Blog

G. T. Gylytė: laikas mąstyti apie pokyčius gatvėje, kaimynystėje, gyvenime

Gilma Teodora Gylytė
Asm. archyvo nuotr.

Šiandien turime unikalią galimybę perkurti miestus ir naudojimosi jais įpročius. Laikinai sustabdytas viešųjų erdvių gyvenimas mums staiga įjungė vaizduotę – koks gi galėtų būti ateities miestas, kuriame norėtume gyventi iš tikrųjų?

Daug kas gyvenime yra inertiška, priklauso nuo mūsų įpročių ir susikurtų status quo. Bet jei tokių nebėra? Šiandieninis laikas yra kūrybos laikas, nes mes galime sukurti daug atviresnį, švaresnį, draugiškesnį pasaulį pagal mūsų pačių viziją, o ne pagal paprotinę.

Mes gyvename mieste, visi judame gatvėmis. Jos yra pagrindinės miesto viešos erdvės, per kurias pažįstame ir identifikuojame kvartalus, kaimynystes, savo namus. Neseniai vyko itin pozityvus nuotolinis pokalbis, kurio metu pristatėme sostinės Naujamiesčio analizę ir iš jos išsiplėtojusią Naugarduko gatvės viziją. Entuziastingi atsiliepimai po pristatymo įkvėpė plačiau pakalbėti apie gatves ir mūsų pačių indėlį į gyvastingą miestą.

Kas yra gatvė?

Mes išmokome puikiai projektuoti ir statyti pastatus, bet vis dar nežinome, ką daryti su erdvėmis tarp pastatų ir kas jomis turėtų rūpintis: miestas, vystytojas ar gyventojas.

Kas yra gatvė? Priminsiu, kad ją sudaro trys pagrindinės ir tarpusavyje itin susijusios dalys:

• greito judėjimo dalis – automobilis, autobusas;
• lėto judėjimo dalis – ėjimas pėsčiomis, judėjimas vežimėliu, dviračiu, paspirtuku;
• gyvenimo gatvėje dalis – judrų gyvenimą lemiančios veiklos, įsikūrusios pirmuose pastatų aukštuose.

Visos dalys yra vienodai svarbios – gatvė nėra tik infrastruktūrinė atkarpa, užtikrinanti transporto pralaidumą. Juk judant gatve, būnant joje, leidžiame savo gyvenimo laiką, o supanti aplinka turi įtakos mūsų mintims, savijautai ir elgsenai. Būtent čia mes savo pasauliu dalinamės su kitais pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis. Gatvėse atsispindi miesto vizija ir gyventojų vienybė.

Gatvė, užpildyta gyvenimu

Prieš 15 metų, stažuotės Olandijoje metu, didžiausią įspūdį man paliko būtent gatvės – siauros, jaukios, šiek tiek netvarkingos, itin tankiai apstatytos dviračiais, gausiai apželdintos suneštiniais želdynais – įvairiausi vazonai vazonėliai prie įėjimo durų, sankryžose, tarp parkavimo vietų, suoliukais ir kėdėmis prie namų bei patogiai apsirengusiais žmonėmis, čia leidžiančiais laisvalaikį.

Žmonės šalia namų esančioje gatvėje elgėsi lyg savo kieme, tarsi prieangyje. Angliškai jis vadintųsi front yard, lietuviškai tinkamą žodį apibūdinimui sunku surasti. Ir ta gatvė buvo užpildyta gyvenimu, na ir kas, kad atrodė lyg šiek tiek sujauktas kambarys. Juk gyvenimas ir nėra tvarkingas, ypač kai jis įdomus.

Kai prieš dvejus metus „DO Architects“ biurą perkėlėme iš Vilniaus Pilies g. į Raugyklos g. pirmą aukštą, kiekvieną vakarą paliekame įjungtus kelis toršerus. Nuo jų gatvė tampa šviesesnė ir saugesnė, yra kur žvilgsnį nusukti. Mąstėme, kad įjungtus toršerus paliksime tik kelias savaites, kol gatvę prisijaukinsime, bet vėliau tai tapo biuro įpročiu – apšviesti gatvę.

Taip pat mėgstame atverti duris į gatvę per penktadienio pietus. Sveikintis su kaimynais ir praeiviais. Rakinti dviratį prie turėklo. Iššluoti gatvės prieigas. Kasdienė veikla greta gatvės įpratino nuolat apie ją galvoti ir ja iš tikrųjų naudotis.

Suasmenintos, turinčios savo gyvenimo ritmą gatvės yra įdomios. Jose būnantys žmonės kuria naujus vilnietiškus papročius, saitus tarp kaimynų, kvartalo charakterį. Gatvės yra pagrindinės miesto viešos erdvės, į kurias investuojame mokėdami mokesčius.

Geras laikas kurti naujus miesto naudojimosi įpročius

Karantino metu fiksuojamas daug mažesnis judėjimas tarp skirtingų miesto taškų, tad galime dėmesį koncentruoti į savo kvartalą ir savą gatvę. Kaip karantininis laikas įkvepia namie perstumdyti baldus ir taip pagerinti savo kasdienybę, taip verta pagalvoti, kaip išnaudoti savo  miesto narystę, pavyzdžiui, keliant tokius paprastus klausimus:

• Kas yra mano gatvė?
• Kokia ji galėtų būti, kad mieliau ja vaikščiočiau, bėgiočiau, sportuočiau?
• Kada paskutinį kartą sodinau vijoklį prie savo namo?
• Ką galiu padaryti, kad aplinkoje prie namų norėtųsi leisti daugiau laiko?
• Kaip galiu tausoti aplinką ir ją mažiau teršti?
• Kokiu draugiškesniu gamtai ir aplinkai būdu norėčiau gyventi?
• Kam iš kaimynų galiu pasiūlyti suneštiniais augalais pagražinti savo namų prieigas?
• Kuri vieta mano kaimynystėje yra jaukiausia? Ar ten galėčiau susitikti su bičiuliais gatvės iškylai?
• Gal jau laikas nusipirkti dviratį ir į darbą važiuoti juo?
• Kaip aš mieste galiu judėti kitaip? Ar galiu iki knygyno nueiti, nubėgti, nuvažiuoti dviračiu, riedučiais?
• Gal norėčiau pabandyti skaityti knygą ant suoliuko savo gatvėje / kieme / parke?
• Ar įsivaizduoju save ir kaimyną geriantį kavą gatvėje ant atsineštų kėdžių?
• Ar drįsiu pasisveikinti su žmogumi, einančiu mano gatve, nesgi čia mano gatvė?

Eksperimentinė Naugarduko gatvė-parkas

Kokia Naugarduko gatvės vizija? Ši gatvė pamažu taps pagrindine Naujamiesčio žaliąja erdve, kurią supa daug infrastruktūros, bet nėra parkų, kur galima sportuoti, žaisti, pavedžioti šunį. Galiausiai gatvė turėtų užsipildyti gyvenimu, būti gausiai apželdinta, su daug suoliukų, dviračių stovų, parkiniu apšvietimu pėstiesiems, atvirais pirmais aukštais ir lėtu eismu. Bendradarbiaudami su Vilniaus miesto savivaldybe, gatvės virsmą vieša žaliąja erdve pradėjome gausiu želdinimu, o jaukinti prie buvimo joje – taktiniu urbanizmu.

Kvestionuodami senus ir kurdami naujus įpročius, perkursime pasaulį. Jis gali būti sveikesnis, žalesnis, socialesnis, taupesnis, grynesnis. Tikiu, kad mūsų miestietiškos vertybės ir įpročiai patobulės per šį laikiną viešų erdvių praradimo laiką. Mąstyti apie pokyčius, ypač kurie priklauso nuo mūsų, yra ir prasminga, ir labai įdomu.

Gilma Teodora Gylytė, architektų biuro „Do Architects“ steigiančioji partnerė, architektė

Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.