Kauno tarpukario architektūra, šiandien vėl atkreipusi į save visuomenės dėmesį, tapo dažna diskusijų tema. O kalbėti išties yra apie ką – Kaunas pradeda ruoštis gauti pasaulinį paveldo pripažinimą. Į UNESCO pasaulio paveldo vardą pretenduoja beveik visa Naujamiesčio teritorija su tarpukario laikotarpio statiniais. Kaunas turi galimybę iš naujo permąstyti beveik prieš šimtmetį išnaudotą istorinį šansą ir numatyti istorijos saugojimo tęsinius.

Žanro negrynumas tapo šansu

Kauno tarpukario architektūros reiškinys pastaruoju metu vis dažniau pastebimas ir užsienio spaudoje – Kaunas netgi pristatomas kaip vienas labiausiai art deco stilių reprezentuojančių miestų. Vis tik tai, architekto Gintaro Balčyčio nuomone, nėra gryna tiesa – tokios architektūros pavyzdžių Kaune esąs vos keletas. Sąlyčio taškus su art deco stiliumi greičiausiai nulėmusios anuomet vyravusios stiprios tautinio modernizmo paieškos, kurias liudija išlikę puošybiniai fasado ir interjero elementai. Pati to laikotarpio architektūra, anot G. Balčyčio, gerokai artimesnė modernizmui nei art deco stiliui, atėjusi daugiau evoliuciniu keliu, be stipraus iššūkio. Architekto teigimu, Lietuvos architektūrai reikšmingiausi vėlesnieji Kauno modernizmo stiliaus pastatai – būtent juos galima laikyti Lietuvos moderniosios architektūros mokyklos pradžia.

Tačiau ir tai nėra ta grynoji modernistinė architektūra, kuri atsirado Vakarų ar Vidurio Europos šalyse kaip Bauhauzo mokyklos padarinys – nepasiektas nei toks jos lygis, nei paties žanro grynumas. Bet tai, kaip vadintume to laikotarpio architektūrą, G. Balčyčio nuomone, net nėra taip svarbu. Nes būtent tas nesugebėjimas sukurti grynojo žanro bei vyravęs tautinis modernizmas dabar ir tapo stipriąja mūsų puse ir, ko gero, vieninteliu šansu pakliūti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. G. Balčytis svarsto, kad jei Kaunas siektų įtraukti į sąrašą atskirus pastatus, tokį bandymą, matyt, lydėtų nesėkmė – Europoje to meto architektūros objektų yra daug ir labai gerų. Taigi, galime papulti tik kaip dvejopas – laikinosios sostinės ir visos to paties laikotarpio teritorijos – reiškinys, kuris suteikia miestui išskirtinumo, nepaisant to, kad pastatai neatitinka grynųjų Bauhauzo kanonų.

Architektūrologas dr. Vaidas Petrulis taip pat atkreipia dėmesį į daugiaveidį Kauno modernizmą, anuomet architektų parvežtą iš įvairių kraštų, su atsispindinčia labai plačia stilių skale. Tautinio stiliaus inspiracijos čia susipynė su art deco stiliumi, kuriam būdingos prabangos Kaune vis tik būta gerokai mažiau. Praradus Vilnių, lietuviams tapo ypač aktualus lietuviško identiteto klausimas, taigi, ir to meto architektūroje atsispindėjo tautinio stiliaus elementai. Unikalu esą ir tai, kad Europoje jokia kita sostinė nebuvo statoma kaip laikina. Stebina, kad to meto Kauno transformacija iš mažaaukščio, ekstensyvaus užstatymo su didžiuliais vidiniais kvartalais ir Naujamiestyje gausiai pasklidusiais medinukais į visiškai modernų miestą įvykusi neįtikėtinai greitai, vos kiek daugiau nei per dešimtį metų. Pašnekovo teigimu, patys kauniečiai šio laikotarpio paveldą suvokia kaip labai svarbią miesto dalį, priima jį kaip savo dvasios elementą. Juk dar sovietmečiu, 1972-aisiais, praėjus vos daugiau nei 30 metų, pirmieji pastatai jau pradėti saugoti kaip architektūriniu požiūriu reikšmingas paveldas.

Apleisti saugotini pastatai: įmanomi scenarijai

Vienareikšmiškai vertinti saugotinų visuomeninės paskirties statinių likimą sudėtinga. Štai vieni reprezentatyviausių tarpukario architektūros pavyzdžių – „Pienocentro“, „Pažangos“ rūmai pačiame miesto centre, Laisvės alėjoje, priklausantys universitetams, – jau kurį laiką stovi tušti. Kalbėdamas apie jų ateities vizijas, G. Balčytis pabrėžia, kad universitetai visose šalyse yra šalies įvaizdžio kūrėjai ir kultūros šaltinis, o šie pastatai – viena kultūros įvaizdžio dalių, tačiau, kita vertus, universitetų reikmėms tai yra sunkiai pritaikomi ir brangiai kainuojantys pastatai. Pašnekovas įžvelgia situacijos dviprasmiškumą – nors tai išties išskirtiniai tarpukario paveldo statiniai ir jų aukšta vertė atrodo pagrįsta, vis tik privataus verslo požiūriu toks pirkinys būtų labai nedėkingas: nėra tinkamos infrastruktūros, veiklą varžytų dideli paveldo apribojimai, taigi, būtų sudėtinga vystyti verslą. Architektas svarsto, ar tik nebūsime iš šių pastatų jau sukūrę ikonas, kurios ima pačios valdyti žmogų, ir visuomenė nebežino, ką toliau su jomis daryti.

Dr. V. Petrulis teigia nesibaiminantis dėl šiandieninės nereprezentatyvios kai kurių istorinių pastatų išvaizdos – juk ir kituose Europos miestuose istorinės teritorijos nebūtinai yra gražiai sutvarkytos. Kur kas svarbiau yra šurmulys ir miestietiškas gyvenimas, verdantis istorinėje aplinkoje. Blogiau, jei paveldo pastatai būtų buvę tiesiog nugriauti. Kaip vieną galimų jų pritaikymo visuomenėje vizijų architektūrologas siūlo atgaivinti tarpukariu populiarų verslo, visuomeninių ir gyvenamųjų erdvių junginį. Atsiradus investuotojams, viršutiniuose aukštuose, nuo kurių atsiveria puikus vaizdas, galėtų įsikurti gyventojai, o apatiniuose – verslo įmonės.

Labiausiai reikia mums patiems

Dr. V. Petrulis pabrėžia UNESCO paveldo vardo reikšmingumą pasaulio kontekste – juk Kaunas atsidurtų pasaulio kultūros paveldo elito sąraše. Tai taptų viešai matoma žinia, kad miesto praeitis turtinga, kad atvažiavęs į šią vietą gali praturtinti savo suvokimą apie pasaulio architektūros, kultūros ir politinės istorijos raidą. Tačiau tikėtis, kad tai nulemtų stiprų turistų srauto padidėjimą, būtų, ko gero, per daug optimistiška, juk modernizmas proporcijų ieško paprastume, todėl architektūra nėra labai dekoratyvi, neturi stipraus ir kiekvienam lengvai suprantamo vizualinio patrauklumo. Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį, kad Europai šis periodas buvęs sudėtingas, o UNESCO pasaulio paveldo vardas suteiktas netgi itin niūriems objektams, kaip antai Aušvico stovyklai. O štai Kaunas apie šį laikotarpį pasakotų gerokai optimistiškiau, parodytų kitokį to meto ženklą.

Dr. V. Petrulis atkreipia dėmesį ir į paties proceso svarbą – ruošiant dokumentus bus privaloma sudaryti valdymo planą, todėl tiek miestiečiams, tiek miesto savivaldybei bus naudinga iš naujo pergalvoti pasirenkamą strategiją ir paveldo saugojimo būdus.

G. Balčytis tvirtina, kad pasaulinis paveldo ženklas labiausiai reikalingas pačių kauniečių savimonei kelti. „Tarpukario architektūra niekur nebuvo dingusi ir sovietmečiu, paprasčiausiai visi tai traktuodavo kaip natūralią būseną, tarsi kasdienius besikartojančius veiksmus“. Dėmesys atkreipiamas, kai imama apie tai kalbėti, nes daugelis žmonių intuityviai jaučia vienokį ar kitokį reiškinį, bet negali jo identifikuoti. Architektas teigia tikintis, kad, praėjus maždaug dešimčiai metų po tokio architektūros viešinimo, žmogus, keisdamasis savo bute langus, jau pagalvos, kokiame name jis gyvena, ir nebesirinks pačių pigiausių plastikinių, nebebjauros savo gyvenamosios vietos. „Tai ir turėtų būti pagrindinis tikslas. Paveldo vardas turėtų būti svarbiausia ne pasauliui ir ne turistams, bet padėti mums paties, nes tai mūsų. Ir jokie paveldo sargai neapsaugos, jei pats žmogus visiškai nebrangins to, ką turi, jei eis pigiausiu keliu.“

Ar tikrai viskas yra vertybė?

G. Balčytis, vertindamas senus statinius, linkęs laikytis santūresnio požiūrio – ne viskas, jo manymu, yra vertybės. Kiek iš tiesų išlikę tikrosios autentikos, dažnai jau nebėra aišku, ypač pakeitimams yra imlūs interjerai. Didžiausia žala jiems buvo padaryta, kai sovietmečiu erdvūs 5–6 kambarių butai buvo padalyti į vadinamuosius komunalinius butus. Vienintelis pranašumas – gana kokybiška statyba, leidusi daug ko nekeisti. Štai, pavyzdžiui, ir dabar daugelyje interjerų puikiai išlikusios ąžuolo parketo grindys.

G. Balčytis dalijasi abejonėmis ir dėl centrinės Kauno dalies – ji nepabaigta, turi daug tuščių „plyšių“ arba nevertingų pastatų. „Jau dabar ten sunku ką nors padaryti, nes Naujamiestis yra urbanistinė vertybė, o jei papulsime į UNESCO, spaudimas tik dar labiau didės. Taigi, klausimas, ar norime gyventi nebaigtose erdvėse, tarsi muziejuje? – retoriškai klausia architektas. Jo nuomone, mes patys esame tarsi UNESCO cerberiai, gerokai griežtesni nei pati institucija. Atsiranda vadinamasis Nojaus arkos kompleksas – viskas Kauno Naujamiestyje esą taip vertinga, kad nieko daugiau jame nebegalima daryti. Pašnekovo manymu, beatodairiškas saugojimas tik veda paveldo naikinimo link, o valstybė, uždėdama apribojimus, turėtų numatyti ir adekvačias galimybes saugoti. „Juk paprastas pilietis visiškai nepasiryžęs investuoti dvigubai daugiau, nei galėtų investuoti be apribojimų. Turime gerokai per daug saugomų pastatų, nei kad turi užsienio valstybės“, – įsitikinęs architektas.

Dr. V. Petrulis tvirtina, kad pasaulio paveldo vardas žmonėms, kurie gyvena toje teritorijoje, būtų tik į naudą – tai reikštų, kad šalia nebeatsirastų milžiniško mastelio statybų, griaunančių įprastą ir jaukų istorinės aplinkos mastelį. O tai yra svarbi kokybiško gyvenimo dalis. Teritorija, įtraukta į pasaulinio paveldo sąrašą, galėtų atbaidyti nebent potencialius nekilnojamojo turto vystytojus, besivaikančius greito pelno. Be to, pašnekovas pabrėžia, kad įtraukimas į šį sąrašą nereikštų vietovės raidos sustabdymo – priešingai, urbanistinis miestovaizdis privalo būti gyvas ir augti. Tačiau augimas turįs būti tvarus, atspindėti gyventojų lūkesčius sukurti gyvybingą žmogiško mastelio miesto aplinką.

Architektūrologo nuomone, svarbiausia teisingai įvardyti vertes, aprašyti, ką turime. Juk bus kalbama ne apie vieną išskirtinį paminklą, o apie visą urbanistinę teritoriją. Šiuo metu dar tik pradedami pirmieji paraiškos teikimo darbai, kryptingas istorinis tyrimas, svarstoma, ar bus įtrauktas tik Naujamiestis, ar galbūt ir dalis Žaliakalnio, nes tai irgi labai charakteringa teritorija. Šiuo metu užsibrėžtas optimistinis tikslas, kad UNESCO sprendimas paaiškėtų jau 2022 metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine – teigiamo įvertinimo atveju tai, be abejonės, būtų papildoma žinia pristatant Kauną tarptautinėje erdvėje. Didelė reikšmė atiteks ir diskusijoms su visuomene – nuo kitų metų vidurio, suformavus pagrindinius teiginius, į procesą bus įtraukta ir paveldo bendruomenė. „Kai bus daugiau diskusijų, atsiras ir daugiau žmonių, kurie norės investuoti į šį turtą. Jau dabar tai tapo gana madinga, tam tikras prestižas“, – neabejoja architektūrologas.

Art deco interjere

Neseniai Kaune vykusios art deco parodos „Kaunas. Art Deco. Nostalgija & Spindesys“ kuratorius Dainius Lanauskas tiki, kad Kaune žmonės vis labiau ima suprasti paveldo vertę. Išraiškingas pavyzdys – baigiamas restauruoti tarpukariu statytas vienas moderniausių pastatų, ekonomisto J. Lapėno namas, priglaudęs ir art deco parodą. Sovietmečiu jame buvęs studentų bendrabutis, vėliau – Projektavimo institutas, bankas. Nors daug kas buvo neišvengiamai sugadinta, dalį interjero autentikos renovuojant pavyko atkurti, pavyzdžiui, dirbtinį marmurą laiptinės sienose, gerai saugotą kelių dažų sluoksnių.

D. Lanauskas pasakoja savo pomėgį autentiškiems baldams pavertęs art deco stiliaus baldų restauravimo veikla. Jis pripažįsta, kad kartais sunku labai tiksliai nustatyti, ar tai tarpukario pabaigos, ar sovietmečio pradžios baldas. Tačiau atvykę įvairių šalių ekspertai jo kolekcijos baldus vienareikšmiškai priskiria art deco stiliui. Tiesa, dar prieš 20 metų galėjai rasti išties daug neblogai išsilaikiusių to laikotarpio baldų, o dabar tai tampa vis sunkiau.

D. Lanauskas neslepia, kad jo tikslas – žmonių potraukį autentikai paversti tam tikra mada. Tai esą jau pamažu vyksta – daugelis žmonių, persisotinę lakonišku šiandienos stiliumi, vėl atsigręžia į praeities tendencijas. Tai aiškiai rodo ir antrąkart Kaune surengtos art deco parodos, sutraukusios ne tik kauniečius, bet ir miesto svečius, populiarumas. D. Lanauskas nusprendė ankstesniąją baldų ir interjero daiktų parodą išplėsti iki gerokai išsamesnės buities rakandų, mados, parfumerijos, plakatų, rūkymo priedų, netgi buhalterijos reikmenų ekspozicijos.

Pašnekovas sutinka, kad art deco stiliaus architektūros objektus Kaune galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. O štai interjeruose art deco paliko ryškų pėdsaką galbūt dėl to, kad žmonėms tiesiog būdavę per brangu samdyti pastato architektą ir interjerams kurti, baldams parinkti, todėl įsirengdavę savo nuožiūra, pagal tai, kokios mados vyravo Europoje.

D. Lanauskas patvirtina, kad anuometinis baldų dizaino bei interjero stilius turėjo ir jam būdingų lietuviškų, tautiškų bruožų, o medžiagos buvo kiek mažiau prabangios. Taigi, ko gero, nepavyktų rasti vėžlio kiauto baldų, tačiau aptikti galima taip pat gana prabangių, kurtų iš Karelijos beržo ar juodojo ąžuolo faneruotės. Žymūs vietiniai meistrai nevengdavę eksperimentuoti ir su lietuviškomis medžiagomis, pavyzdžiui, vaismedžių mediena. Anot pašnekovo, prie greito europietiškų tendencijų paplitimo, matyt, prisidėję ne tik užsienyje studijavę, į Kauną grįžę architektai, bet ir užsienietiški žurnalai, prenumeruojami Kauno elito.

Iš Vilniaus į Kauną prieš kelerius metus gyventi persikraustęs vyras pasakoja iš pradžių piktinęsis, kodėl apie Kauno tarpukario laikotarpį daug kalbama, tačiau nesiimama jokių konkrečių veiksmų paveldui prikelti. Tačiau dabar neabejoja, kad svarbiausia iš pradžių iškelti pačią problemą, diskutuoti. Tik tada įmanoma tikėtis, kad idėją kaip prioritetinį dalyką įvertins verslo žmonės ir politikai. Tokią strategiją D. Lanauskas bando taikyti ir kitam savo sumanymui – tarpukario laikotarpio durų restauravimui. „Norime prikelti Kauno modernizmo duris. Pradedame organizuoti renginių ciklą, kviečiame bendruomenes, pastatų, butų savininkus, pasakojame, kaip pastebėti durų vertę ir kaip jas restauruoti.“ Galbūt taip bus galima pasiekti tikslą, kad į fasado renovacijoms skiriamos sumos dalį būtų įtrauktos ir paveldą išsaugojusios durys.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 6.