„ArchBook Lyderis 2024“ laureatai
Materializacija: fizinė erdvė žmogaus sielai
Antrus metus iš eilės organizuoti „ArchBook Lyderis“ rinkimai – nemokamos architektams ir interjero dizaineriams skirtos platformos „ArchBook“ dalis. „Statyba ir architektūra“ plėtoja darbų dalijimosi galimybę jauniems ir jau įvertintiems kūrėjams.
Šių metų tema akcentavo žmogaus pojūtį erdvėje ir tai, kaip architektūra veikia žmogų ir kaip žmogus savo ruožtu ją kuria. Pagrindinis vertinimo kriterijus – žmogaus atžvilgiu tvari aplinka, psichologiškai ir emociškai teigiamai veikianti erdvė. Papildomais kriterijais vertintas žmogiškasis mastelis, komfortas, unikalumas ir išskirtinumas bei į tvarumą orientuoti sprendimai.
Tarptautinė rinkimų komisija
Petras Vestartas – architektas, podoktorantūros tyrėjas bendrovėje „Block Research Group“ (Šveicarija)
Patrick Meijers – studijos „Orange architects“ (Olandija) architektas
Marià Castelló – studijos „marià castelló arquitectura“ (Ispanija) įkūrėjas ir architektas
Algimantas Pliučas – Lietuvos architektų rūmų pirmininkas
Elena Paleckytė – „2L architects“ architektė, filosofijos magistrė, architektūros redaktorė (leidykla „Lapas“)
Evelina Aleliūnienė – interjero projektuotoja ir dizainerė
Gyvenamosios architektūros ir interjero lyderis – „Namas Ribiškių take“
Architektai: „INBLUM architects“, komanda: Laura Malcaitė, Dmitrij Kudin, Rūta Kazėnaitė
„Svarbu pajusti pirminį žmogaus poreikį konkrečioms erdvėms ne tik funkcine, bet ir erdvių fizinių bei jausminių parametrų prasme. Nesvarbu, ar tai būtų namo vidaus, ar lauko erdvės, – turi būti kompleksiškas matymas ir mąstymas. Priklausomai nuo konteksto, erdvių charakteristikos galiausiai veda link vietos dvasios sukūrimo, išnaudojant, stiprinant (ar niveliuojant) ir eksponuojant (ar atsiribojant) esamas aplinkos duotybes, – sako viena projekto autorių Laura Malcaitė. – Kalbant apie Ribiškių namą, jo esama aplinka, iškart turėjo užkoduotą stiprų charakterį, charizmą ir savo istoriją, į ką reikėjo jautriai atsižvelgti.“
Architektūros kuriamas saugumo ir priklausymo vietai jausmas
Anot kūrėjos, iš esmės psichologija architektūroje kalba apie žmogaus pojūčius patiriant architektūrą, jos erdves tiek fiziškai, tiek emociškai. Vienas fundamentaliausių žmogaus pojūčių yra saugumo jausmas, kurio jis pasąmoningai tikisi būdamas pastatuose ar patirdamas erdves tarp jų, nesvarbu, kokios paskirties pastatai būtų. Šiuo atveju architekto viena iš užduočių ir pareigų rasti, turėti ir išmanyti įrankius šiam ar kitam jausmui ar poreikiui sukurti bei atliepti.
Gyvenamosios paskirties namuose ypač svarbu atliepti tiek fizinius (funkcinius), tiek emocinius žmogaus poreikius aplinkai, kitaip tariant, aplinka turi būti multisensorinė. Šio tipo erdvės bene labiausiai asmeniškos, intymios, jose praleidžiama daugiausia laiko, neretai namai paveldimi iš kartos į kartą, taip kuriama vietos atmintis ir priklausymo vietai jausmas (angl. sense of belonging).
„Gebėjimas žongliruoti tiek amato, tiek meninėmis raiškos priemonėmis yra aukščiausias pilotažas. Pusiausvyra tarp vieno ir kito suteikia daugiau vertės kuriamai architektūrai, aplinkai ir žmogui“, – pažymi L. Malcaitė.
„Svarbu pajusti pirminį žmogaus poreikį konkrečioms erdvėms, ar tai būtų namo vidus, ar išorė, – tai yra kompleksiškas namo dvasios sukūrimas, sustiprinant esamą arba kuriant naują struktūrą“.
Projekto autorė Laura Malcaitė
Žmogaus gyvenamosios erdvės projektavimas prasideda nuo:
Poreikio. Žmogus – dėmesio centre, jo norai, poreikiai ir bendra kuriamos individualios architektūros vizija tiek interjero, tiek eksterjero sprendimuose. Svarbus poreikis konkrečiai funkcijai ir kokį jausmą norima patirti tam tikroje erdvėje.
Konteksto. Aplinkos duotybės slepia be galo daug užuominų į tai, kokią išraišką turės galutinis rezultatas. Tai gali būti sklypo, vietos charakteris arba konkretūs uždaviniai, aplinkos, teritorijos apribojimai, istorija.
Pusiausvyra tarp architektūros poreikių ir apribojimų
Vienas esminių šio projekto tikslų buvo pasiekti harmoningą žmogaus gyvenimo ir gamtos dermę, kuo organiškiau ir jautriau įsilieti į aplinką ir atliepti būsimų gyventojų lūkesčius. Sukurti namą tarsi gyvą organizmą, gyvenantį absoliučioje simbiozėje.
Namo Ribiškių take projektas kurtas gana reikliems ir žinantiems, ko nori, užsakovams, tačiau, pasikeitus užsakovui, naujiems gyventojams nieko nesinorėjo keisti, kas yra gana reta praktika, turint minty net ir pačią terminologiją „individualus“ gyvenamasis namas. Čia reikėjo suderinti nemažai interesų: prisitaikyti prie gamtinės aplinkos, reljefo, sodybinio užstatymo išsaugojimo, atsižvelgti į parko direkcijos apribojimus. Architektė pabrėžia, kad šie apribojimai sutapo su jų įgyvendinamomis vertybėmis: „Projektuojant architektūra neprivalo būti ženkliška, egoistiška, ji gali išlikti tyli, tačiau būti labiau išreikšta per vidaus erdvių sandarą bei kokybę, reaguojanti į žmogaus poreikius ir aplinką.“
Jautrūs prisilietimai prie tūrinių ir erdvinių sprendinių, kartu su funkcine sistema, sukūrė netikėtas vietas tiek eksterjere, tiek viduje. Išnaudojus kraštovaizdžio ypatumus, atsirado netipinė terasa, virtusi tarsi lieptu, prisitaikančiu prie reljefo, vitrininiai langai „sekė paskui“ obelų sodo, Liepkalnio slidininkų trasos vaizdus. Siekiant užtikrinti daugiau dienos šviesos name, viename iš fasadų atsirado „lūžis“, paįvairinęs vidaus ir lauko erdvių charakterį, o mažoje, bet per du aukštus atviroje prieškambario zonoje esantis stoglangis pripildė tambūrą erdvės ir šviesos. „Kadangi tai nedidelis namas, kartais pakanka tokių nedidelių mikrojudesių, kurie subtiliai kuruoja vidaus erdves ir sukuria jų unikalumą“, – sako L. Malcaitė.
Viešųjų projektų lyderis – paviljonas „Vilnius prieš 200 metų“
Architektai: „Praktika“, komanda: Julius Seniūnas, Dalia Puodžiūtė-Seniūnienė
Žmogus viešojoje erdvėje, apsuptas architektūrinių elementų kompozicijos, yra sudėtingas uždavinys architektui. Svarbu nepamesti ne tik idėjos, žmogaus patirties, bet ir sinergijos su aplinkinėmis urbanistinėmis erdvėmis. Tą akcentuoja ir architektai, kalbėdami apie Naujojo Arsenalo parko erdvės transformaciją. Julius ir Dalia Seniūnai išpildė ne tik Lietuvos nacionalinio muziejaus poreikius, bet ir atsižvelgė į skirtingų parametrų visumą ekspozicijai atviroje miesto parko erdvėje, miestiečių poreikius ir pritaikymą lankytojams bei teritorijos istorinį ir kultūrinį jautrumą UNESCO paveldo zonoje – Vilniaus senamiesčio teritorijoje.
„Išnagrinėję suvokėme eksponuojamo turinio ir konteksto jautrumą, nusprendėme kurti ne vieną objektą, o pasiūlyti dispersinį architektūros modelį, kuris pagal griežtą sistemą pabyra Naujojo Arsenalo parke, reaguodamas į aplinkoje esančius artefaktus. Formuojami mažesni ir subtilesni objektai parke, atliepiantys įvairius ekspozicinius poreikius ir talpinantys įvairias objektų tipologijas, leidžia pasiekti įvairialypį auditorijos spektrą. Objektų smulkumas sąveikauja su žmogiškuoju masteliu, lauko ekspozicijos architektūriniais elementais lengva ir intuityvu naudotis“, – sako architektai.
Žmogus viešojoje erdvėje, apsuptas architektūrinių elementų kompozicijos, yra sudėtingas uždavinys architektui. Svarbu nepamesti ne tik idėjos, žmogaus patirties, bet ir sinergijos su aplinkinėmis urbanistinėmis erdvėmis. Tą akcentuoja ir architektai, kalbėdami apie Naujojo Arsenalo parko erdvės transformaciją. Julius ir Dalia Seniūnai išpildė ne tik Lietuvos nacionalinio muziejaus poreikius, bet ir atsižvelgė į skirtingų parametrų visumą ekspozicijai atviroje miesto parko erdvėje, miestiečių poreikius ir pritaikymą lankytojams bei teritorijos istorinį ir kultūrinį jautrumą UNESCO paveldo zonoje – Vilniaus senamiesčio teritorijoje.
„Išnagrinėję suvokėme eksponuojamo turinio ir konteksto jautrumą, nusprendėme kurti ne vieną objektą, o pasiūlyti dispersinį architektūros modelį, kuris pagal griežtą sistemą pabyra Naujojo Arsenalo parke, reaguodamas į aplinkoje esančius artefaktus. Formuojami mažesni ir subtilesni objektai parke, atliepiantys įvairius ekspozicinius poreikius ir talpinantys įvairias objektų tipologijas, leidžia pasiekti įvairialypį auditorijos spektrą. Objektų smulkumas sąveikauja su žmogiškuoju masteliu, lauko ekspozicijos architektūriniais elementais lengva ir intuityvu naudotis“, – sako architektai.
Išgryninti esminiai projekto principai ir vertybės
Hierarchija. Žmonės intuityviai jaučia architektūros objektų svarbą urbanistiniame audinyje pagal jų mastelį. Sakrali architektūra dažniausiai pasižymi savo aukščiu. Taip ir paviljone – svarbiausias objektas, talpinantis ir saugantis atkurto Vilniaus prieš 200 metų maketą, formuojamas santykinai didžiausias iš visų objektų, žymintis svarbiausią ekspozicijos centrinę ašį.
Informacija ir navigavimas. Triptikas ir Rotonda kviečia susiburti diskutuoti ar ramiai apžvelgti ir trumpam atsiriboti nuo aplinkos bei įsigilinti į eksponuojamą medžiagą, vėliavos vizualiai žymi ekspozicijos teritoriją, kiti smulkesni objektai skirti apžvelgti greitesnio vartojimo informacijai, dėstomi šalia pagrindinių pėsčiųjų judėjimo srautų. Skirtingų kategorijų informacijos srautai ir pateikimo metodai atitinkamai pritaikomi pagal architektūros tipologiją, taip suponuojant lankytojų dėmesį į pateikiamą informaciją.
Spalva. Vienijanti rausva spalva yra aliuzija į iš paukščio skrydžio Vilniaus senamiestyje matomų stogų čerpių spalvą. Ji subtiliai kuria objektų identitetą, atpažįstamumą, šiltas rausvos spalvos tonas kuria žmogišką jaukumą ir tapatumą.
Skaidrumas. Projektuojant buvo itin svarbu išlaikyti kuo daugiau peršviečiamumo, neužgožti esamo jautraus konteksto: Naujojo Arsenalo pastato fasado, Karaliaus Mindaugo skulptūros, Gedimino kalno ir aukštutinės pilies, brandžios parko augmenijos.
Medžiagiškumas. Ploni plieno profiliai ir metalinis tinklas leido formuoti reikiamas konstrukcijas bei plokštumas, tačiau išlaikyti istorinių objektų matomumą kontekste, dar labiau prie jų pritraukti lankytojus, generuoti naujas perspektyvas.
Funkcija. Atsižvelgiant į archeologinį kontekstą bei objektų laikinumą, panaudoti antžeminiai pamatai, kurie palengvina montavimo darbus ir nepažeidžia istorinių žemės sluoksnių. Jie taip pat įveiklinami ir kaip suoliukai atsisėsti.
Psichologija architektūros kontekste
Architektai psichologijos sampratos neatskiria nuo architektūros kūrimo sekos – ji tarsi procesą jungianti gija, lydinti nuo pat koncepto kūrimo ir pritaikymo konkretiems individualiems asmenims ar būsimiems erdvių naudotojams iki bendravimo su kolegomis tolesniuose projekto etapuose ir dirbant su statybos rangovais.
Juliaus ir Dalios duetas kituose savo studijos projektuose siekia architektūrinę filosofiją ir konkrečius sprendinius priderinti prie žmogaus, suvokti realius projektuojamų erdvių naudotojų poreikius, numatyti, kokią įtaką formuojamos erdvės turės jas įgyvendinus.
Paviljonas kaip architektūrinė tipologija gana retai sutinkama Lietuvos kontekste, dėl to jautėme stiprią motyvaciją pasiūlyti netipinį laikiną objektų atlasą unikalioje miesto teritorijoje, skirtą ypatingai 700 metų Vilniaus jubiliejaus progai“
Julius Seniūnas, Dalia Puodžiūtė-Seniūnienė
„Tikime, kad projektuojant naujas erdves ar transformuojant jau esamas itin svarbu identifikuoti veikėjus jose, jausti jiems empatiją, personalizuoti sprendinius, kad jie, atsižvelgiant į projektuojamo objekto tipologiją, keltų tam tikras specifines emocijas: ramybę, susikaupimą, smalsumą, energiją, nostalgiją, žaismingumą, atsipalaidavimą.
Kartais bandome subtiliai provokuoti, kartais stengiamės jautriai pritaikyti sprendinius konkretiems žmonėms, bendraujame ir bandome juos pažinti, o kai kuriais atvejais turime patys prisiminti savo asmenines patirtis ar įsijausti į kito žmogaus perspektyvą, siekdami pritaikyti ir individualizuoti projektuojamas erdves, be galimybės pabendrauti su būsimais projektuojamų erdvių gyventojais ar lankytojais“, – studijos požiūrį pabrėžia architektai.
Viešųjų interjerų lyderis – biuras „Delamode Baltics“
Interjero architektai: „CREATIVE OPS“, komanda: Eglė Dimaitytė-Vainermanė, Karolina Jašinskaitė, Eglė Rinkevičienė
„CREATIVE OPS“ komanda atsižvelgia į psichologiją architektūroje kaip į praktinę patirtį, funkcionalumo ir komforto siekį, apibūdindama fizinės erdvės įtaką žmogaus būsenai. Tokie elementai kaip apšvietimas, spalvos, medžiagiškumas, erdvinis išdėstymas, formos veikia žmonių jusles ir sąveiką su juos supančia aplinka. Įvairūs šių elementų scenarijai gali sukelti skirtingų reakcijų ir jausmų.
Spalvos. Projekte, atsižvelgiant į erdvės funkciją, gali būti naudojami ramybės arba energijos suteikiantys atspalviai.
Erdvės. Aplinka veikia žmonių tarpusavio sąveiką: skatina bendradarbiavimą arba priešingai – susikaupimą, atsiribojimą. Biuro interjere dažniau siekiama balanso, kaip turimose patalpose organiškai sujungti žmones į bendrystę, bet kartu ir užtikrinti privačią erdvę.
Medžiagos ir tekstūros. Dėl savo taktilinių savybių tai ypač veikia žmogaus būseną.
„Kaip yra pasakęs Winstonas Churchillis, mes formuojame savo pastatus, o vėliau jie formuoja mus, todėl, kurdami erdves, priimame tai kaip rimtą atsakomybę“, – sako interjero architektės.
Adaptyvus ir lankstus biuro dizainas praktikoje
Moduliniai baldai ir erdvių planavimas. Baldai, kurie gali būti lengvai pertvarkomi, perkelti ar transformuoti, kad atitiktų skirtingus poreikius. Pavyzdžiui, stalai gali būti sujungiami į didesnes grupes arba atskiriami individualiam darbui, pertvaros gali būti perkeliamos arba pašalinamos, keičiant erdvės atvirumą.
„Hot-desking“ ir „co-working“ zonos. Darbuotojai neturi nuolatinių darbo vietų ir gali laisvai pasirinkti, kur tą dieną nori dirbti. Tai skatina bendravimą tarp skirtingų komandos narių ir didina erdvės panaudojimo efektyvumą. Skirtingų darbo stilių zonos: tylios darbo erdvės, bendros darbo vietos, kūrybinės erdvės, susitikimų kambariai.
Technologijos. Lankstūs biurai dažnai turi integruotą technologinę infrastruktūrą, leidžiančią darbuotojams dirbti iš bet kurios vietos biure. Čia kalbama apie bevielį ryšį, mobiliuosius įrenginius, išmaniąsias konferencijų sales su automatizuotomis sistemomis, kurios leidžia greitai sureguliuoti apšvietimą, temperatūrą ar garso įrangą pagal susitikimo poreikius.
Daugiafunkcės erdvės. Erdvės, galinčios tarnauti keliems tikslams, pavyzdžiui, poilsio kambariai, kurie taip pat gali būti naudojami neformaliems susitikimams ar vadinamosioms minčių lietaus sesijoms. Bendros virtuvės zonos, kurios gali virsti socialinių renginių erdvėmis.
„Adaptyvus, lankstus dizainas skatina kurti erdves, kurios padeda įmonėms būti pasirengusioms ateities pokyčiams ir geriau reaguoti į darbuotojų poreikius“
„CREATIVE OPS“
Interjeras pažangiam biuro kolektyvui
Pagrindinis motyvas projektuojant biurą buvo sukurti erdvę, kuri ne tik atitiktų organizacijos funkcinius poreikius, bet ir skatintų teigiamą darbo aplinką. Didelėje erdvėje svarbu atsižvelgti į žmogaus mastelį ir kuriamą komfortą. Projektuodamos funkcinį planą, dizainerės atkreipė dėmesį į tai, jog šiandienos žmogui, dirbančiam biure, svarbi ir jo darbo vieta, ir patogi, maloni poilsio, pramogų erdvė. „Šiame biure įrengta erdvi virtuvė, baras, amfiteatras, atvira poilsio-kino zona. Visa tai suorganizuota plano centre, tarsi branduolys, aplink kurį tarsi veidrodiškai apsikabina darbui, judėjimui skirtos erdvės, susitikimo kambariai ir sanitarinių mazgų patalpos.
Žmogui svarbu turėti galimybę išėjus iš darbo vietos panirti į kitokios spalvinės nuotaikos erdvę. Kad jis galėtų pakeisti aplinką, atsikvėpti, kuriami skirtingi zonų charakteriai. Žmogaus komfortui svarbi natūrali šviesa, ji tiek darbo, tiek laisvalaikio poilsio zonose kontroliuojama langus dengiančiomis ritininėmis užuolaidomis, praleidžiančiomis šviesą, tačiau išsklaidančiomis saulės spindulius, todėl šie nedirgina akių dirbant prie kompiuterio ekranų. Akustiniai sprendimai yra būtini užtikrinant ramų ir nepertraukiamą poilsį bei darbą: skirtingoms zonoms naudojamos akustinio audinio užuolaidos ir kiti audiniai, veikiantys kaip funkciniai ir akustiniai atitvarai“, – biuro projektą apibūdina architektės.
Biuro interjero projektavimo metu išsikelti tikslai
Produktyvumas. Siekta sukurti efektyvią išdėstymo koncepciją, kuri optimizuotų darbo eigą, užtikrinant, kad darbuotojai lengvai pasiektų reikalingus išteklius ir erdves, galėtų veiksmingai atlikti savo užduotis.
Bendradarbiavimas. Dizainas apima atviras erdves, posėdžių kambarius ir bendras zonas, kurios skatina sąveiką ir komandinį darbą, palengvina komunikaciją ir idėjų dalijimąsi tarp darbuotojų.
Darbuotojų gerovė. Skirtas dėmesys elementams, kurie prisideda prie sveikos ir patogios darbo aplinkos.
Prekės ženklas. Svarbu gebėti atspindėti įmonės prekės ženklą ir tapatybę, naudojant spalvas, medžiagas ir estetiką, kurios atitinka įmonės įvaizdį ir vertybes, sukuriant vientisą ir įkvepiančią aplinką.
Lankstumas ir ateities augimas. Interjere pritaikytas dizainas leidžia biurui augti kartu su organizacija ir jos kintančiais poreikiais.
Tvarumas taip pat yra svarbus veiksnys projektuojant. Biure pritaikytos minimaliai aplinką veikiančios medžiagos ir sprendimai. Grindų, sienų ir lubų dangos pagamintos iš perdirbtų žaliavų. Gaminiai yra saugūs žmonių sveikatai, gali būti pakartotinai naudojami techniniuose ar biologiniuose cikluose ir yra gaminami naudojant tvarias technologijas. Pasirinktos medžiagos sukurtos taip, kad skleistų mažai lakiųjų organinių junginių, o tai gerina vidaus oro kokybę ir prisideda prie sveikesnės gyvenamosios ar darbo aplinkos.
