O kaip dėl kitos alternatyvos, kito architektūros kokybės vertinimo organo – kolegialios architektūros ir urbanistikos ekspertų institucijos? Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos ir dabar yra (Vilnius, Kaunas, Klaipėda), veikia, bet… Tai, kad šie organai yra, viešai veikia, jų veikloje, priimant sprendimus, dalyvauja visas būrys architektų, yra, be abejonės, gerai. Bet, kalbant apie tokių tarybų sudėtį, jų formavimo principus, darbo tvarką, santykį su valdžia (su savivaldybe, jos administracija, vyriausiuoju architektu ir t.t.), klausimų ir abejonių dėl priimamų sprendimų objektyvumo, atsiranda žymiai daugiau.
Pavyzdžiui, tradicinė situacija, kai tos pačios ekspertų tarybos narys pristato savo darbą kitiems ekspertų tarybos kolegoms? Juk visi tarybos nariai – ekspertai yra dirbantys, projektuojantys. Tokie patys. Todėl situacija, kai į tarybą su parengtu projektu ateina ką tik įvykusio architektūrinio konkurso nugalėtojas, o jį ekspertų taryboje svarsto vienas ar net keletas tame konkurse pralaimėję kolegos, buvę konkurentai, nėra jau tokia paradoksali. Kaip tada su objektyviu pristatomo projekto architektūros kokybės vertinimu?..
Bet yra ir kita projektų ekspertų taryboje vertinimo alternatyva. Visi ekspertai, kaip jau žinome, yra dirbantys, projektuojantys ir kartu ekspertuojantys tokių pačių ekspertų (kolegų) ir savo pačių darbus. Ekspertas kolega ekspertuoja kitą kolegą ekspertą. Čia iškyla pagunda nueiti mažiausios konfrontacijos ir mažiausio galimo konflikto keliu. Kitaip tariant, ekspertui neverta ekspertų taryboje „sudirbinėti“ (kad ir pagrįstai) kito savo kolegos, tokio pat eksperto, kaip ir jis pats, projekto. Nes šiandien aš pritarsiu kolegai, o rytoj kolega… Na, o dėl galimai prastokos pritarto projekto architektūros kokybės? Nuo to tik blogiau projekto autoriui ir tik geriau man – aš tokių klaidų nedarau ir ateityje tikrai nepadarysiu. Kam vienam ekspertui mokyti kitą tokį pat ekspertą? Kad geriau už jį projektuotų, kad ateityje „nuneštų“ iš po nosies gerą užsakymą? Kam? Ar kad po kritinių kolegos eksperto pastabų taptų kritikuojančio priešu visam likusiam gyvenimui? Kad kitame ekspertų tarybos posėdyje, susikeitus vietom, neatsiloštų taip pat, o gal ir dar labiau „sudirbdamas“ kolegos projektą?
Sprendimų priėmimas architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybose rankų pakėlimo būdu, leidžia paslėpti asmeninę kiekvieno eksperto nuomonę ir atsakomybę ekspertų „daugumos“ jūroje bei leidžia atitinkamai įtakoti ir formuoti pageidaujamą rezultatą („daugumą“).
Blogai yra ir tai, kad ekspertai už savo ekspertinę veiklą ekspertų taryboje visiškai už nieką ir prieš nieką neatsako. Vienoks ar kitoks jų sprendimas – tai tik eksperto asmeninė nuomonė. O ir visos ekspertų tarybos sprendimas taip pat yra tik rekomendacinio pobūdžio, tas asmenines ekspertų nuomones apibendrinantis dokumentas, į kurį galima reaguoti, o galima ir ne.
Kad ir kaip bebūtų keista, bet dar didesnė kolegialių architektūros ir urbanistikos ekspertų institucijų bėda yra … kvalifikacijos (profesionalumo) stoka. Kad nesiplėsti, pasižiūrėkit kad ir į abu Neries krantus Vilniuje, jų užstatymą aukštybiniais pastatais. Yra gerų, yra ir labai gerų pavyzdžių, bet yra ir tokio užstatymo pavyzdžių, kuriuos švelniai vadiname „klaidomis“. O juk visi šitie Vilniaus pastatai (geri, labai geri ir „klaidos“) „praėjo“ maksimaliai pro visas kolektyvinio vertinimo institucijas: ir kultūros paveldus, ir architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybas.
