Tos urbanistikos (miestų planavimo) ir šiaip iki naujojo (patobulinto) Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo buvo „ne per daugiausiai“. Neturėjome įstatymu pagrįsto miesto rajoninio, mikrorajoninio, kvartalinio planavimo. Daugybė pastarųjų metų respublikinių urbanistinių forumų buvo skirta šiai problemai nagrinėti, vokišką planavimo sistemą, kuri yra su visom urbanistinėm miestų planavimo grandim, belyginant su mūsiške, kurioje tūrinio – erdvinio miesto erdvių ir teritorijų planavimo paprasčiausiai nebuvo.
Nebuvo anksčiau, bet ir patobulintame Teritorijų planavimo įstatyme tokia miestų planavimo grandis – urbanistika – neatsirado.
Patobulintas Teritorijų planavimo įstatymas dabar sudaro galimybę iš viso „apsieiti“ ne tik be „urbanistikos“, bet ir be bet kokio detaliojo teritorijų planavimo miestuose (būtent urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose!). Jei miestų savivaldybių bendruosiuose planuose yra nustatyti leistini galimi užstatymo tipai, užstatymo tankio, užstatymo intensyvumo, užstatymo aukščio privalomieji reikalavimai, daugiau jokio teritorijų planavimo, miesto urbanistinės situacijos nagrinėjimo, detalizavimo nebereikia.
Bendrieji planai, kurie net nenagrinėja nei sklypų, nei pastatų (dėl bendrųjų planų mastelio nei pastatų, nei sklypų tuose planuose paprasčiausiai nesimato), išsyk leidžia pereiti (teisingiau – peršokti) nuo teritorijų planavimo prie konkretaus statinio architektūros darymo… Nebereikia net ir šiaip jau labai abstrakčios statinių statybos zonos, statybos ribų ir linijų, kitų privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų, kurie yra privalomi bet kokiame detaliajame plane. Ir jei vieno ar dviejų butų gyvenamojo namo statybai privačiame sklype šuolis nuo bendrojo plano mastelio prie techninio projekto sprendinių dar suprantamas, tai toks šuoliavimas miestuose, miesteliuose, kitose urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose bei jų dalyse veda priešinga nuo architektūros kokybės kryptimi.
Didžiosios klaidos architektūroje prasideda ne kur kitur, o teritorijų planavime. Tad ar galima kokybiška miestų plėtra ir jų statinių architektūra, neturint įstatymu įteisintos teritorijų planavimo grandinėje ištisos urbanistikos grandies?
O gal ta nuolat oficialiai deklaruojama „darni“, „tvari“ ir dar kitaip „subalansuota“ miestų plėtra mums niekam ir nereikalinga?
Kolegialūs protai ir Neries krantai
Tiek konferencijoje, tiek jos rezoliucijoje buvo paliesta labai nevienareikšmiškai traktuojamo architektūros kokybės vertinimo organo (?) – kolegialios architektūros ir urbanistikos ekspertų institucijos tema. Aišku, kad, kalbant apie architektūros vertinimą ir architektūros kokybės užtikrinimą, ši kolegiali vertintojų institucija ryškiai kontrastuoja su kitu konferencijoje nuskambėjusiu siūlymu sudaryti galimybes paties projektuotojo „vidinei ekspertizei“ (V. Petrušonis).
Pasikliauti vien architekto „vidinės ekspertizės“ balsu, žinant klasikinę dvinarę architektūros kūrimo schemą (užsakovas – architektas), ir, žinant, kaip ta schema veikia, kaip ir ką paveikia, būtų pernelyg naivu.
Kol užsakovo pinigai vedžioja architekto ranką, architekto „vidinės ekspertizės“ balsas, deja, dažniausiai tyli. Aišku, kad yra daug puikių, visiškai priešingų pavyzdžių, bet klasikinė schema ir jos veikimas yra būtent toks.
