Vilniuje spalio mėnesį Lietuvos architektų rūmų pastangomis suorganizuota ir sklandžiai įvykusi tarpdisciplininė mokslinė konferencija „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ parodė nagrinėjamos problemos aktualumą bei akivaizdų architektūrinės bendruomenės polemikos poreikį.
Konferencijoje tik lietuviškųjų VGTU, KTU, VDA, KU, VU, MRU (taip jie buvo įvardinti išplatintoje po konferencijos rezoliucijoje) ir kitų institucijų atstovų pastangomis per dvi darbo dienas nuskambėjo net 24 pranešimai architektūros kokybės tema. Na, gal ir ne visai nuskambėjo (bent jau turėjo nuskambėti), nes tarp tų pranešimų būta pranešimų ir apie jūras, marias, fontanus, daiktų sambūvio miesto erdvėse galimybes ir dar įvairiausius paveldo, dizaino ir šiaip kūrybinės minties polėkio naratyvus, tačiau, matyt, čia jau nieko nepadarysi. Kokie esam, taip ir matom tą architektūros kokybę.
Nei konferencija, nei jos rezoliucija kažkodėl nepalietė žemiškųjų Lietuvos architektūros, (kurią didžia dalimi formuoja visai ne Valdovų rūmai su dešiniuoju Neries krantu), kokybės problemų, todėl, net ir pasibaigus konferencijai, net ir parengus renginio rezoliuciją, neišsakytų minčių, kaip ir spręstinų problemų kiekis nesumažėjo. Gal net atvirkščiai.
Pradžioje buvo žodis
Architektūros kokybė neatsiranda tik su paskutiniu architekto pieštuko brūkštelėjimu, paskutiniu statybininko plytos padėjimu ar su paskutiniu dažytojo teptuko potėpiu. Žinoma, be viso šito tos kokybės tikrai nebus, bet kelias į architektūros kokybę prasideda tikrai ne nuo tų potėpių, o iš labai toli – nuo šalyje galiojančios įstatyminės bazės, nuo Teritorijų planavimo, Saugomų teritorijų, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Žemės, Statybos ir dar daugelio kitų įstatymų, kodeksų bei kitų projektavimo, planavimo ir statybos procesus reglamentuojančių poįstatyminių aktų.
Nuo kiekvieno iš jų detalumo, nuoseklumo ir kokybės, nuo jų visų visumos ir jų tarpusavio suderinamumo. Nuo jų buvimo ar nebuvimo pagaliau.
Žinoma, architektūra – tai menas. Na, gerokai specifinis, gerokai sudėtingesnis, ne toks kaip tapyba, skulptūra, chorinis dainavimas ar eilėraščių rašymas, kiti „grynieji“ menai, bet menas. Žinoma, jokie, kad ir patys geriausi, įstatymai su visais savo poįstatyminiais aktais patys savaime nei meno, nei architektūros nesukurs ir jų kokybės neužtikrins. Bet prielaidas ir sąlygas, vadinamuosius „rėmus“, architektūros kūrimui ir architektūros kokybei atsirasti tokia įstatyminė bazė tikrai sudarys. Ir sudaro. Ir čia ne vien tik kažkokių mūsų vietinių proarchitektūrinių valdininkų ar biurokratų piktos užmačios pažaboti meną ir jo kūrėjus.
Tad architektūros kokybės sąlygų atsiradimo įstatyminės bazės formavimo ir tobulinimo darbus reikėtų tęsti ir toliau ir pabandyti įvardinti, kas slepiasi po „architektūros kokybės“ ir „architektūros kokybės kriterijų“ sąvokomis.
Reikia susitarti. Visiems reikia susitarti dėl statinių pagrindinių architektūros kūrimo „žaidimo taisyklių“, atsiprašau, projektavimo ir planavimo principų, procedūrų ir tvarkos, architektūros kokybės bei jos vertinimo kriterijų. Tai svarbu visiems „žaidimo“ dalyviams, visų statybos techninės veiklos pagrindinių sričių atstovams.
