Ir šiandien Švedijos kultūros ministerija skyriuje apie vizualinius menus, architektūrą, formą bei dizainą skelbia, kad kultūrinės ir estetinės vertybės, esančios aplinkoje, turi būti aktyviai naudojamos ir stiprinamos.
Netiesioginį, bet užtikrintą estetikos svarbos architektūros kokybei apibūdinimą galima rasti ir 2002 metais sukurtoje Austrijos platformoje dėl architektūros politikos bei statybos kultūros: kartu su šūkiu „Architektūra turi būti matoma visur – statiniai turi virsti architektūra“ turi būti paskatintas atitinkamas kultūrinės atsakomybės suvokimas, apimant ir šiuolaikinės architektūros bei jos kultūros supratimą. Šis šūkis – ne kas kita kaip garsiojo architektūros teoretiko ir kritiko Nicolauso Pevsnerio, pasisakiusio už estetikos svarbą architektūroje, 1942 metais nuskambėjusio pasakymo „Dviračio pašiūrė yra statinys, Linkolno katedra yra architektūra“ perfrazavimas.
Tokių šalių kaip Nyderlandai ar Danijos Karalystė pastaraisiais metais priimtuose architektūros politikos dokumentuose dėmesys sutelkiamas į socialines problemas, pavyzdžiui, didmiesčių tankėjimą ir atitinkamai kaimo vietovių ar mažesnių miestelių tuštėjimą, mokyklų, ligoninių projektavimą, infrastruktūros gerinimą, kliento, architekto bei statytojo sutelktį, tvariąją plėtrą ir pan.
Tad nors Danijos architektūros politikos dokumentuose ir teigiama, kad architektūros kokybė apima estetiką, tvarumą, socialinę įtrauktį, prieinamumą bei konstrukcijos lankstumą, nuodugniau estetikos aspektas nenagrinėjamas. Menkstantį dėmesį estetikai architektūroje liudija ir retėjantis šio termino vartojimas: 2007 metais Danijos Karalystės patvirtintame architektūros politikos dokumente jis pavartotas 9 kartus, o šiemet – 4.
Racionalumas – ne vienintelė siekiamybė
Jau pasigirsta protesto prieš estetikos, kaip vieno pagrindinių architektūros vertinimo kriterijų, eliminavimą balsų. Bene geriausiai tokios tendencijos kritiką pareiškė žymus danų kraštovaizdžio architektas Stigas Lennartas Anderssonas, 2014 metų Venecijos architektūros bienalėje kuravęs Danijos Karalystės ekspoziciją „Estetikos galimybės“ (Empowerment of Aesthetics): „Modernumo ir modernaus pasaulio problema yra tai, kad sumenkinome estetikos svarbą ir pasikliauname vien racionalumu, tarsi jis būtų vienintelis pažangos rodiklis. Šis požiūris žlugdė mus keletą pastarųjų šimtmečių. Iš tikrųjų turėtume galvoti apie tai, kaip suderinti racionalumą su estetika.“
Vis dėlto nemažai šalių savo architektūros politikos dokumentuose pabrėžia estetikos svarbą. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijos 2006 metais paskelbtame architektūros politikos dokumente „Architektūra ir urbanistinė aplinka Šiaurės Airijoje“ (Architecture and the Built Environment for Northern Ireland), jau pirmame iš trijų pagrindinių nuostatų „Kūrybiškumas ir novatoriškumas“, sakoma: „Vyriausybė įsipareigoja puoselėti estetines architektūrinio dizaino ir statybų vertybes, kūrybiškumą, novatoriškumą bei etosą, kuris populiarintų grožį, naujoves bei tvarumą.“
Tačiau šio straipsnio temai svarbesnis yra minėtame dokumente įvardytą pirmą tikslą lydintis komentaras: „Geram dizainui, remiantis romėnų architekto Vitruvijaus apibrėžimu, būdingi trys požymiai: grožis, tvirtumas ir patogumas. Patraukli architektūra yra estetiška ir kokybiška, jos estetiką kuria kompozicija, forma, mastelis bei tekstūra.
