• ruukki
  • tikkurila
  • tikkurila
  • ruukki

2015 spalio 21 d.

Nors paveldosaugos klausimai (Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje, Europos kultūros paveldo ženklo suteikimas Kauno tarpukario architektūrai) sulaukia vis didesnio atgarsio visuomenėje, paveldą saugančių specialistų darbas dažnu atveju vertinamas neigiamai – esą jie tik viską draudžia, o ne iš tiesų rūpinasi paveldu. KTU Architektūros ir paveldo tyrimų centro doktoranto Pauliaus Tautvydo Laurinaičio teigimu, ši situacija keičiasi ateinant jaunajai paveldosaugininkų kartai.

Mokslininko įsitikinimu, paveldosaugos specialistai tampa ne viską draudžiančiais prievaizdais, tačiau edukacija ir kultūrine veikla užsiimančiais visuomenės švietėjais – ryšių tarp praeities ir dabarties kūrėjais.

Vienas iš Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto Paveldosaugos bakalauro studijų programos sudarytojų, architektūros stilių ir krypčių dėstytojas P. T. Laurinaitis (nuotr.) dalijasi mintimis apie architektūros, visuomenės ir paveldo santykius.

Paulius Tautvydas Laurinaitis

 – Jūsų doktorantūros tema – Tarpukario urbanistinė raida. Kodėl būtent dabar tiek daug dėmesio pradedama skirti tarpukario architektūrai ir jos įtakai Lietuvos urbanistikai ir architektūrai?

 Dabar yra pereinama iš tos fazės, kai tarpukaris daugeliui būdavo pažįstamas tik iš romantizuotų senelių ir prosenelių pasakojimų. Penkiasdešimties metų sovietinės okupacijos vakuumas padarė savo, tačiau giluminiame lygmenyje tai niekur nebuvo išėję: pavyzdžiui, ir architektūroje sovietmečiu matomi tam tikri tarpukario procesų tęstinumai. Kas dingo – tai šių šaknų suvokimas.

Nepriklausomybės atgavimo aušroje tarpukaris pasitarnavo kaip savotiškas „mes egzistavome ir anksčiau“ argumentas, iš kurio buvo pasiimama tik tai, kas norima. Tačiau dabar jau esame pakankamai pažengę ir stiprūs, kad visa tai tai būtų tyrinėjama įvairiapusiškai.

Vis tik tai, kodėl anksčiau nebuvo atsigręžta į tarpukario architektūrą, man pačiam buvo savotiška mįslė. Manau, didžiausia problema buvo tarybinė nuostata tylėti apie tarpukario architektūrą. Mano žiniomis, tik devintojo dešimtmečio pradžioje architektūros istorikė Jolita Kančienė pradėjo publikuoti viešai prieinamus straipsnius šia tematika. Bet tyrėjų trūko, tad ir didesnio atgarsio nebuvo.

Turbūt suaktyvėjusį dėmesį nemenka dalimi galima būtų tapatinti ir su užaugusia vadinamąja nepriklausomybės karta. KTU Architektūros ir statybos institute bene pirmieji virtualiojoje erdvėje pradėjome akcentuoti šio laikmečio architektūrinio palikimo svarbą (projektas „Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras“, iniciatyva „Kaunas Modernism“). Smagu, kad ilgainiui tarpukario architektūrą pastebėjo ir politikai.

  Pačiam tenka nemažai prisidėti prie tokių organizacijų kaip KTU „Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras“, „Ekskursas“. Ar pastebėjote didesnį visuomenės susidomėjimą paveldosauginiais objektais pastaraisiais metais?

Visuomenė tampa vis labiau ir labiau sąmoningesnė. Tiek savarankiškai, tiek ir su specialistų pagalba, žmonės pradeda atsirinkti tai, kas jiems svarbu ir įdomu.

Komentarai

statyba ir architektura
archicad