Kodėl vis dar verda aistros dėl paveldo rekonstrukcijos ir naujos statybos saugomose teritorijose?
Aušra NYMAN
Naujam gyvenimui prikeliami paveldo objektai liudija apie visuomenės sąmoningumą ir pagreitį įgaunančius tvarumo procesus. Tačiau iki šiol dar pasitaiko atvejų, kai saugomose teritorijose esantys rekonstruojami objektai sulaukia visuomenės nepasitenkinimo, o kartais ir valstybės vystomuose rekonstrukcijos projektuose stokojama jautrumo esamai urbanistinei aplinkai. Kokios to priežastys – įžvalgomis dalijasi doc. dr. Vaidutė Ščiglienė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė.
Kodėl architektai vis dar neišmoksta jautriai žiūrėti į saugomose teritorijose vystomus projektus?
Doc. dr. V. Ščiglienė: Valstybinė kultūros paveldo komisija yra ne kartą analizavusi vykdomas statybas, sukėlusias didelį atgarsį visuomenėje ir paveldosaugos institucijose. Prieš kelerius metus atlikome Statybų Vilniaus baroko ansambliuose tyrimą, kurį inspiravo keli rezonansiniai atvejai. Šio tyrimo išvados atspindi būtent sisteminius reiškinius.
Išnagrinėjus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo komplekso ir Misionierių vienuolyno statinių ansamblio teritorijose įvykusių ir tebevykstančių statybų (projekto autoriai – „DO Architects“) įteisinimo procesus, išryškėjo penkios probleminės sritys. Viena jų ta, kad, skelbiant architektūrinius konkursus, paveldosaugos reikalavimams trūksta konkretumo ir aiškumo. Vėliau, projektavimo metu iškilus akivaizdiems prieštaravimams, atsirandančios statybų verslo ir paveldosaugos atstovų derybos, siekiant rasti kompromisą, vyksta tokia linkme, kad neretai paveldo vertė aukojama dėl didesnės projektuojamų statybų fizinės apimties, t. y. nuolaidžiaujama projektų vystytojų interesams. Konfliktinę situaciją lėmė ir kitos sisteminės paveldosaugos problemos: teisės aktų trūkumai, nenuoseklus atsakingų institucijų veikimas, principingumo stoka, nepakankamas veiklos skaidrumas. Praėjo jau dveji metai po tyrimo publikavimo, tačiau problematika išliko tokia pati, vadinasi, siekdami sisteminių pokyčių susiduriame su inercija.
Ar paveldo ekspertų vertinimas negalėtų atsirasti iš karto patvirtinus konkurso nugalėtoją?
Doc. dr. V. Ščiglienė: Paveldo komisija siūlė apsvarstyti galimybę sugrįžti prie anksčiau gyvavusios Paveldosaugos sąlygų rengimo ir išdavimo tvarkos, kai buvo konkrečiai ir tiksliai surašomi objektų paveldosaugos reikalavimai, o ne pateikiamas tik teisės aktų, kuriais privaloma vadovautis, sąrašas. Taip pat siūlėme keisti paveldosaugos specialiąją ekspertizę reglamentuojančius teisės aktus, kad, vertinant naują statybą ar rekonstrukciją, būtų įvertintas poveikis objekto ir urbanistinės aplinkos vertingosioms savybėms.
Vėliau Paveldo komisijos sprendime „Dėl nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektų apsaugos problemų“ rekomendavome nustatyti, kad architektūriniuose konkursuose dalyvaujantys projektai, neatitinkantys paveldosaugos reikalavimų, dar prieš projektų svarstymą ir vertinimą būtų šalinami iš konkursų, kaip ir tie projektai, kurie netenkina bet kurių kitų užduotų (techninių) parametrų. Taip pat Aplinkos ir Kultūros ministerijoms minėtu sprendimu siūlėme griežtinti atsakomybę architektams, planuotojams, ekspertams ir specialistams dėl kultūros paveldo vertę menkinančių veiksmų, tuo pačiu kuriant korupcijai atsparios aplinkos priemonių sistemą.
Lietuvos architektų sąjungos organizuojamame tarptautiniame konkurse, skirtame Jonušo Radvilos (Radvilų) rūmų rekonstrukcijai, pateikti 33 darbai. Nugalėtoju 2022 metais paskelbtas lietuvių architektų įmonės „Processoffice“ projektas „RRUMAI“.
Kokius dar rezonansinius atvejus iš Paveldo komisijos veiklos galėtumėte išskirti?
Doc. dr. V. Ščiglienė: Pavyzdžių, patvirtinančių šią problemą, yra ir daugiau – Vilniaus Jonušo Radvilos rūmų rekonstrukcijos atveju Paveldo komisijos nariai prašė projektuotojų paieškoti jautresnių sprendimų, sumažinti mastelį ir patobulinti sprendinius taip, kad jie nedisonuotų su supančia aplinka. Tiesa, čia narių nuomonės išsiskyrė. Trakų senamiesčio urbanistiniame draustinyje įvykdyta prekybos centro statyba, rekonstravus autobusų stotį, sukėlė susirūpinimą kultūros paveldo apsauga. Nors 2017 m. Paveldo komisija prieštaravo šiam projektui, siūlydama tvariai plėtoti teritoriją už vertingų plotų ribų, pastabos buvo ignoruotos ir projektas įgyvendintas. Tų atvejų yra daugiau, savo veikloje nuolat susiduriame su konfliktinėmis situacijomis paveldo apsaugos srityje.
Kokius dar reiškinius, įgalinančius prarasti paveldą, projektavimo ir bendrąja prasme paveldosaugos srityje galėtumėte įvardinti?
Doc. dr. V. Ščiglienė: Drąsiai galima atsakyti, kad tas reiškinys yra vienokios ar kitokios interpretacijos. Mūsų pozicija tokia, kad paveldosaugoje negali jų būti, privaloma laikytis įstatymų, neturėtų būti ieškoma kelių, kaip apeiti esamus reikalavimus. Jei jau tam tikrą objektą, kompleksą ar vietovę nusprendžiame saugoti ir tai įtvirtiname įstatymu, juos tvarkant interpretacijos neturėtų būtų praktikuojamos. Paveldosaugos procesuose viskas turėtų būti aišku, skaidru ir teisėta.
Vykdytame tyrime Paveldo komisija pastebėjo, kad investuotojai, pirkdami pastatus ir sklypus, žinojo apie šiems objektams taikomus paveldosaugos apribojimus, bet po privatizacijos jų nesilaikė. Paveldosaugos reikalavimai buvo tikslinami ir keičiami projektų vystytojams naudinga linkme. Tyrimo metu taip pat atsiskleidė tendencija, kad dažnu atveju dokumentuose būdavo deklaruotas paveldosaugos reikalavimų laikymasis, bet praktikoje vykdyti jiems prieštaraujantys veiksmai.
Dar vienas atvejis, kai vystant projektus nepakankamai įvertinama aplinka, istorinis kontekstas, vertės, yra Karaimų gatvėje, Trakuose, pastatyti suoliukai, betoniniai vazonai, kiti objektai. Vietos gyventojai piktinasi tokiu vietos valdžios siekiu, tvirtindami, kad istorinėje gatvėje tokie dalykai nedera. Paveldo komisija taip pat kritiškai vertina Bronislovo Lubio paminklo statybą Plungėje. Čia buvo nesilaikyta specialiojo plano, kuris nustato paveldosaugos reikalavimus, o tai savo ruožtu kuria akivaizdų konfliktą.
Kita vertus, ar per daug griežtai vertindami neprarasime unikalių, netikėtų, originalių sprendimų, pavyzdžiui, kaip Luvro piramidė, kuri iš pradžių buvo kritikuota?
Doc. dr. V. Ščiglienė: Iš tiesų galima tam pritarti. Pernelyg kritiškai vertinant objektą kaip nevertą dėmesio, galima jį prarasti arba praleisti progą sukurti ką nors originalaus. Galima priminti kino centro „Garsas“ atvejį Panevėžyje, jo vietoje šiuo metu veikia naujai pastatytas Stasio Eidrigevičiaus menų centras. 2019 m. suinteresuota visuomenė sukilo, siekdama išsaugoti kino centro pastatą ir funkciją, Paveldo komisija taip pat įžvelgė jo paveldosauginę vertę. Visgi naujai pastatytas menų centras tapo traukos vieta, išsiskiria gerais architektūriniais, meniniais sprendimais. Taip pat šiame kontekste galima atsiminti Valdovų rūmus, kokios anuomet buvo kilusios diskusijos dėl jų statybos, reikalingi jie ar ne, o atstatymo autentiškumo klausimai dar ne kartą aptarti įvairiose diskusijose, ypač tarp specialistų. Visgi einant laikui šis objektas tapo ypatingu traukos centru. Neretai tokiuose objektuose matomos socialinės vertės, glaudus vietos ir ne tik, bendruomenių ryšys su tam tikru objektu. Tos vertės ateina pamažu, kurdamos tam tikrą genius loci.
Iki šiol dar yra „nesusikalbėjimų“ tarp statybos ir paveldosaugos terminų. Kas turėtų inicijuoti įstatymų pataisas, kad paveldosaugos įstatymai būtų suderinti su statybos?
Doc. dr. V. Ščiglienė: Klausimas tikrai aktualus ir laiku. Tai daugiau nei nesusikalbėjimas, po juo slypi kaštai, nes vienokios yra statybų ir kitokios tvarkybos kainos. Teismų praktika rodo, jog vadinamasis nesusikalbėjimas gali lemti didelius praradimus… Dabar, kaip žinia, jau yra Kultūros ministerijos parengtas naujas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo projektas. Tikimasi, jog, įsigaliojus įstatymui, atsiras tvirtas pamatas tuos nesusikalbėjimus eliminuoti.
Dabartinis nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teisinis reguliavimas yra nepakankamai veiksmingas. Jis užprogramuoja, jog skirtinguose teisės aktuose įtvirtintos kultūros paveldo apsaugą turinčios užtikrinti nuostatos ir jose vartojamos sąvokos suprantamos nevienodai, o tai lemia selektyvų jų taikymą. Tampa sunku suprasti, kokiems darbams koks leidimas reikalingas ir kokie reikalavimai taikomi.
Nuolaidžiavimas vystytojų interesams: Misionierių vienuolyno statinių ansamblio teritorija buvo padalyta į dvi dalis, suformuojant atskirus sklypus Vyriausybės lygio sprendimu, o tai leido sklypo dalyje, kurioje nebuvo pastatų, statyti naujus daugiabučius.
Paveldo objektams tiek didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tiek regionuose labai svarbu yra jų finansavimo galimybės. Kokios šiuo metu finansavimo tendencijos?
Doc. dr. V. Ščiglienė: Nuo 1997 m. Paveldo komisija kasmet renka ir analizuoja duomenis, kaip savivaldybės panaudoja lėšas kultūros paveldo apsaugai. Tyrimai rodo, kad savivaldybės vis labiau vertina kultūros paveldą kaip svarbų išteklių, į kurį verta investuoti. Šis požiūrio pokytis lėmė augantį finansinį indėlį kultūros paveldo tvarkymo ir išsaugojimo srityje, didėjantį kultūros paveldo objektų skaičių ir aktyvesnes veiklas, ieškant papildomų finansavimo šaltinių. Svarbiausios pastarųjų metų tendencijos – kofinansavimas, bendradarbiavimas su privačiu sektoriumi bei vietos bendruomenių įtraukimas. Nepaisant šių gerųjų praktikų, kultūros paveldo tvarkyba išlieka labai laikui ir finansams imlus procesas. Dideliems objektas (dvarams, bažnyčioms) tvarkyti reikia milijonų eurų, o esamas poreikis gerokai viršija turimus išteklius tiek savivaldybėse, tiek valstybės lygmeniu.
Paveldosaugos ir privataus bei viešojo sektoriaus problematika
- Įstatymų apėjimas. Egzistuoja apgaulinga įstatymų laikymosi regimybė, kai deklaruojama viena, o daroma kita. Objektams taikomi paveldosaugos apribojimai tikslinami ir keičiami projektų vystytojams naudinga linkme.
- Nenuoseklus darbas. Konfliktines situacijas lemia sisteminės paveldosaugos problemos: teisės aktų trūkumai, nenuoseklus atsakingų institucijų veikimas, principingumo stygius, nepakankamas veiklos skaidrumas.
- Konkretumo stoka. Skirtinguose teisės aktuose įtvirtintos kultūros paveldo apsaugą turinčios užtikrinti nuostatos ir jose vartojamos sąvokos suprantamos nevienodai, o tai lemia selektyvų jų taikymą.
- Unikalūs atvejai. Gebėti atskirti paveldosaugos išimtis reikalauja išskirtinio darbo ir požiūrio – pernelyg kritišku vertinimu rizikuojame prarasti unikalius statinius.
- Specialistų trūkumas. Trūksta paveldosaugininkų, architektų, kurių specializacija būtų nekilnojamasis kultūros paveldas, ką jau kalbėti apie dermę šioje srityje.
- Finansavimas. Kultūros paveldo tvarkyba yra labai laikui ir finansams imlus procesas, o esamas poreikis gerokai viršija turimus išteklius tiek savivaldybėse, tiek valstybės lygmeniu.
Paveldo komisijos siūlomi sprendimai
- Atnaujinti įstatymus. Sugrįžti prie anksčiau gyvavusios Paveldosaugos sąlygų rengimo ir išdavimo tvarkos, tikslinant individualių objektų paveldosaugos reikalavimus.
- Konteksto paisymas. Keisti paveldosaugos specialiąją ekspertizę reglamentuojančius teisės aktus, kad būtų įvertintas poveikis objekto ir urbanistinės aplinkos (paveldo vietovės) vertingosioms savybėms.
- Griežtinti atsakomybę. Aplinkos ir Kultūros ministerijoms, architektams, planuotojams, ekspertams ir specialistams dėl kultūros paveldo vertę menkinančių veiksmų.
- Konkursinių darbų vertinimas. Projektai, neatitinkantys paveldosaugos reikalavimų, dar prieš projektų svarstymą ir vertinimą šalinami iš architektūrinių konkursų.
- Kofinansavimas. Iš įvairių šaltinių gaunamas finansavimas leidžia diversifikuoti finansinius srautus ir sumažinti priklausomybę nuo vieno šaltinio bei finansinę naštą kiekvienam procese dalyvaujančiam subjektui.
- Privataus sektoriaus atstovai. Valstybės (savivaldybės) ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas remiasi ne tik į finansinių išteklių išskaidymą, bet ir į didesnės pridėtinės vertės kūrimą.
- Bendruomenių įtraukimas. Vietiniai gyventojai aktyviai ieško galimybių finansuoti savo kultūrines iniciatyvas ir gauna finansavimą iš savivaldybės bei valstybės, o tai skatina kultūrinės tapatybės formavimąsi ir jos plėtrą bei socialinę sąveiką.
