Ypač smagus reiškinys, kad bendravimas neretai būna dvipusis, pavyzdžiui, ekskursijų idėjos nėra generuojamos vien tik organizatorių, bet ir pati visuomenė siūlo, ką ji labiausiai norėtų pamatyti.

Ir tie pasiūlymai nebūna tik kažkas, kas labiausiai žinoma ar išviešinta. Vadinasi, žmonės domisi ir savo iniciatyva. Bėda, kad pats žodis „paveldosauga“ yra sugadintas neigiamų asociacijų ir neretai gąsdina piliečius.

– Ar paveldosaugos politika Lietuvoje yra vykdoma sėkmingai? Ką keistumėt, jei turėtumėt tokią galimybę?

– Kaip ir daugumoje valstybinių institucijų, didžiausia problema – kai kurių vis dar dirbančių vyresnės kartos atstovų požiūris. Tiesa, paveldosaugoje jis susiformavęs kiek kitaip. Sovietmečiu paveldosaugininkai dažnai užsiiminėjo tyliąja rezistencija. Jiems galima padėkoti už tai, kad įvairių draudimų dėka sovietmečiu buvo išsaugota dauguma mūsų kultūrai svarbiu objektų, kuriems grėsė sunaikinimas.

Tačiau jie taip įprato dirbti per šiuos draudimus, kad, atrodo, pamiršo, jog okupacija baigėsi prieš 25 metus. Paveldosaugininkas turi orientuotis visų pirma į edukuojančią funkciją, mokėti atrasti dialogą su žmonėmis. Pakankamai informavus visuomenę apie vienas ar kitas reikšmes, paveldosauga iš dalies automatizuojasi.

Vis tik vykstant natūraliai darbuotojų kaitai, paveldosaugoje galima pastebėti daug teigiamų pokyčių. Problema, kad didžioji dalis egzistuojančios sistemos jau yra atgyvenusi, o jai pakeisti dar reikės įdėti daug pastangų.

– Ar įmanoma išskirti tarpukario pastatą, kuris būtų reikšmingiausias mūsų šalies istorijai? Kodėl?

– Čia galima žvelgti iš dviejų pusių: visų pirma, tai architektūros ir urbanistikos kaip socialinio reiškinio. Be gilesnių tyrimų išskirti kažkokį vieną konkretų objektą reikšmingumo atžvilgiu yra savotiška nuodėmė ir viena iš dabar vyraujančios paveldosaugos sampratos ydų. Į tarpukario architektūrą visų pirma reikia žvelgti kaip į kompleksišką reiškinį, kuris turėjo daug dimensijų. Labai svarbu pilnumoje suvokti tuometinėje visuomenėje vykusius procesus ir tik tada galima vertinti, kokie jų turėjo didžiausią įtaką šalies raidai.

Iš antrosios, stilistinės, pusės, be abejo, reiškinys turi turėti savotiškus vėliavnešius, reprezentuojančius jį visumoje, t.y. įskaitant ir minėtąją istorinę reikšmę. Būtent todėl Kauno tarpukario architektūrai (man labiau patinka terminas „kaunietiškasis modernizmas“, nors jie ir nėra tapatūs) yra svarbūs tokie statiniai kaip centrinis paštas ar „Pieno centro“ pastatas. Dėl savo reprezentacinės kilmės, šie statiniai iš šiandien labai tinkami viso reiškinio matomumui didinti. Lietuviška gotika pasaulyje būtų menkai žinoma, jeigu ne Šv. Onos bažnyčia.

Martyno Plepio nuotr. – Kauno valstybinė filharmonija.