Blog

Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės: konkursai ir architektų kvalifikacija

Pasaulinę architektūros dieną Lietuvos architektų rūmai (LAR) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetas kviečia švęsti konstruktyviais pokalbiais apie architektūros kokybę. Kaip tik tam bus skirta spalio 3 dieną vyksianti tarpdisciplininė mokslinė-praktinė konferencija „Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės“.

Renginys Vilniuje, Kalvarijų g. 1, vyks vieną dieną, pranešimai ir diskusijos suskirstyti į keturias sesijas. Antrojoje sesijoje, skirtoje architektūriniams konkursams ir architektų kvalifikacijai, suplanuoti LAR tarybos nario Lino Tuleikio, Šiaulių miesto vyriausiosios architektės Rasos Budrytės, architekto-urbanisto Laimono Bogušo, teisininkės Rugilės Šiaulytės pranešimai ir jų aptarimas.

Linas Tuleikis

Linas Tuleikis

Linas Tuleikis, „Architektų konkursinės patirtys“

Pranešime bus pristatoma trumpa pastarasiais metais Lietuvoje įvykusių problemiškiausių architektūrinių konkursų, sukėlusių pagrįstus ar nepagrįstus rezonansus architektūrinėje ir kultūrinėje šalies bendruomenėje, apžvalga:

− Kongresų ir konferencijų rūmų Kaune vietos parinkimo konkursas.
− Kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ Nidoje koncepcijos konkursas.
− Modernaus meno centro prie Nacionalinės dailės galerijos konkursas.
− Modernaus meno centro „Lietuvos“ kino teatro vietoje konkursas.
− Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelio konkursas.

Visų šių konkursų rezultatai ir baigtys, gana skirtingų jų nesėkmių istorijų analizavimas ir viešų faktų pristatymas lėmė panašią visų šių konkursų pabaigą – nulinį rezultatą arba skandalą. Išanalizavus visų šių konkursų nesėkmių istoriją, bus bandoma įžvelgti besikartojančių strateginių ar organizacinių klaidų dėsningumus, atrasti tuos pačius veiksnius, kurie yra nerezultatyvių architektūrinių konkursų priežastys.

Bus pateikiama architektūros kokybės gerėjimo sąlygų Lietuvoje apžvalga ir architektūrinių konkursų, kaip kokybiškos architektūros formavimo priemonių, naudojimo mūsų šalyje galimybės.

Detaliau bus pristatomas vienas naujausių – komercinio pastato Konstitucijos pr. 18B, Vilniuje – architektūrinis konkursas. Bus supažindinama su aplinkybėmis, kuriomis dažniausiai į architektus kreipiasi užsakovai, prašydami pasirūpinti įvairių konkursų organizavimu, sąlygų rengimu, iškeltais konkurso lūkesčiais bei konkurso rezultatais. Pranešime bus pasakojama apie priemones, kurios siūlomos tikintis įveikti išryškėjusį architektų nuomonių skirtumą ir siekiant to paties bendro tikslo – parinkti kokybiškiausią architektūrinį sprendimą, aptariama, kad konkurso rezultatus veikia ar lemia objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai – nuo organizacinių klausimų iki konkursinių darbų vertinimo procedūrų. Bus apžvelgiama, kaip architektūrinių konkursų atsiradimą ir jų pravedimą veikia esamas nekilnojamojo turto verslo, statybų, politikos ir kultūros jėgų pasiskirstymas, aiškinamasi, ar konkursai pajėgūs veikti viešojo sektoriaus ir nekilnojamojo turto rinką, nušviečiami skirtingi architektų lūkesčiai konkursų klausimais, skirtingas sprendimų suvokimas, bandoma nustatyti pagrindines konkursinių nesėkmių priežastis ir suformuluoti siūlymus, kaip išvengti tokių klaidų.

Taip pat bus bandoma išnagrinėti kelis galimus achitektūrinių konkursų, kaip kokybiškiausio sprendimo atrankos, geriausios priemonės scenarijus, išanalizuoti konkursų perspektyvas bei pagrindines grėsmes.

Rasa Budrytė, „Šiaulių miesto prisikėlimo aikštės architektūrinis konkursas – iššūkiai ir pamokos“

Rasa Budrytė

Rasa Budrytė

2015–2016 metais Šiauliuose vyko Prisikėlimo aikštės su prieigomis sutvarkymo atviras architektūrinės koncepcijos konkursas. Šis konkursas buvo pirmoji techninio projekto paslaugos pirkimo ekonominio naudingumo būdu dalis. Mintis pertvarkyti centrinę Šiaulių miesto aikštę buvo brandinta keletą dešimtmečių, prie jos eita įvairiomis formomis.

2010 metų pavasarį vyko tris dienas trukusios kūrybinės dirbtuvės, kuriose dalyvavo 10 architektų komandų iš visos Lietuvos. Jos pateikė savo vizijas ir didžiąja dalimi patvirtino paskutinio – dar 1998 metais parengto ir iki šiol galiojančio – Prisikėlimo aikštės detaliojo plano sprendinių racionalumą.

2010 metų rudenį vyko tarptautinė Baltijos miestų sąjungos konferencija, kurioje keturios mišrios profesionalų architektų, miestų planuotojų ir savivaldybininkų komandos teikė savo pasiūlymus (kai kuriuos labai drastiškus) dėl aikštės sutvarkymo. Diskutuota apie aikštės erdvės dydį, jos panaudojimo galimybes perspektyvoje.

2012–2014 metais vyko keletas konferencijų, susijusių su viešųjų erdvių, tarp jų centrinės miesto aikštės vizija. Jose dalyvavo lektoriai urbanistai, architektų bendruomenė, aktyvūs piliečiai, jaunimas. Atvirame forume visi norintys teikė pasiūlymus dėl aikštės įveiklinimo. Architektai Vytenis Rudokas ir Giedrė Mendoza Herrera surengė miestiečių forumą bei apibendrino gautus anoniminės anketos rezultatus.

2014–2015 metais buvo formuluojama projektavimo užduotis. Nueinanti politikų kadencija 2015-ųjų sausį pritarė užduoties tekstui, atėjusi naujai politikų kadencija jį savaip pakoregavo ir tų pačių metų birželį patvirtino iš naujo. Pažymėtina, kad užteko politinės valios ir įžvalgumo skirti solidų premijų fondą – iš viso 80 tūkst. litų.

2014 metų viduryje buvo atliktas architektūrinio konkurso administravimo paslaugos pirkimas, kurį laimėjo Lietuvos architektų sąjunga. Ji turėjo pasirūpinti ekspertiniu darbų vertinimu, ekspertų komisijos sudarymu. Užtruko konkurso sąlygų parengimas, derinimai su Viešųjų pirkimų tarnyba. Dėl laimingo atsitiktinumo ekspertų komisijoje buvo vieni architektai – tiek deleguoti LAS, tiek savivaldybės.

2015 metų rudenį paskelbtas architektūrinis konkursas nesulaukė didelio dalyvių skaičiaus. Buvo pateikti šeši darbai, iš kurių tik vienas kiek stipresnis, parengtas įvertinus kontekstą, planavimo dokumentus, Šiaulių miesto realijas. Darbas „Valdovas“ (autoriai MB „Archcentras“, Saulius Gudas, Kaunas) išsiskyrė įdomiu Šiaulių miesto, kaip turinčio ilgametes kultūrines teatrinio miesto tradicijas, įprasminimu, nors užduotis kitais aspektais nebuvo išpildyta. Likusieji keturi darbai neatlaikė kritikos ir buvo įvertinti mažiau nei 2,5 balo pagal 10 balų sistemą. Viešųjų pirkimų komisijos nuostatai ir vertinimo kriterijų apraše yra numatyta galimybė neskirti pirmosios premijos, jeigu nebus skirta vertinimo „gerai“. Taip ir buvo pasielgta, kai, suskaičiavus balus ir išvedus aritmetinį vidurkį, geriausias iš darbų – „RS Studijos“ architekto Vytenio Rudoko pasiūlymas – surinko 6,82 balo. Apvalinti nebuvo numatyta, šiam darbui skirta antroji premija.

Pažymėtina, kad trečiasis pagal eilę darbas įvertintas 2,5 balo. Jo autoriai liko nepatenkinti, tebeieško savo teisybės teismuose, nes turėjo lūkesčių gauti trečiąją premiją ir būti pakviesti į derybas, gauti projektavimo sutartį, jeigu kartais pirmieji du dalyviai atsisakytų ar derybose būtų pasiūlę didesnę kainą. Ši karti patirtis rodo, kad rengiant panašius konkursus naudinga nusistatyti ne tik pirmosios premijos privalomąjį balą „ne mažiau negu“, bet ir apatinę ribą, žemiau kurios įvertinti darbai apskritai neturėtų būti premijuojami, nebent pats konkurso organizatorius nuspręstų kitaip – apdalinti paskatinamosiomis premijomis visus dalyvavusius ir taip pagerbti visus kūrybinius ieškojimus nepriklausomai nuo pasiekto rezultato.

Laimonas Bogušas, „Architektūra kaip viešųjų pirkimų objektas. Sistema, problemos, siūlymai“

Laimonas Bogušas

Laimonas Bogušas

Pranešimo tikslas – apžvelgti pastaraisiais metais įvykusių viešųjų pirkimų, skirtų architektūriniams ar urbanistiniams objektams statyti, perstatyti ar pertvarkyti, procesus ir rezultatus, pateikti neigiamus ir teigiamus VPĮ nuostatų taikymo pavyzdžius, iliustruojant realiais viešųjų pirkimų atvejais. Bus bandoma atsakyti į klausimą, kodėl svarbių objektų architektūrinės ar urbanistinės koncepcijos renkamos viešųjų pirkimų būdu be esminių architektūrinio konkurso požymių. Bus apžvelgiami esminiai viešųjų pirkimų aspektai, identifikuojamos problemos ir trūkumai, teikiami siūlymai kokybiškam rezultatui pasiekti.

Centralizuota viešųjų pirkimų sistema gali būti patogi priemonė, tačiau visuomenės lūkesčių neatitinkantys įvykusių pirkimų rezultatai verčia ieškoti priežasčių ir galimų problemų sprendimų būdų. Viešasis pirkimas kaip priemonė rezultatui pasiekti de facto nereiškia, kad rezultatas nebus pasiektas arba bus niekinis. Viešųjų pirkimų sistema teoriškai veikia, tačiau realybėje susiduriama su problemomis – pirkimai baigiasi be rezultatų arba pasiekti rezultatai neatitinka visuomenės lūkesčių ir interesų. Tai rodo, kad būtina ieškoti nesėkmių priežasčių ir kylančių problemų sprendimo būdų, keisti požiūrį į viešųjų pirkimų įstatymą ir jo nuostatų taikymą realybėje.

Esminės viešųjų pirkimų problemos – paradoksalus procesų viešumo trūkumas, nekokybiškas parengiamasis etapas, neadekvati vertinimo ir kvalifikacinių kriterijų sistema, pirkimų rezultatų argumentacijos trūkumas; nekompetentingas arba neigiama prasme politiškai motyvuotas projektų (pasiūlymų) vertinimas, viešumo ir tęstinumo nebuvimas; profesinių bendruomenių ignoravimas viešųjų pirkimų rengimo etapuose. Šios problemos lemia neefektyvų valstybės biudžeto lėšų naudojimą ir nepasiektą tikslą.

Viešumo viešųjų pirkimų procedūrose trūkumas yra sisteminė problema. Dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių viešųjų pirkimų dalyvių darbai – architektūriniai ar urbanistiniai pasiūlymai – viešai nepristatomi, miestų gyventojai, profesionalų bendruomenės absoliučia dauguma atvejų siūlomų idėjų neišvysta (tiek pirkimo vykdymo metu, tiek jam pasibaigus).

Susiformavusi viešųjų pirkimų sistemos taikymo kultūra iš esmės eliminuoja profesines asociacijas (pvz., architektų, skulptorių, inžinierių bendruomenes) iš pirkimų procesų, ypač parengiamojo ir vertinimo etapo.

Taigi – viešųjų pirkimų sistema teoriškai veikia, tačiau de facto susiduriama su problemomis, pirkimų rezultatai baigiasi be rezultatų arba pasiekti rezultatai neatitinka visuomenės lūkesčių ir interesų. Tai rodo, kad būtina ieškoti nesėkmių priežasčių ir kylančių problemų sprendimo būdų, keisti požiūrį į viešųjų pirkimų įstatymą ir jo nuostatų taikymą realybėje.

Rugilė Šiaulytė, „Architektų profesinis atestavimas: reikšmė ir probleminiai aspektai“

Rugilė Šiaulytė

Rugilė Šiaulytė

Diskutuoti architektų profesinio atestavimo tema yra svarbu dėl to, kad tinkamai vykdomas atestavimas yra viena pirmųjų ir esminių priemonių, galinčių užtikrinti architektūros kokybę. Vienas svarbiausių architektų profesinio atestavimo tikslų – siekti, kad rinkoje veikiantys atestuoti architektai būtų savo srities profesionalai.

Nors architektų profesinio atestavimo procedūra Lietuvoje yra detaliai reglamentuojama teisės aktuose, tai neužkerta kelio formuotis kontroversiškiems klausimams šioje srityje.

Tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų Europos valstybių asmenims, siekiantiems tapti atestuotais architektais, taikomi tam tikri išsilavinimo ir profesinio pasirengimo reikalavimai.

Nustatant minėtus reikalavimus tam tikra prasme atliekama architekto vardo apsauga, kurios esmė užsienio šalių teisės doktrinoje taip pat įvardijama kaip architekto profesijos kokybės apsaugos priemonė.

Šiuo pranešimu į architektų profesinį atestavimą bus siekiama pažvelgti iš teisinės perspektyvos, atsižvelgiant į architekto, kaip vienos iš valstybės reglamentuojamų profesijų, specifiką.

Pranešime aptariama architektų profesinio atestavimo procedūros reikšmė ir išskiriami svarbiausi architektų atestavimo procedūros metu kylantys klausimai, siekiama priartėti prie esamų problemų sprendimo būdų.

Pranešime analizuojami architektų rengimo reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatyme, kuris buvo priimtas siekiant įgyvendinti 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir tarybos direktyva 2013/55/ES, kuria iš dalies keičiama direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo ir Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per vidaus rinkos informacinę sistemą. Analizuojama užsienio šalių patirtis, kalbant apie architekto „patekimo į rinką taisykles“, siekiama išsiaiškinti, ar teisiškai pagrįstas ir logiškas yra šiuo metu Lietuvoje teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas atestuoti tik ypatingųjų statinių projektų ar jų architektūrinės dalies vadovus. Pranešime pateikiama nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų asmeniui, siekiančiam tapti atestuotu architektu, analizė, daugiausia dėmesio skiriant profesinių žinių lygio, profesinės patirties ir gebėjimų reikalavimui.

Konferencijos organizatoriai

Lietuvos architektų rūmai
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetas

Partneriai

Lietuvos architektų sąjunga, KTU Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir urbanistikos katedra, VDA Vilniaus fakulteto Architektūros katedra ir Aukštųjų studijų fakultetas, VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedra, VDU Menų fakulteto Menotyros katedra.

Informaciniai partneriai

Portalas SA.lt ir žurnalas „Statyba ir architektūra“

Rėmėjai

Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija, UAB „Ryterna modul“

architekturos_kokybe_remejai_1

Konferencijos „Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės“ pranešimų tezės iki pat spalio 3-iosios bus pristatomi portale SA.lt.

Taip pat skaitykite:

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.