Pasaulinę architektūros dieną Lietuvos architektų rūmai (LAR) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetas kviečia švęsti konstruktyviais pokalbiais apie architektūros kokybę. Kaip tik tam bus skirta spalio 3 dieną vyksianti tarpdisciplininė mokslinė-praktinė konferencija „Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės“.
Renginys Vilniuje, Kalvarijų g. 1, vyks vieną dieną, pranešimai ir diskusijos suskirstyti į keturias sesijas. Trečiojoje sesijoje, skirtoje kraštovaizdžio formavimo planuojant teritorijas problematikai, suplanuoti hum. m. dr. (KTU Architektūros ir statybos institutas) Liucijaus Dringelio, dr. Evaldo Ramanausko (KTU Architektūros ir statybos institutas), dokt. Gintauto Tiškaus (VGTU), Rūtos Baškytės (Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos) pranešimai ir diskusijos.
Liucijus Dringelis, „Institucinės sąrangos reorganizavimas – svarbi prielaida siekiant pagerinti teritorijų planavimo ir architektūros būklę šalyje“
Nuolat skelbiama apie daugelį negerovių šalyje – emigraciją, varganus atlyginimus, verslininkų gobšumą ir pan. Bet šalia minėtų negerovių, kurios ateityje gali nykti, ypač reikšmingi neigiami procesai, vykstantys teritorijų planavimo ir urbanistikos srityse, kurie daugeliu atvejų yra negrįžtami. Akivaizdžiai matomas chaotiškas valstybės teritorijos naudojimas, miestų teritorijų nereguliuojama drieka, vertingų teritorijų urbanizavimas, krašto tvarkymo ir regionų vystymo perspektyvų nebuvimas ir kt.
Prioritetinė politikos sritis – Lietuvos valstybės teritorijos, kaip svarbiausio šalies turto, racionalus naudojimas ir tvarkymas, tolygus šalies regionų vystymas, darnioji plėtra, tinkamas gyvenamųjų vietovių formavimas – yra deleguota LR aplinkos ministerijai. Tačiau šios ministerijos veiklos sritis dažniausiai apsiriboja žvejybos reikalavimais, grybavimo, uogavimo taisyklėmis, įtaigiais pasakojimais apie gamtą ir jos gyvūniją. Neteko girdėti kompetentingų pranešimų apie šalies teritorijų planavimo, tvarkymo ir naudojimo problemas, būklę ir perspektyvas.
Dėl ko taip yra, paaiškina Aplinkos ministerijos valdymo struktūra. Šioje ministerijoje iš dešimties departamentų devyni yra aplinkosauginio pobūdžio ir tik vienas yra Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamentas.
Buvo tikimasi, kad teritorijų planavimo, urbanistikos, architektūros sritys šalyje pagerės atsiradus Urbanistikos forumų iniciatyvai (nuo 2007 m.). Tuo tikslu šalies premjero sprendimu 2008 m. buvo sudaryta darbo grupė. Ji atliko gana reikšmingus darbus darniosios plėtros, teritorijų planavimo ir urbanistikos srityse, kurie, deja, tapo užmiršti. Šių eilučių autoriui taip pat teko dalyvauti minėtos grupės veikloje ir parengti darbą „Teritorijų planavimo ir įgyvendinimo valdymas (institucinė sąranga)“. Šio darbo irgi niekam neprireikė.
Pranešimo tikslas – remiantis minėtu darbu apžvelgti institucinės sąrangos (Aplinkos ministerijos ir kai kurių kitų institucijų), susijusios su teritorijų planavimu, urbanistika ir architektūra dabartinę būklę, iškelti kai kuriuos jos sisteminius trūkumus ir pateikti siūlymus, kaip tobulinti šią sritį.
LR aplinkos ministerijos institucinėje sąrangoje, kaip minėta, dominuoja gamtosaugos departamentai, gausiai aplipę to paties pobūdžio skyriais, agentūromis, tarnybomis, inspekcijomis ir t. t.
Svarbiausioms ministerijos funkcijoms vykdyti – krašto tvarkymo politikai formuoti, teritorijoms planuoti, urbanizacijos procesams reguliuoti, architektūrai ir pan. – skirtas tik vienas departamentas su trimis skyriais, kurie nepajėgūs vykdyti minėtų funkcijų.
Be to, Aplinkos ministerija negali reikiamai atlikti jai skirtų funkcijų ir dėl kitų sisteminio pobūdžio trūkumų. Pavyzdžiui, Nacionalinė žemės tarnyba ir VĮ Valstybės žemės fondas pagal savo paskirtį yra bendrosios valstybinės reikšmės institucijos ir turėtų būti autonomiškos arba priklausyti Aplinkos ministerijai. Tačiau šios įstaigos priskirtos Žemės ūkio ministerijai ir vykdo įvairios paskirties projektavimo veiklą. Tokiu būdu kaimo gyvenamųjų vietovių planavimas tampa Žemės ūkio ministerijos žemėtvarkos veiklos sritimi.
Kitas atvejis – kai regionų plėtra, miesto ir kaimo gyvenamųjų vietovių tvarkymas ir finansavimas yra priskirti Vidaus reikalų ministerijai, kuri nesugeba spręsti architektūrinių ir estetinių klausimų. Todėl daugelio rajonų miestų ir miestelių gatvės bei aikštės „puošiasi“ spalvotų plytelių „kilimais“ ir pan.
Tai tik keli atvejai, tačiau jie parodo tiek Aplinkos ministerijos, tiek kitų institucijų struktūros sisteminius trūkumus, kurie neatitinka institucijos paskirties ir turi būti taisomi.
Evaldas Ramanauskas, „Gyvenamųjų vietovių savitumą sudarančių elementų vertinimas planuojant teritorijas“
Pranešime siekiama atkreipti dėmesį į kai kurių gyvenamųjų vietovių savitumą sudarančių elementų, tokių kaip išorės aplinkos (siluetų, panoramų), vidaus erdvių (aikščių, gatvių), erdvinės planinės struktūros, užstatymo pobūdžio, gamtinės aplinkos (reljefo, vandens telkinių, želdinių) įvertinimą bei respektavimą rengiant teritorijų planavimo dokumentus. Šie savitumo elementai formavosi ilgą laikotarpį, sukurdami būdingą kraštovaizdį, jaukų erdvių ir užstatymo mastelį, darnų santykį su gamta. Tačiau nuo XX a. antros pusės technologijų ir ekonominių veiksnių suformuota stambesnio mastelio pastatų statyba ir pastaruoju metu sudarytos galimybės urbanistinei plėtrai didelėse teritorijose verčia sunerimti dėl gyvenamųjų vietovių savitumo išsaugojimo.
Daugelis savitumo elementų nėra saugomi kultūros paveldo ar gamtos vertybių apsaugos požiūriu, jie nepatenka į saugomų teritorijų sudėtį, jų nustatymo ar tvarkymo reikalavimai nėra nustatyti teisės aktų. Todėl minėtų savitumo elementų įvertinimas dažnai neatliekamas ar yra nepakankamas. Analizuojant kai kuriuos teritorijų planavimo dokumentus, galima pastebėti, kad:
bendruosiuose planuose dažnai prie svarbiausių kelių numatomos naujos komercinės, pramonės zonos, sudarant prielaidas stambių tūrių pastatams iškilti reikšmingose, ypač miestelių bei kaimo gyvenviečių siluetų ir panoramų apžvalgos vietose. Tokiu būdu suformuojamos gamybinio pobūdžio ar tiesiog nebūdingų tūrių pastatų prieigos, kurios gali sumenkinti pačių gyvenviečių susiklosčiusį užstatymą, jo vientisumą, taip pat nutraukti jų vidaus erdvių ir išorės aplinkos darnius ryšius;
bendruosiuose planuose nėra nustatomi pakankami reglamentai, kuriais būtų užtikrinamas susiklosčiusių gatvių ir aikščių erdvių pobūdžio bei būdingo užstatymo mastelio išlaikymas, esamų istorinių pastatų vaizdo ir jų aplinkos išsaugojimas. Be tokių reglamentų sudaromos galimybės naujus pastatus projektuoti ignoruojant susiklosčiusį užstatymo mastelį, nepaisyti gyvenviečių vidaus erdvių parametrų;
planavimo projektuose dažnai išskiriamos negausios prieigos prie ežerų, upelių ir želdynų, užstatymu izoliuojama jų aplinka – dėl ko jie gali tapti sunkiai prieinami bei suvokiami. Be to, numatant per didelį užstatymo priartėjimą prie vandens telkinių ir šlaitų, gali sumažėti jų rekreacinis bei kraštovaizdinis patrauklumas ir pan.
Todėl, siekiant išvengti neigiamų planavimo ir projektavimo atvejų, siūloma parengti planavimo reikalavimus, kuriuose šalia kitų veiksnių būtų įvertinami gyvenamųjų vietovių savitumą kuriantys elementai. Jie turėtų būti įvertinami tiek rengiant teritorijų planavimo, tiek realizuojant atskirus techninius projektus. Siūloma papildyti teritorijų planavimo teisinę bazę šiais aspektais: įvertinant išorės aplinką, nustatyti siluetų ir panoramų apžvalgos erdvių išskyrimo principus bei reikalavimus jiems išlaikyti; įvertinant vidaus erdvių ir užstatymo būdingumo išlaikymą, nustatyti pastatų vaizdo, pastatų ir erdvių mastelio derinimo principus, atsižvelgiant į esamą kontekstą bei architektūrinį vientisumą; įvertinant gamtines sąlygas, nustatyti užstatomų teritorijų planavimo principus gamtinių elementų (vandens telkinių, šlaitų, želdinių) aplinkoje, užtikrinant vizualinį jų išryškinimą ir funkcinį įtraukimą į urbanistinę struktūrą.
Gintautas Tiškus, „Urbanistinis reglamentavimas Teritorijų planavimo įstatymo redakcijose“
Teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai daro tiesioginę įtaką projektavimo procesui ir yra svarbi architektūros kokybę lemianti priemonė. Statinių projektai gali būti vertinami tik aplinkos kontekste, todėl objektų architektūrą veikia planuojamoje teritorijoje taikomi architektūriniai ir urbanistiniai reglamentai, kurie turėtų būti efektyvi urbanizacijos proceso valdymo priemonė.
Urbanizacija – istorinis miestų kūrimosi ir gyventojų koncentracijos miestuose reiškinys. Urbanistikos sąvoka šiandien suprantama kaip mokslas ir praktinė veikla – tai priemonė, padedanti paveikti urbanizacijos plėtrą tinkama kryptimi. Kiekviena šalis ir miestas identifikuoja unikalias urbanistines problemas, skirtingai interpretuoja jų sprendimo būdus nuo tvariosios plėtros principų iki estetinių veiksnių prioriteto. Viena svarbiausių urbanistinės veiklos priemonių turėtų būti urbanistinio planavimo dokumentai. Tačiau tokios rūšies teritorijų planavimo dokumentų nebuvo ir nėra Lietuvos Respublikoje galiojančiuose teisės aktuose. Iki Teritorijų planavimo įstatymo priėmimo (įsigaliojo 1996-01-01) iš esmės buvo tęsiama sovietmečiu taikyta praktika, kai, rengiant rajonų, mikrorajonų ar kvartalų detaliuosius planus, svarbų vaidmenį atliko bendras teritorijos urbanistinis kontekstas ir principiniai užstatymo architektūrinės kompozicijos sprendimai (pastatų vieta, konfigūracija, aukštingumas), daugiau ar mažiau atitikę urbanistinio planavimo (projektavimo) sampratą (pvz., Lazdynų, Viršuliškių, Pašilaičių, Šeškinės ir kt. gyvenamieji rajonai Vilniuje). Pagal antrosios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos ir įstatymų lydimųjų aktų nuostatas urbanistinio planavimo klausimai galėjo ir privalėjo būti sprendžiami rengiant bendruosius miestų ir miestelių planus, galėjo būti sprendžiami rengiant detaliuosius planus.
Analizuojant galiojančią (trečiąją) Teritorijų planavimo įstatymo redakciją, atkreipiamas dėmesys į esmines paskirtį lemiančias nuostatas. Nors įstatymo paskirtis ir tikslas – užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją, nustatant teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus ir t. t. (Įstatymo 1 str.), tačiau, skaitant jo tekstą, susidaro priešinga nuomonė. Pirmoji įstatymo redakcija buvo orientuota į perteklinį planavimą, antrojoje buvo ieškoma balanso tarp reikmės planuoti ir neplanuoti (straipsniai, kai detalieji planai nerengiami), o trečioji akivaizdžiai orientuota į teritorijų neplanavimą.
Iš įstatymo nuostatų analizės matyti, kad numatyta ne tik neplanuoti teritorijų, bet ir nevykdant planavimo procedūrų keisti iki 2014 m. parengtus bendruosius ir detaliuosius planus. Tokią „laisvę“ vargu ar galima vadinti siekių užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją. Akivaizdu, kad deklaruojama įstatymo paskirtis ir tikslas neatitinka įstatymo turinio. Be to, įstatymo 5 str. „Teritorijų planavimo dokumentų rūšys“ bendruosius ir detaliuosius planus pavadinus kompleksiniais planais, nepagrįstai ir nelogiškai buvo devalvuoti esminiai bendrojo ir detaliojo planavimo skirtumai.
Įstatymo nuostatos ne tik neužtikrino darnios teritorijų plėtros ir racionalios urbanizacijos, bet iš esmės sugriovė aiškią teritorijų planavimo dokumentų rengimo sistemą (ankstesnės Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos), kuri tapo tik chaotiška planavimą sudarančių dalių suma. Įstatymo tekste apstu neįgyvendinamų ir planavimo logika nepagrįstų nuostatų, todėl galima teigti, kad miestų urbanistinis planavimas paliktas „savieigai“, o tai neigiamai veikia ir architektūros kokybę.
Rūta Baškytė, „Nacionalinis parkas – unikalus paveldas – savita architektūra. Per apribojimus – į naujas galimybes“
Ir tautos, ir architektūros šaknys slypi praeityje, žmogaus gyvenseną suformavusioje gamtoje, gamtinėje aplinkoje. Gamtos ir žmogaus bendros kūrybos rezultatas – kultūrinis kraštovaizdis. Kiekviename nacionaliniame ar regioniniame parke jis yra išskirtinis, unikalus, todėl yra saugomas, čia sudaromos galimybės tradicinės veiklos tęstinumui, saugomas gamtos ir kultūros paveldas. Čia viskas susipynę, čia gyvena žmonės, leidžiamos statybos, bet privalu išsaugoti vertybes ir jų aplinką. Turime gerbti, atskleisti senąją gyvenseną, įskaitant etnografinę architektūrą. Tradicinis būstas vertas ne tik pagarbos. Jis dera gamtinėje aplinkoje, rodo žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie gamtinių sąlygų, jame sveika gyventi. Kaip greitai ir smarkiai besikeičiančiame gyvenime užtikrinti saugomo kraštovaizdžio išlikimą ar nuoseklią harmoningą jo kaitą? Ar tai apskritai įmanoma?
Problema tai, kad faktiškai nėra tų (kaimo gyventojų), kurie kūrė saugomą kraštovaizdį, pasikeitė ir vis dar keičiasi ūkinė veikla, jos intensyvumas, poreikiai, formavę žmogaus gyvenseną, pasikeitė požiūris į gyvenimą. Be to, yra daug norinčiųjų statyti pastatus, matytus Anglijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, JAV ir t. t., ar pasirinktus iš įvairių katalogų.
Dar viena problema – noras išsiskirti arba įsiamžinti, noras gyventi išskirtiniame, vieninteliame tokiame name, noras suprojektuoti pastatą, kokio dar nėra buvę. Per laiką mūsų sąmonėje buvo suformuota nuostata, kad tai, kaip statė mūsų senoliai, yra negražu, nepatogu… Nenorime gyventi lūšnose. Bet šito niekas ir nesiūlo. Arba teigiama, kad Lietuvoje iš viso nebuvo tradicinio būsto. Nenorime ar nemokame prisiderinti? Bet kuriuo atveju nacionaliniuose parkuose yra visokių galimybių.
Tenka girdėti, kad ribojama kūrybinė architektų laisvė, tačiau statiniams projektuoti net ir nesaugomose teritorijose taikomos atitinkamos sąlygos. Sąlygas diktuoja ne taisyklės (taisyklės ir normos tėra priemonė), o susiformavęs unikalus, todėl saugomas kraštovaizdis, vertybių gretimybė, siekis išsaugoti tai, ko po kelių dešimtmečių niekur nepamatysime.
Iššūkis – rasti naują sprendimą, derantį kraštovaizdyje, neignoruojant vertybių, išskirtinumo, tenkinantį lūkesčius. Kaip tai pasiekti?
Ten, kur yra apribojimų, yra ir galimybių. Galimybė galvoti kitaip, ne standartiškai, ne tipiškai, ne taip, kaip jau kažkur buvo sugalvota. Nacionaliniuose parkuose nėra griežtų standartų, o apribojimai tėra bendrosios nuostatos, nurodančios, į ką turime orientuotis, į ką turime atsižvelgti.
Būtina ieškoti, išjausti, suvokti. Suvokti praeities gyvenseną, pajausti galimas transformacijas, tendencijas, sukurti naują kokybę. Norėdami rasti išeitį turime ne tik būti kūrybiški, bet ir jausti krašto dvasią, gamtos savitumą. Tai iš tiesų tam tikras iššūkis žmogui, vis labiau tolstančiam nuo gamtos, bet tai ir terpė kūrybai. Labai svarbu nepaversti kaimo miestu, nenešti į kaimą miestui būdingų elementų, sprendimų.
Anksčiau gal nebuvo gerų pavyzdžių, gal jų buvo mažai, trūko metodinės medžiagos. Dabar jau turime į ką atsiremti, turime gerų sprendimų, gražių pavyzdžių, o ir sodybų pastatų šeimininkai vis labiau atsigręžia į šaknis, į senosios statybos pranašumus, grožį ir savitumą.
Unikalumas – tai paprastumas (paprastas nėra prastas). Turime kurti širdimi, kurti kartu su gamta, su tauta.
Konferencijos organizatoriai
Lietuvos architektų rūmai
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetas
Partneriai
Lietuvos architektų sąjunga, KTU Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir urbanistikos katedra, VDA Vilniaus fakulteto Architektūros katedra ir Aukštųjų studijų fakultetas, VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedra, VDU Menų fakulteto Menotyros katedra.
Rėmėjai
Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija, UAB „Ryterna modul“
Informaciniai partneriai
Portalas SA.lt ir žurnalas „Statyba ir architektūra“
[su_document url=”https://sa.lt/wp-content/uploads/architekturos_kokybe_programa.pdf” width=”660″ height=”700″][su_document url=”https://sa.lt/wp-content/uploads/krematoriumas_vilniuje.pdf”] [/su_document]
Konferencijos „Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės“ pranešimų tezės iki pat spalio 3-iosios bus pristatomi portale SA.lt.
