Tvirtumas yra struktūros ilgaamžiškumas ir integralumas, jos elementai ir išbaigtumas. Patogumas yra pastato, struktūros ar vietos galimybė tenkinti naudotojų poreikius. Puikus dizainas galimas, jeigu yra sukurti ir realizuoti visi trys požymiai.“
Estetinė vertybė – ilgalaikis tikslas
2014 metų spalio mėnesį ir Latvijoje įsigaliojo Statybos įstatymo pataisa. Joje apibrėžiama, kad statyba turi atitikti architektonikos kokybės principus, pagal kuriuos pastatai turi būti kuriami pasitelkiant subalansuotus funkcinį, estetinį, socialinį, kultūrinį, technologinį ir ekonominį statybos aspektus, taip pat kliento ir viešąjį interesą, pabrėžiant individualią gamtos ir urbanistinio kraštovaizdžio tapatybę, įtraukiant jį į kultūrinę aplinką, taip praturtinant ir sukuriant kokybišką gyvenamąją erdvę.
Reikia pripažinti, kad dauguma atvejų su architektūros estetika susiję dokumentai gana paviršutiniškai nagrinėja šį aspektą, estetikos vaidmenį architektūroje paversdami skambiomis deklaracijomis.
Tačiau peržengę Europos žemyno ribas (pavyzdžiui, Australijoje) rasime gana vientisą teiseną su konkrečiais, teisiškai apibrėžtais architektūros kokybės vertinimo kriterijais. Šios valstybės aplinkos planavimo politikos dokumente Nr. 65 išdėstyta dešimt architektūros dizaino kokybės principų: kontekstas, mastelis, statinio forma, tankumas, ištekliai, energija ir vandens naudojimo efektyvumas, kraštovaizdis, patogumai, saugumas, socialinis aspektas ir būsto įperkamumas bei estetika.
Pastaroji aptariama taip: „Estetikos kokybė reikalauja deramos vidaus dizainą ir struktūrą atspindinčios pastato elementų, tekstūros, medžiagų bei spalvų kompozicijos. Estetika turi reaguoti į aplinką ir kontekstą, ypač į vertinguosius gatvės vaizdo elementus. Jeigu kalbama apie teritoriją, kuri bus keičiama, čia statomų objektų estetika turėtų atitikti trokštamą vietos ateities charakterį.“
Estetikos žinovas anglų filosofas Rogeris Scrutonas taikliai pastebėjo, kad architektūroje estetinė vertybė yra ilgalaikis tikslas, o nauda – trumpalaikis. Juk galiausiai niekas nekonservuoja pastato, jei šis neatrodo teisingai. R. Scrutonas teisus bent jau tuo, kad beveik visuose įvairių valstybių teisės dokumentuose, susijusiuose su nekilnojamojo kultūros paveldo saugojimu, jei tik kalbama apie kultūros vertybes ar architektūros objektų vertinimo kriterijus, įtraukiama ir estetikos sąvoka (Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymas, Škotijos istorinės aplinkos politikos gairės, Tarptautinė paminklų ir jų kompleksų konservavimo bei restauravimo chartija ir kt.).
Kliuviniai ir galimos išeitys
Susipažinus su įvairių šalių dokumentais, reguliuojančiais architektūros sritį, peršasi prielaida, kad šio kriterijaus gali būti vengiama dėl paprastos priežasties – dėl keblumo jį apibrėžti ir pritaikyti praktikoje. Tai minima ir 2009 metais EK komunikate „Komisijos architektūros politikos vadovas“, kuriame, be kitų 9 architektūros kokybę nusakančių kriterijų, aptariamas ir estetikos aspektas bei meninis vaizdas.
Jau pradžioje rašoma, kad šį elementą užvis sunkiausia įvertinti dėl itin subjektyvios prigimties, tačiau kartu pabrėžiama, kad visada būtina į jį atsižvelgti, mat jis teikia gerovę įvairiems adresatams ir turi įtakos įvairiems funkciniams reikalavimams.
