„Architektūros politikoje“ siūloma įkurti naują instituciją prie Seimo ar Vyriausybės, kuri būtų atsakinga už darniąją plėtrą ir įvairių teisės aktų bei institucijų veiklos koordinavimą.
„Visa mūsų teisinė bazė turėtų būti suderinta su ES baze. Energinio tvarumo, ekologiškumo, darniosios plėtros srityje mes kol kas vėluojame, tad reikės labai pasispausti ir daugiau dėmesio skirti edukacijai. Turėtų būti įgyvendinami pavyzdiniai projektai, kad žmonės matytų, kas yra tas darnusis namas ar tokių pastatų kvartalas“, – kalbėjo „Architektūros politikos“ metmenų bendraautorė.
Įsigalėjo ydinga sistema
Architektė, paveldosaugos ekspertė I. Kliobavičiūtė teigė, kad kultūros paveldo srityje „Architektūros politika“ siekia identifikuoti senas problemas, kurios apsunkina ir projektavimo, ir tvarkybos procesus, taip pat siūlo būdų joms spręsti.
Anot pašnekovės, pastaraisiais metais Lietuvoje įsigalėjo ydinga dvigubos planavimo sistemos procedūrų praktika, kai paveldosaugos objektams tvarkyti reikia atskirų statybos leidimų iš kultūros paveldo ir savivaldos struktūrų. „Tokia sistema architektus vargina, o patys projektavimo procesai, terminologija – painūs. Problemos sprendimo būdas būtų atitinkami procedūriniai palengvinimai ir galimybė sujungti projektus“, – įvardijo pašnekovė.
Tai, kad iki šiol yra parengti vos 15–20 proc. jau įtrauktų į registrą kultūros paveldo objektų apskaitos dokumentų, nustatančių konkrečias vertingąsias objektų ypatybes, architektės I. Kliobavičiūtės žodžiais, šiandienos poreikių netenkina. „Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio specialusis tvarkymo planas buvo įstrigęs pusantrų ar net dvejus metus, kol buvo nustatomos senamiesčio, kaip saugomos vietovės, vertingosios ypatybės. Šiandien sostinė priversta gyventi pagal morališkai pasenusį Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, parengtą 2003 metais, pagal nebegaliojančią nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo versiją“, – kalbėjo paveldosaugos ekspertė I. Kliobavičiūtė.
„Architektūros politikos“ metmenyse taip pat kalbama apie būtinybę užtikrinti XX amžiaus pabaigos ar XXI amžiaus pradžios vertingiausių objektų apsaugą, kurti viešai prieinamą atliktų tyrimų bazę, kelti kultūros paveldo specialistų kvalifikaciją, tobulinti kultūros paveldo apskaitos sistemą, atskiriant valstybės ir savivaldos institucijų kompetenciją, suteikiant savivaldai daugiau galių veikti.
„2013 metais pasikeitus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui, savivaldybių vertinimo tarybos neturi teisės vertinti kultūros paveldo objektų, kurių lygmuo yra aukštesnis nei vietinis. Kalbama apie didžiųjų miestų įsteigtas vertinimo tarybas, iš dalies netekusias galių nustatyti vertingąsias objektų ypatybes. Valstybinės vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento gali nagrinėti bet kokio lygmens objektus ir nustatyti jų vertingąsias ypatybes. Apribodama savivaldybių vertinimo tarybų galias, valstybė prisiima naštą, kurios, sprendžiant iš apskaitos dokumentų skaičiaus, nesugeba pakelti. Akivaizdu, kad savivaldybėmis ir jų įsteigtomis tarybomis nepasitikima. Tačiau amoralu, kai valstybė registruoja ir vietos lygmens objektus, kuriais turi rūpintis savivaldybė. Valstybė turėtų atsirinkti aukščiausio lygmens objektus, skelbti juos saugomais ir prižiūrėti“, – konstatavo paveldosaugos ekspertė I. Kliobavičiūtė.
Suplanuotiems darbams tikimasi ES paramos
AM užsakymu parengti „Architektūros politikos 2014–2020 m.“ metmenys sugulė į solidų keliasdešimties puslapių apimties veikalą. Metmenų rengimą kuravusi R. Leitanaitė pripažino, kad uždavinių įvardyta tiek, kiek, darbo grupės nuomone, reikėtų numatytajai darnios aplinkos vizijai įgyvendinti.
