Išvados
Vertinant architektūros kokybę, estetikos kriterijų įtraukti į šalies teisės aktus ir kitus dokumentus svarbu dėl paradoksalios priežasties – tik taip galima užtikrinti šio elemento išlikimą šių dienų pastatuose.
Paradoksalu, nes vyrauja nepareikšta abejonė, kad estetikos įteisinimas varžys kūrybos laisvę. Šią baimę būtų galima paaiškinti Lietuvos architektų rūmų teisininkės, architektės Daivos Bakšienės 2011 metų pabaigoje atlikto tyrimo rezultatais: „Nustatyta, kad didžiausiais statinių architektūros srities teisinio reguliavimo trūkumais architektai pripažino teisės aktuose neaiškiai, prieštaringai suformuluotus statinio architektūros reikalavimus (79 arba 56 proc.), pernelyg didelę viešojo administravimo subjektų įtaką (po 76 arba 54 proc. respondentų). Taip pat dažnai buvo nurodomi tokie trūkumai kaip per silpna projekto sprendinių kontrolė (60 arba 43 proc.), netinkamai nustatomi architektūriniai reikalavimai (57 arba 41 proc).“
Tai, kad teisinio reguliavimo trūkumais architektai įvardijo pernelyg didelę statytojo (užsakovo) įtaką (90 arba 64 proc.), nepakankamą projektinių siūlymų poveikį tolesniam projektavimo procesui (51 arba 36 proc.) ir tai, kad didžioji dalis respondentų didžiausiomis statinių architektūros problemomis pripažino dažną naujų statinių nederėjimą su urbanistine aplinka (92 arba 66 proc. respondentų), neretą nekokybiškų, neilgaamžių statybos medžiagų naudojimą (77 arba 55 proc. respondentų), naujų statinių architektūros originalumo, meniškumo, vientisumo ir kompleksiškumo trūkumą (po 79 arba 56 proc. respondentų), teikia vilčių, kad šalies architektai supranta, jog estetikos, kaip kokybiškos architektūros kriterijaus, eliminavimas gali sukelti ilgalaikių negatyvių padarinių.
Išeitis gali būti tinkamų įrankių sukūrimas – tokių, kurie ne varžytų architektų kūrybiškumą, bet suteiktų jiems galimybę laisvai kurti, realizuoti idėjas, kartu apginant ir viešąjį interesą, visuotinę estetiškai patrauklios aplinkos teisę.
Autorės dosjė
Aida Štelbienė yra baigusi menotyros studijas (specializacija – architektūros istorija ir teorija) Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete. Nuo 1995 metų dirbo žurnaliste, jos straipsniai publikuoti įvairiuose architektūros leidiniuose: „Arkitektas“ , „Archiforma“, „Statybų pilote“ ir pan., nuo 2003 metų ji dirbo žurnalo „Naujas namas“ redaktore, nuo 2008-ųjų – žurnalo „Nauja statyba“ vyriausiąja redaktore. 2009–2013 metais, pradėjusi darbuotis Lietuvos architektų rūmų atsakingąja sekretore, susidomėjo architektūros kokybės ir jos santykio su teisine baze klausimais. Nuo 2009 metų iki šiol ji yra kūrybinių industrijų parko Architektūros centro direktorė, inicijuoja kultūrinius, su architektūros sritimi susijusius projektus. Lygia greta A. Štelbienė atlieka ir mokslinę veiklą: dalyvauja įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose seminaruose, konferencijose. Jos straipsniai pramonės paveldo ir jo konversijos temomis publikuoti tarptautiniame pramonės paveldui dedikuotame TICCIH žurnale „Industrial Patrimony“ (str. „The Klaipeda Harbour: Losing Its Industrial Patrimony?“), knygose „Industrial Heritage around the Baltic Sea“ (str. „What’s Industrial in Industrial Heritage?“), „Reusing the Industrial Past by the Tammerkoski Rapids“ (str.
