Kelios savaitės prieš Lietuvą sudrebinant „Grigeo Klaipėda“ popieriaus fabriko skandalui uostamiestyje, miesto gyventojai nesėkmingai mėgino sustabdyti grandiozinio uosto plėtros plano patvirtinimą Vyriausybės rūmuose. Klaipėdiečių gerove susirūpinusių mokslininkų ir visuomenininkų nuomonė valdžios institucijoms, rodos, nerūpėjo nei vienu, nei kitu atveju ir laikas parodė, jog to pasekmės gali būti itin skaudžios.

Sausio pradžioje prokūratūra pranešė apie pradėtą tyrimą dėl „Grigeo Klaipėda“ slaptojo vamzdžio. Prireikė dešimt metų, kad teisėsaugos (kažkodėl ne aplinkosaugos) institucijos pagaliau sureaguotų į klaipėdiečių pranešimus apie miestą gaubiančią smarvę ir taršą.

Tačiau grėsmės Klaipėdos gyventojams tuo nesibaigia. Praėjusių metų pabaigoje klaipėdiečiai siekė atkreipti dėmesį į Vyriausybės svarstytą priimti uosto bendrąjį planą, kuriame buvo numatyta itin didelės apimties pagrindinio šalies uosto plėtra, tačiau į jų kalbas įsiklausyta nebuvo ir planas buvo patvirtintas.

Prieš uosto bendrojo plano patvirtinimą portalas SA.lt kalbino Klaipėdos architektą Romą Gailių, kuris tuomet tvirtino, jog valdininkai nenori įsiklausyti į klaipėdiečių interesus ir jų išsakomus galimus pavojus miestui.

Gyventojai kėlė klausimą, kaip bus užtikrinta į UNESCO paveldo registrą įrašytos Kuršių Nerijos gamtos apsauga, nuogąstauta, jog uostas bus plečiamas miesto sąskaita, dėl ko, anot klaipėdiečių, gali nukentėti jų gyvenimas ir sveikata.

„Pastaruosius porą metų Klaipėdos miesto bendruomenė su nerimu stebėjo rengiamą uosto bendrąjį planą. Žiniasklaidoje, susitikimuose ir renginiuose buvo pateikiama tik suinteresuotos pusės – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos tendencinga nuomonė apie neabejotiną šio projekto naudą valstybei ir miestui.

Tačiau miestiečių, miesto bendruomenių atstovų, specialistų pokalbiuose girdima visiškai priešinga nuomonė. Išsakomi visai kiti skaičiai, pavojai miesto rekreacinėms teritorijoms – pliažams, vis didėjančiai miesto taršai. O apie Kuršių marių, Kuršių Nerijos likimą diskusijos aplamai nesigirdi“, – prieš pat „Grigeo Klaipėda“ skandalą kalbėjo klaipėdietis architektas Romas Gailius.

Po „Grigeo Klaipėda“ skandalo žiniasklaidoje pasirodė dar bent keli pranešimai apie pramonės gamyklų taršą kitose Lietuvos vietose ir tai tik pradžia šiame naujame etape, kuris prasidėjo lietuviams pabudus iš sapno ir rimtai susirūpinus savo teršiamais vandenimis.

Ypatingos valstybinės svarbos projektu laikomame Klaipėdos bendrojo uosto plane ilgalaikėje perspektyvoje numatyta į jo plėtrą investuoti apie 1,2 mlrd. eurų. Trumpalaikėje – per ateinančius 15 metų, uosto plėtrai bus skirta per 635 mln. eurų.

Per artimiausius kelerius metus į Klaipėdos uostą bus investuojami šimtai milijonų eurų – gilins akvatoriją, statys naujus uosto terminalus, kas savaime reikš daugiau laivų ir intensyvesnę pramonės veiklą Kuršių mariose.

Klaipėdos uoste – aukštesnių įtakos galių savivalė?

Valstybės valdininkų dėmesį prieš pat „Grigeo Klaipėda“ skandalą siekė atkreipti ir Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos ICOMOS atstovaujama asociacija „ICOMOS Lietuva“, kurios atstovai gruodį kreipėsi į Lietuvos Prezidentą, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką su prašymu užtikrinti, kad planuojant plėsti Klaipėdos uostą, būtų laikomasi 1972 m. UNESCO pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos bei jos įgyvendinimo gairių nuostatų.

Asociacijos „ICOMOS Lietuva“ valdybos pirmininkas Dainius Elertas portalui SA.lt teigia, jog atsakymo iš valdžios institucijų jie vis dar nesulaukė.

„UNESCO ir ICOMOS ekspertinės rekomendacijos yra būtinos koreguojant sprendinius, kurie gali grėsti Kuršių nerijos, kaip pasaulio paveldo vietovės, išskirtinei vertei, autentiškumui ir vientisumui. Lietuvos institucijos vis dar neinformavo visuomenės ir Pasaulio paveldo centro apie planuojamus Kuršių Nerijos gretimybėse vykdyti darbus.

[prenumerata mailpoet_form_id=”7″ bg_color=”#b1cbd9″  image_url=”https://sa.lt/wp-content/uploads/2022/01/kranas.png” intro_text=”Svarbiausios” white_text=”statybų, NT, inžinerijos” outro_text=”naujienos – nepraleiskite!”]

Uosto plėtros eigą puikiai žino ir stebi tarptautinė paveldosaugos bendruomenė. Lietuvos Respublikos vadovams ir valdžios institucijoms reikėtų rimtai atsižvelgti į neigiamas pasekmes bei tai, jog toks drastiškas uosto plėtros projektas tikrai nepagerins Lietuvos kaip Pasaulio paveldo konvencijos dalyvės ir tarptautinių įsipareigojimų besilaikančios šalies įvaizdžio“, – teigė D. Elertas.

Jis pastebi, jog Lietuvos institucijos šiais klausimais praėjusiais metais tapo itin pasyvios. Svarstydamas apie tokį, anot pašnekovo, institucijų neveiksnumą, šis pateikė kelis svarstymus.

„Nuo praėjusių metų vasaros pastebima kultūros paveldo pastatų naikinimo banga. Gera to iliustracija – ketinimo nugriauti Locmanų namo istorija. Tai, kas dabar suplanuota ir ketinama įgyvendinti Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, yra įtakojama didesnių, daugiau įtakos turinčių galių.

Kelia nuostabą, jog žiniasklaida iki šiol neskyrė dėmesio valstybės institucijų nenorui informuoti Pasaulio paveldo centrą bei Pasaulio paveldo komitetą. Taip pat neramina atkakli tyla dėl galimų šio projekto sąsajų su Kinijos geopolitiniu ekonominiu interesu ir planu vienintelį Valstybinį jūrų uostą, valstybės strateginį kompleksą, paversti akcine bendrove. Pastarieji klausimai turėtų rūpėti kiekvienam mąstančiam piliečiui“, – kalbėjo D. Elertas.

Jis taip pat įžvelgė galimas korupcines apraiškas ir pačių gyventojų aplaidumą – esą šie laiku nesusitelkė ir neužkirto kelio įsibėgėjusiam „uosto bendrojo plano“ traukiniui.

„Kai kas yra viliojami galimybe gauti Klaipėdos uosto akcijų, pareigų Uosto taryboje ir pan. Klaipėdos miesto savivaldybė sužaidė dvigubą žaidimą: bendruomenėms žadėjo paramą (kuo įsitikino Melnragės gyventojai) ir kartu suderino parengiamuosius uosto plėtros projektus – pavyzdžiui, geležinkelio kelyno, iškertant nemažai Melnragės – Girulių miško); parengė reikalavimų paketą vyriausybei, bet nepasistengė jų apginti; uosto vystytojams kėlė iš esmės tik ūkinius reikalavimus, neliesdami gamtosauginių ir paveldosauginių.

Projekto vystytojai atskirų Klaipėdos dalių gyventojams pasistengė pristatyti ne visuminį uosto plėtros projekto vaizdą, o akcentuoti tik dalį, susietą su konkrečia vieta. Taip siekta neleisti išskirti bendrų problemų, o kilusį gyventojų nepasitenkinimą išsklaidyti „nuleidžiant garą“ nevaisingose pašnekesiuose.

Kol miesto bendruomenės suvokė tai, kas gi nutiko ir ėmė tarpusavyje derinti savo pozicijas, buvo prarasta daug brangaus laiko pačiam veikimui. Dar daugiau – vyksta asmenų, pasisakančių dėl žalingų Klaipėdos uosto plėtros aspektų „trolinimas“ – jų menkinimas ir etikečių klijavimas. Čia netrūksta užsakytos „raganų medžioklės“ elementų: kaltinimų valstybės interesų išdavimu, bendradarbiavimu su kaimyninėmis valstybėmis, Klaipėdos uostamiesčio žlugdymu ir t.t.“, – sakė D. Elertas.

Mažesnis poveikis aplinkai – didesnės išlaidos

Visgi, uosto vystytojai turi ir savų argumentų, kurie iš ekonominės pusės yra pateisinami, tačiau kyla klausimas, ar yra būdas Klaipėdos uostui plėstis nekenkiant jį supančiai aplinkai? „ICOMOS Lietuva“ valdybos pirmininkas D. Elertas teigė, jog kompromisas galėjo būti surastas.

„Yra sprendimų, galinčių teikti tokią pačią ekonominę naudą mažiau paveikiant kultūrinį kraštovaizdį ir gamtinę aplinką. Be to, buvo nemažai investuota į kai kurių alternatyvių galimybių vertinimą. Reikia pripažinti, kad dalies jų įgyvendinimas reikalautų didesnių papildomų investicijų. Visgi, tokie uosto plėtros variantai būtų jautresni gamtai, kultūros kraštovaizdžiui ir vėliau reikėtų mažesnių pastangų poveikiams kompensuoti ar sumažinti.

Stebėtina, jog neatsižvelgus į vietos bendruomenės bei visuomenės poreikius, maksimalią jūrų uosto plėtrą skatinantis projekto variantas teikiamas kaip prioritetinis. Jam trūksta jautrumo ir elementaraus atsižvelgimo į pasaulio paveldo vietovės – Kuršių Nerijos išsaugojimą. Būtent tai ne kartą priminė Valstybinė kultūros paveldo komisija, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija“, – teigė D. Elertas.

Pašnekovas pridūrė, jog jeigu būtų nuosekliai laikomasi Orhuso konvencijos nuostatų dėl savalaikio visuomenės informavimo, įtraukimo į atskirų projektų bei jų poveikio aplinkai svarstymą, veikiausiai būtų pavykę rasti optimalesnį projekto variantą.

„Klaipėdos visuomenė ir pavienės bendruomenės ilgai buvo klaidinamos ir migdomos įvairiais pažadais, buvo formuojami nepagrįsti lūkesčiai. Tuo tarpu jau buvo pradėti įgyvendinti parengiamieji projektai. Iš jų tapo aišku, kad su atskiromis bendruomenėmis skaitomasi nebus. Pavieniams aktyvesniems jų atstovams suteikta išskirtinių galimybių persikelti kitur, gauti paramą ir pan. Deja, suinteresuota kultūros ir gamtos paveldu visuomenė uostamiestyje nepajėgė iki galo sutelkti vietos bendruomenių.

Tai nulėmė skirtingas neseniai pradėjusių formuotis vietos bendruomenių sąmoningumo lygmuo: nesuvokta, kad ginant bendrą visuomeninį interesą, atsiranda nors menkutė galimybė iškelti ir lokalius, bet aktualius pavienėms bendruomenėms klausimus“, – tvirtino D. Elertas.

Anot jo, centrinė ICOMOS būstinė prieš kelis metus Lietuvai teikė pastabas dėl šio Klaipėdos uosto plėtros planų, tačiau, pasak „ICOMOS Lietuva“ atstovo, į tai dėmesio taip pat nebuvo kreipta.

„2015 m. ICOMOS ataskaitoje, kurią parengė Dr. Tamás Fejérdy, organizacijos narių darbo grupės parengtame bendrojo plano koncepcijos vertinime buvo pateikta argumentuotų pastabų dėl itin neigiamo poveikio unikaliam Kuršių nerijos masteliui ir bendrajai erdvinei struktūrai, būdingoms marių panoramoms, siluetams, jūrinio paveldo elementams, sukelto vadinamųjų Pietinių uosto vartų formavimo, didelio masto Kuršių marių akvatorijos užpylimo darbų.

Deja, į tai visiškai neatsižvelgta ir buvo pasirinktas labiausiai gamtą ir kraštovaizdį žalojantis, potencialiai pavojingiausias projektas. Įtakingų verslo grupių spaudžiamos atsakingos valstybės institucijos iki šiol nekreipia dėmesio į tarptautinius įsipareigojimus“, – teigė pašnekovas.

Kuršių Nerijai gresia radikalūs pokyčiai

Paklaustas, kokį poveikį gali turėti Klaipėdos uosto didinimas, D. Elertas sakė, jog į šį klausimą galimą pažvelgti iš kelių pusių.

„Gyvoji gamta vienaip ar kitaip prisitaikys prie triukšmo, šviesų, vandens bei oro taršos, vandens transporto, pakitusio vandens, naujų gylių ir srovių. Bet kokia sąskaita? Kai kurios gyvūnų ir paukščių rūšys bus priverstos pasitraukti.

Sumažės urvinių ančių ir kitų vandens paukščių perimviečių plotai. Žemyninėje pakrantėje, be abejo, nukentės ir Smeltės valstybinis botanikos draustinis su unikalia druskinio vikšryno bendrija: druskinis vikšris, trispalvis astras, pajūrinė pienažolė. Šių augalų perkėlimo kitur eksperimentas kol kas gerų rezultatų nedavė“, – sakė D. Elertas.

Pasak jo, Kuršių Nerijoje kiekvienas įsikišimas į akvatoriją daro ilgalaikį poveikį.

„Prieš kelis metus pietinėje pusiasalio pusėje tarp Kranto bei Šarkuvos, pertvarkius pakrantės sutvirtinimus, pakito srovės ir po audros atsirado praplova. Tokios žmonių veiklos rezultatas – kuriam laikui Kuršių nerija tapo sala. Karaliaučiaus srities valdžiai teko didelėmis pastangomis skubiai likviduoti neleistinų veiksmų pasekmes.

Lietuviškoje šiaurinėje pusiasalio pusėje didesnį poveikį kultūriniam kraštovaizdžiui ir supančiai gamtinei aplinkai turės ne tiek laivybos intensyvėjimas Klaipėdoje, kiek pati planuojama uosto plėtra.

Pavyzdžiui, užpylus didelę marių akvatorijos dalį ties Kiaulės nugara, ketinama visai priartėti prie Kuršių nerijos ir palikti tik siaurą, itin sraunią protaką. Tai visiškai pakeistų vietovės erdvinę struktūrą ir Kuršių marių panoramas. Taip pat, tai kartu su marių gilinimu iki 17 metrų sustiprintų dugno išplovimų bei natūralių krantų erozijos tikimybes.

Nuo uosto pirmųjų plėtros koncepcijų idėjų pristatymo, iki dabar, buvo sumažinti saugumo reikalavimai skystų gamtinių dujų terminalo aplinkai. Numatomas laivybos ir krovos aktyvumas šalia jo taip pat kelia nerimą“, – kalbėjo D. Elertas.

UNESCO buvo perspėjusi Lietuvą dėl būtinybės jau pradinėje planavimo stadijoje supažindinti Pasaulio paveldo centrą bei Pasaulio paveldo komitetą su uosto plėtros planu, sulaukti jų įvertinimo ir įgyvendinti gautas rekomendacijas. Tačiau dabartiniai veiksmai padėtį tik dar labiau paaštrino.

D. Elertas nesiryžo prognozuoti, ar Lietuva sulauks sankcijų, tačiau teigė, jog mūsų šalyje dominuoja utilitarinis, o ne vertybinis mąstymas.

„Manau, kad ES ir tarptautinėms aplinkosauga besirūpinančios organizacijoms bus itin ženklus toks ilgametės vandens taršos pavyzdys, kaip „Grigeo“. Kaip tai joms paaiškins atsakingos Lietuvos valdžios institucijos, pamatysime po planuojamų šios aferos tyrimų bei jų rezultatų vertinimo ir išvadų, kurios bus svarbios ateičiai.

Ne mažiau svarbios tokios kone „apokaliptinės“ istorijos ir mums patiems – kaip kiekvienas iš mūsų vertina tai, ko išmoksta ir kam pasiryžta po tokių pamokų“, – kalbėjo D. Elertas.