„Ši „Architektūros politika“ yra ideali vizija, siekiamybė, kokia turėtų būti urbanizuota ir natūrali aplinka Lietuvoje. Kitas klausimas, ar įvykdyti visus šiuos uždavinius per tokį laiką realu. Teoriškai tai įmanoma, jei būtų sulaukta valstybinio pritarimo, atsakingo ministerijų darbo, jei būtų keičiami ir derinami teisės aktai, jei geranoriškai sutartų įvairios institucijos. Todėl jei bent dalis „Architektūros politikos“ bus įvykdyta, traukinys bus pastatytas ant teisingų vėžių, tai jau bus daug, – neabejoja R. Leitanaitė. – 6 metai – protingas laikotarpis, per kurį galima pradėti gerus darbus, juos įpusėti, o kai kuriuos net baigti. Be to, jis sutampa su nauju ES finansavimo etapu, į tai galima orientuotis planuojant įvairių architektūros programų ir kitų priemonių finansavimą.“
Projekto kuratorės pastebėjimu, kolegoms įvertinti pristatyti metmenys aktyvių diskusijų nesulaukė. „Gal būtų per daug išdidu sakyti, kad viską įvardijome teisingai“, – šyptelėjo pašnekovė.
Kritinių pastabų metmenų rengėjai sulaukė dėl siūlymo įsteigti valstybės instituciją, kuri kontroliuotų bendrųjų planų rengimą ir teritorijų planavimo dokumentus – esą taip grįžtama prie sovietinės projektavimo tvarkos ir planavimo monopolio. Anot R. Leitanaitės, Architektų sąjungoje apie tai ne vienus metus diskutuota, tad bendras sutarimas šiuo klausimu ir atsispindi „Architektūros politikos“ metmenyse.
„Tai nereiškia, kad Lietuvoje nebeliko architektų, kurie mano kitaip. Šią poziciją įtraukėme į pastabas, be to, LAS suvažiavime buvo pristatyti papildyti „Architektūros politikos“ metmenys, planuojame dar kartą susitikti darbo grupėje ir parengti galutinę versiją. Tačiau visiškai aklai atsižvelgti į pastabas irgi negalime, nes kartais jos prieštarauja viena kitai“, – paaiškino R. Leitanaitė.
Atsakomybė – nepatogus reikalas
Abiejų architektūros politiką aptariančių dokumentų – ir Architektūros politikos krypčių aprašo, ir „Architektūros politikos“ metmenų – bendraautorius architektas Kęstutis Pempė įsitikinęs, kad įvardytus iššūkius būtų realu įgyvendinti, jei būtų dirbama rimtai, nuosekliai, svarbiausia – nevengiant atsakomybės.
„Dokumentas, kuriame pateikiami atsakingieji ir metai, iki kada darbai turi būti įgyvendinti, yra daug įtakingesnis ir prasmingesnis. Tačiau anuokart „Architektūros politikos“ gaires svarstant įvairiose institucijose tos atsakomybės nuostatai buvo išbraukti. Kadangi dokumentas kompleksinis, atsiranda tarpinstitucinio nesusikalbėjimo, kas kurią dalį ir kaip turi parengti. Manau, ir su „Architektūros politikos“ metmenimis gali nutikti panašiai“, – optimizmu netryško pašnekovas.
Architektas K. Pempė vis dėlto pripažino, kad šiandien prielaidos geresnės bent jau tuo, kad Europos Komisijos priimti dokumentai dėl taupiojo namo, energijos taupymo ar tvariosios architektūros įpareigoja iki tam tikro laiko įgyvendinti vieną ar kitą direktyvą.
Pašnekovo pastebėjimu, „Architektūros politikos“ dokumentus turi faktiškai visos ES šalys, o kai kuriose jų – net atskiri miestai. „Labai svarbu užtikrinti pradėtų darbų tęstinumą, kad jiems neturėtų įtakos politinės permainos, o tai ypač aktualu savivaldoje. Architektūros, kraštotvarkos, urbanistikos sferose greitų rezultatų nebūna, kartais vienai ar kitai problemai išspręsti prireikia šimtmečių, ypač kai tai susiję su infrastruktūra ar kitais kompleksiniais dalykais“, – kalbėjo K. Pempė.
Architektas pripažino, kad dalis neįgyvendintų anuomečių priemonių, kurios šiandien neprarado aktualumo, atkeliavo ir į naujuosius metmenis. „Ką jau kalbėti apie kitas politikos pakopas, jei iki šiol nepriimtas net Architektūros įstatymas. Dabar tai irgi įvardijama kaip vienas pagrindinių siekių, – teigė K. Pempė. – Apskritai nei mūsų įstatymuose, nei institucijų valdymo srityje nebuvo prielaidų architekto profesijos prestižui kilti. Architektūra tapo tarpministerine disciplina, realiai ji nepriklauso nei Aplinkos, nei Kultūros ministerijai. Net Baltarusija turi Architektūros ir statybos ministeriją. Architektūros sritis, kuri yra labai plati ir gali generuoti 20 ar net daugiau procentų bendrojo šalies vidaus produkto, pas mus nedovanotinai apleista. Turi keistis bendras požiūris – ir visuomenės, ir tarpinstitucinis, tarpžinybinis.“
Pasigenda vieningos nuomonės
AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus M. Narmonto teigimu, sudėtinga pasakyti, kurios ankstesniosios „Architektūros politikos“ sritys buvo įgyvendintos, o kurios – ne. „Monitoringo nerengėme, tačiau akivaizdžiai matyti, kad iš tų užsibrėžtų tikslų pirmiausia buvo neįgyvendinti tie, kurie reikalauja lėšų“, – aiškino ministerijos atstovas.
