacho Šabado skulptūros Vilniuje, Vytauto Kernagio – Nidoje, Danieliaus Dolskio – Kaune, žmonių yra mėgstamos ir lankomos. Skambant L. Koheno muzikai, originalaus dydžio skulptūrą atidengė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius su žmona. Idėja, kad Vilniuje turi atsirasti L. Koheno skulptūra, kilo jau šešiolika metų Vilniuje gyvenančiam Norvegijos verslininkui Johnui Afsethui, kuris skulptūros atidarymo dieną susirinkusiems svečiams atviravo, jog, jo nuomone, Vilnius galėtų tapti pasauline rokenrolo sostine. Juk dar 1995 metais Vilniuje buvo atidengta skulptūra kitai muzikos legendai – Frankui Zappai, o prieš penkerius metus – „The Beatles“ nariui Johnui Lennonui. Artimiausiuose Johono Afsetho planuose – skulptūra pasaulinio garso žydų kilmės JAV dainininkui Bobui Dylanui. Šiandien skulptūrą, skirtą legendiniam muzikantui ir poetui, kurio giminės linija siekia Lietuvą, galima pamatyti restorano „Gabi“ kiemelyje, tačiau sostinės valdžia šiai skulptūrai netrukus žada rasti nuolatinę vietą.

Žymusis Kanados poetas ir dainų atlikėjas Leonardas Kohenas gimė 1934 m. rugsėjo 21 d.  Monrealio priemiestyje Vestmaunte, angliškai kalbančioje Monrealio dalyje, viduriniosios klasės žydų šeimoje. Jo motina Masha Klonitsky buvo Kauno rabino Solomono Klonitsky-Kline’o dukra, o senelis iš tėvo pusės Lyonas Cohenas irgi gimęs Lietuvoje, Vilkaviškio rajone esančiuose Budviečiuose. Solomonas Klonitskis emigravo į JAV iš Kauno ir ten pasivadino Kline’u. Jis parašė Talmudo aiškinimų enciklopediją, hebrajų kalbos sinonimų ir homonimų žodyną. Žydai esą jį vadinę Sar HaDikduki, „gramatikų princu“. Iš mamos vaikystėje Leonardas girdėjęs, kad žmonės atkeliaudavę šimtą mylių dėl galimybės pasikalbėti su seneliu. Viename 1993 metų interviu L. Kohenas pasakojęs, kad jo senelis Saliamonas Klonickis-Kline‘as kilęs iš Vilkaviškio ir dirbo Kauno žydų dvasinės seminarijos ješivos direktoriumi, maža to, užmerkęs akis savo mirusiam mokytojui, Kauno vyriausiajam rabinui Izaokui Elchananui, irgi kurį laiką gyvenusiam Vilkaviškyje.

Vilkaviškio žydų bendruomenė Holokausto laikais buvo sunaikinta per kelias dienas. Daugelis melomanų gerai žino dainą „Dance me to the End of Love“, kūrinį, kurį 1984 metais parašė L. Kohenas. Daugeliui tai – įsimylėjėlių daina, kurioje melodijos balsų jausmingumas pakelia iki pat dangaus. Tačiau šios dainos potekstė pačiam L. Kohenui kitokia: ši daina, tai – himnas mirčiai. L. Kohenas šią dainą parašė sužinojęs, kad budeliai prie krematoriumo versdavo groti žydų styginių kvartetą, kai jų tautiečiai buvo žudomi ir deginami. Koncentracijos stovyklos kalinių grupė grodavo smuikais, kad muzika užgožtų žudomų žmonių riksmus. Grojama klasikinė muzika ištrindavo ribą tarp grožio ir bjaurasties, tarp gyvenimo ir mirties. Ši daina – atminimo ženklas, neleidžiantis pamiršti kankinimų, kuriuos išgyveno milijonai žmonių, ir visų tų, kurie žuvo nacių krematoriumuose.

Per visą savo muzikinę karjerą L. Kohenas parašė dešimtis dainų, kurios tapo muzikos istorijos dalimi. Tačiau garsiausiu L. Koheno kūriniu laikoma devintajame dešimtmetyje išleista daina „Hallelujah“, kuri iki šiandienos yra perdainuota šimtus kartų.

Vaikystėje L. Kohenas lankė Roslyno pradinę mokyklą, o nuo 1948 m. – Vestmonto aukštesniąją mokyklą, kurioje besimokydamas priklausė moksleivių tarybai bei mokėsi muzikos ir poezijos meno. Jį ypač domino Federico García Lorca poezija. Būdamas paauglys, jis pirmą kartą paėmė į rankas gitarą ir su ja nesiskyrė visą savo gyvenimą, įkūrė vakarietiško kantri stiliaus grupę, kuri pasivadino „Buckskin Boys“. Nors pradžioje L. Kohenas grojo akustine gitara, kiek vėliau, susipažinęs su vienu ispanų flamenko gitaristu, jis pradėjo groti klasikine gitara.

1951 m. L. Kohenas įstojo į Makgilio universitetą, kuriame tapo debatų sąjungos pirmininku ir laimėjo Česterio Maknagteno literatūros konkursą už eilėraščius „Žvirbliai“ ir „Žemės žmogaus mintys“. Pirmieji L. Koheno eilėraščiai buvo išspausdinti dar 1954 m. žurnale CIV/n, o po metų Leonardas baigė Makgilio universitetą, įgijęs humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį. Jo pirmąją poezijos knygą „Palyginkime mitologijas“ 1956 metais išleido „Dudek“ leidykla kaip pirmąją Makgilio poezijos serijos knygą, praėjus vos metams po to, kai jaunasis poetas baigė universitetą. Į mirusiam L. Koheno tėvui paskirtą knygą buvo sudėti eilėraščiai, kurių dauguma parašyta tada, kai jam buvo penkiolika–dvidešimt metų.

Gavęs žemesnįjį aukštojo mokslo laipsnį, L. Kohenas vieną semestrą mokėsi Makgilio teisės koledže, vienus metus Kolumbijos universiteto bendrųjų studijų mokykloje. Po to Kohenas išvyko iš Niujorko ir 1957 m. grįžo į Monrealį, kur dirbo įvairius atsitiktinius darbus, rašė prozą ir poeziją, įskaitant eilėraščius, sudėtus į jo antrąją knygą „Žemės prieskonių dėžutė“. L. Koheno laimei, tėvo palikimas leido jam gauti kuklių pajamų, kurių jaunuoliui kurį laiką pakako siekiant savo literatūrinių ambicijų. „Žemės prieskonių dėžutė“ buvo išties sėkminga knyga, padėjusi jam išplėsti savo poezijos skaitytojų ratą už Makgilio universiteto sienų ir prasiskinti kelią į platesnes Kanados poezijos sferas. Ši knyga taip pat padėjo jam pasiekti kritikų pripažinimo. Viena iš L. Koheno biografių Ira Nadel yra rašiusi: „Knyga susilaukė entuziastingos ir kupinos susižavėjimo reakcijos.“ Kritikas Robertas Weaveris pavadino ją „stipria“ ir pareiškė, kad L. Kohenas tikriausiai yra geriausias ir talentingiausias angliškai rašantis Kanados poetas“.

Didžiąją XX a. septintojo dešimtmečio dalį L. Kohenas ir toliau rašė poeziją, gyvendamas iš dalies atsiskyrėlišką gyvenimą po to, kai nusipirko namą Hydroje, Graikijai priklausančioje saloje Sarono įlankoje. Gyvendamas ir rašydamas šioje saloje, jis išleido poezijos rinkinį „Gėlės Hitleriui“ ir romanus „Mėgstamiausias žaidimas“ bei „Žavūs nevykėliai“. Jo romanas „Mėgstamiausias žaidimas“ – tai autobiografinis auklėjamasis romanas apie jaunuolį, kuris atranda save per rašymą. Ši knyga susilaukė didelio Kanados spaudos susidomėjimo ir sukėlė ginčų dėl kelių seksualiai vaizdingų pasažų, mat joje vyravo jauno menininko vaikystės prisiminimai, nuotykiai su moterimis ir bohemiškas gyvenimas Monrealyje. 1966 m. L. Kohenas taip pat išleido eilėraščių knygą „Dangaus parazitai“. Tiek „Žavūs nevykėliai“, tiek ir „Dangaus parazitai“ susilaukė skirtingų vertinimų, o parduotų egzempliorių skaičius nebuvo didelis.

Nusivylęs blogais knygų pardavimais, L. Kohenas patraukė atgal į Niujorką, kur 1966-aisiais nusprendė pasidomėti, kaip laikosi folkroko muzikos industrija. Čia jis susipažino su Judy Collins, kuri netrukus į savo repertuarą bei albumą įtraukė dvi L. Koheno dainas. Tarp jų buvo ir vėliau hitu tapęs kūrinys „Suzanne“. L. Koheno kūrybą dainose netrukus ėmė naudoti ne tik J. Collins, bet ir Jamesas Tayloras, Willie Nelsonas ir kiti. Vėliau pasaulį išvydo ir pirmieji paties L. Koheno muzikos albumai, kuriuos lydėjo koncertiniai turai visame pasaulyje.

Nuo tada L. Kohenas kaip rašytojas reiškėsi vis mažiau, darydamas ilgas pertraukas, daugiausia dėmesio jis skyrė muzikai ir dainoms. Tačiau 1978-aisiais, po daugelį metų trukusios pertraukos, jis išleido poezijos knygą „Ponios vyro mirtis“. Kitą savo eilėraščių rinkinį „Gailestingumo knyga“, už kurią buvo apdovanotas Kanados autorių asociacijos Literatūros premija už poeziją, L. Kohenas išleido 1984 m. Į šią knygą sudėta 50 proza parašytų eilėraščių, sukurtų remiantis Hebrajų biblija ir dzeno raštais. Pats L. Kohenas šiuos savo kūrinius vadino „maldomis“.  1993 m. kūrėjas išleido knygą „Nepažįstamoji muzika: rinktiniai eilėraščiai ir dainos“, o 2006-aisiais, po 10 metų trukusių atidėliojimų, papildymų ir taisymų, – „Ilgesio knygą“, kuri dedikuota poetui Irvingui Laytonui.

L. Kohenas mirė 2016 m. lapkritį Los Andžele, sulaukęs 82 metų. Jis buvo vienas iš nedaugelio atlikėjų, kuris kūrė net ir perkopęs devintąjį dešimtmetį. JAV garso įrašų akademija, 2010 metais skyrusi L. Kohenui garbės „Grammy“ apdovanojimą už visus pasiekimus, jo mirties dieną išreiškė gedulą, mirus „vienam gerbiamiausių popmuzikos poetų, suteikusiam muzikinį pamatą daugeliui dainų kūrėjų, jo nepaprastas talentas padarė didžiulį poveikį nesuskaičiuojamai daugybei dainininkų, taip pat plačiajai kultūrai“. Nors nuo legendinio Kanados dainininko, poeto ir rašytojo L. Koheno mirties jau praėjo ketveri metai, gerbėjus vis dar pasiekia jo anksčiau parašyti ir negirdėti kūriniai. Prieš kiek daugiau kaip metus pasirodė naujas L. Koheno albumas „Thanks for the Dance“, kurį aranžavo jo sūnus Adamas Kohenas. Albumas susideda iš devynių kūrinių, iš kurių ne viename tarp kitų temų daug dėmesio skiriama žmogaus mirtingumui. Pats L. Kohenas interviu „The New Yorker“, kuris buvo išspausdintas likus mėnesiui iki jo mirties, sakė abejojantis, kad jam pavyks pabaigti savo dainų juodraščius, bet prisipažino esantis jau pasiruošęs mirti. Kartu su sūnumi L. Kohenas dirbo ir įrašinėdamas paskutinį savo albumą „You Want It Darker“, kuris buvo išleistas 2016 m. spalį. Po mėnesio, lapkritį, L. Kohenas mirė.

Autoriai: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Šaltinis: bernardinai.lt

Įdomiausias naujienas sužinokite pirmieji – „Statyba ir architektūra“ Facebook puslapyje:


Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.