Blog

Viešoji erdvė kuria miestą ir gelbėja jį nuo gamtos stichijų

Kraštovaizdžio architektūra, „Reikia architekto“
Martinas Biewenga ir Rūta Leitanaitė.

Parkai, aikštės, paupiai ir kitos viešosios erdvės pamažu ir Lietuvoje, ypač šiltuoju metų laiku, vis labiau tampa miestiečio būsto tęsiniu. Žmonės jas ne tik paskubomis praeina, bet ir jose būna, bendrauja, pramogauja, švenčia. Viešosios erdvės populiarumas priklauso, žinoma, ir nuo ją naudojančios bendruomenės aktyvumo, istoriškai susiklosčiusių tradicijų, bet nemaža reikšmė tenka ir kraštovaizdžio architektūros dizainui.

Kodėl vienos viešosios erdvės – tuščios ir nejaukios, nors naujai įrengtos, o kitose nerasi kur nosinei nukristi? Kokią reikšmę miestui, jo bendruomenei ir apskritai aplinkai gali turėti kraštovaizdžio architektūros sprendimai? Apie tai laidoje „Reikia architekto“ Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė kalbėjosi su olandų studijos „West 8“ architektu Martinu Biewenga. Tris dešimtmečius studija kuria įvairaus mastelio viešųjų erdvių projektus skirtinguose pasaulio kampeliuose: Olandijoje, Kinijoje, Didžiojoje Britanijoje, Pietų Korėjoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje ir kitur.

Mes, architektai, privalome atsižvelgti į tokius dalykus kaip dirvožemis, vanduo, temperatūros kitimas, augmenija, šviesa. Nemažai žmonių kraštovaizdžio architektūrą tapatina su apželdinimu, tačiau mums tai platus požiūris į kraštovaizdžio, kuris tarnautų žmonijos poreikiams, formavimą.Martinas BIEWENGA

Kraštovaizdžio architektūrą daugelis supranta skirtingai. Vieniems tai grandioziniai miesto infrastruktūros, socialiniai, ekologiniai projektai. Kitiems – fonas, padedantis išryškinti architektūrą. Tretiems – tiesiog neužstatytų, žaliųjų miesto vietų dizainas. Kas kraštovaizdžio architektūra yra Jums?

Kraštovaizdžio architektūros esmė slypi inžineriniuose sprendimuose. Mes, architektai, privalome atsižvelgti į tokius dalykus kaip dirvožemis, vanduo, temperatūros kitimas, augmenija, šviesa. Nemažai žmonių kraštovaizdžio architektūrą tapatina su apželdinimu, tačiau mums tai platus požiūris į kraštovaizdžio, kuris tarnautų žmonijos poreikiams, formavimą. Taip pat kraštovaizdžio architektūra privalo spręsti aktualias problemas. Pavyzdžiui, šiandien daug miestų, ypač tie, kurie yra upių žiotyse, bando išspręsti potvynių problemas. Kraštovaizdžio architektai ir yra tie specialistai, kurie gali pateikti sprendimus, kaip sušvelninti potvynio poveikį ar kaip nuo jo apsisaugoti. Pavyzdžiui, galima sukurti papildomų kanalų, kurie nuleistų vandens perteklių. Tačiau, be inžinerinių sprendimų, kraštovaizdžio architektūra kuria ir viešąją erdvę, pavyzdžiui, visuomenei prieinamus parkus paupiuose, kurie veikia kaip potvynio vandens lygį reguliuojantys inžineriniai įrenginiai, o per atoslūgį tampa gražiomis vietomis miestiečių laisvalaikiui. Manau, kad kraštovaizdžio architektūra ir yra dviejų tikslų lydinys: rasti inžinerinius sprendimus aplinkosaugos problemoms spręsti ir sukurti visuomenei patrauklias viešąsias erdves.

Kokios kraštovaizdžio architektūros temos, iššūkiai šiandien aktualiausi?

Išskirčiau du. Pirmasis – ekologinis. Dažniausiai į mus kreipiasi miesto savivaldybė, sprendžianti sunkią problemą. Pavyzdžiui, sulaukėme užsakymo iš Bankoko miesto išspręsti potvynio keliamus sunkumus, kurie kenkia ir miesto infrastruktūrai, ir ekonomikai. Iki šiol Bankokas tik statė vis aukštesnes sienas, kurios, viena vertus, kažkiek sulaiko vandenį, kita vertus, visiškai atskyrė miestą nuo upės.

Tačiau ne visuomet gauname užduotį spręsti tokias aštrias problemas. Kitas gana dažnas iššūkis, su kuriuo susiduriame, yra identiteto, vietos kūrimo klausimas. Pavyzdžiui, miestas ar privatus investuotojas nori pertvarkyti kokią nors teritoriją ir jiems reikia idėjos, kuri išskirtų tą miesto dalį iš kitų. Mūsų požiūriu, vietos kūrimas labai glaudžiai susijęs su ryšiu tarp konkrečios teritorijos ir platesnio miesto kraštovaizdžio, jo istorijos, kultūros, esamų architektūrinių ar gamtinių akcentų. Olandijos miestai išraižyti kanalais, kurie visuomet veda į kokį nors didesnį vandens telkinį, pavyzdžiui, ežerą, o šis, savo ruožtu, jungiasi su jūra. Taigi, gali su savo laiveliu plaukioti po miestą, po ežerą ar net išplaukti į jūrą. Kraštovaizdžio architektūra ir sukuria tuos ryšius.

Tačiau ne visi miestai ar jų dalys stokoja identiteto. Kai kurie, atvirkščiai, yra tiek prisodrinti istorijos, turi tokius ryškius įvaizdžius, kad prie jų pridurti kažką naujo ir derančio ne taip ir paprasta. Kaip savo projektuose dirbate su skirtingais iššūkiais?

Kartais miestuose būna erdvių, kurios tiesiog neveikia: yra tuščios, šaltos, vėjuotos. Taip buvo Apeldorno mieste Olandijoje, kurio turgaus aikštę projektavome prieš kelerius metus. Turgus aikštėje vykdavo tik du kartus per savaitę, o likusį laiką ji buvo it mirusi. Mūsų užduotis buvo sukurti ne tik patogią įrangą turgui, bet ir viešąją erdvę, kuri miestiečius trauktų ne tik prekybos metu. Aikštėje suprojektavome turgavietės statinį: didelę atvirą stoginę, taip aikštė įgavo intymesnį, humaniškesnį mastelį. Kai lyja, po ja galima organizuoti vakarėlius ar festivalius. Projekto užsakymą gavome laimėję architektūrinį konkursą, kurio procesas buvo labai įdomus. Miestas paprašė idėjų, už kurias balsavo miestiečiai. Kiekvienas apeldornietis į savo elektroninio pašto dėžutę gavo unikalų kodą, su kuriuo galėjo balsuoti vieną kartą už vieną iš keturių pateiktų projektų. Nebuvo nei profesionalios, nei politikų komisijos. Mūsų projekte pasiūlėme aikštę sušildyti visuomeninėmis funkcijomis – čia atsirado kavinių ir barų terasų, erdvių piknikams, atsisėdimui. Čia pradėjo gimti miestietiško gyvenimo būdo tradicija.

O Londone, kurdami Jubiliejaus sodų projektą, susidūrėme su visai kitokia situacija. Sodai yra pačiame Londono centre, čia identiteto ir taip netrūksta. Todėl pasirinkome labai paprastą, net, sakyčiau, tradicinį sprendimą. Visas parkas yra veja. Londonas pamišęs dėl vejos – jos nori visur ir ją kruopščiai puoselėja. Taigi nusprendėme parke užauginti veją, kurioje vingiuotų takai, būtų medžių, gėlynų. Dizainas buvo paprastas, tačiau iki jo įgyvendinimo užtrukome 15 metų. Londono žmonės labai aktyvūs politiškai, ir apie parką savo nuomonę turėjo labai daug įvairių grupių. Reikėjo visus įtikinti projekto tinkamumu, gauti finansavimą.

Viešoji erdvė yra visų miestiečių turtas, todėl, kaip ir Jūsų minėtame pavyzdyje Londone, čia susikerta daug interesų. Kaip juos derinate? Kaip pasiekiamas geriausias rezultatas?

Tiesa, kad kraštovaizdis mieste yra visuomenės turtas ir jos dalis, todėl tai labai politizuota tema. Bet kokį viešosios erdvės projektą būtina kantriai aiškinti daug kartų, kad jį visi suprastų ir priimtų. Galima sakyti, dizainui reikia sukurti „etiketę“, firminį pavadinimą, kurio vertę žmonės suprastų, priimtų ir galėtų paaiškinti kitiems. Nes galų gale savo projektui Jums prireiks labai daug paramos. Ne tik dėl to, kad kraštovaizdžio architektūros projektai paprastai reikalauja didelės investicijos, bet ir dėl to, kad dėl viešosios erdvės likimo turi susitarti visi.

Kita vertus, būna ir kitaip. Pavyzdžiui, didžiulis projektas Madrid Rio, kurį įgyvendinome prieš kelerius metus. Viskas prasidėjo nuo infrastruktūros problemos sprendimo. Madrido centru teka graži Mansanareso upė, kuri, kaip ir daugelyje miestų, buvo įrėminta greitkeliais. XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje sukurta infrastruktūra atspindėjo tuometinius prioritetus miestuose. Greitkeliai buvo nutiesti geresnio susisiekimo dėlei, tačiau šiandien miestai supranta, kad tokiais sprendimais jie naikina patys save. Triukšmingas, nešvarus greitkelis atstumia miestą, nes niekas nenori šalia jo gyventi ar leisti savo laiką. Todėl Madrido meras drąsiai nusprendė per miestą einančius greitkelius pakišti po žeme. Vietoj jų atsirado daug tuščios erdvės palei upę.

Madridas suorganizavo architektūrinį konkursą, kviesdamas architektus teikti idėjas, kaip galėtų atrodyti paupys. Kai mes pradėjome projektuoti, inžinerinė požeminė dalis buvo beveik baigta. Gavome galimybę sukurti Madride naują traukos centrą ir naujus ryšius su kitomis miesto dalimis. Madride, kaip ir kituose pietų miestuose, žmonės gyvena nedideliuose būstuose, o savo laisvalaikį leidžia lauke. Miestiečiai taip pat pradėjo naudoti paupio parką kaip kelią iš taško A į tašką B. Mūsų užsakovas buvo inžinerijos kompanija, kuri buvo atsakinga už greitkelio tunelio įgyvendinimą. Todėl dėl mūsų projekto sprendinių nebuvo nei didelių debatų, nei diskusijų. Mes tiesiog jį sukūrėme, jie jį įgyvendino per 3 metus. O madridiečiai parką iškart pamėgo. Tačiau kas tinka Madridui, tas nebūtinai tinka kitam miestui. Madridas valdomas Napoleono stiliumi: urbanistinės plėtros sprendimus daro ryžtingas meras, valdantis didžiulį biudžetą. O žmonės tuos sprendimus tiesiog priima ir jais seka. Tai būtų labai neįprasta, tarkim, Olandijoje.

Pastebėjau, kad dauguma miestų savivaldybių ir privačių kompanijų abejoja, ar verta investuoti pinigus į viešąsias erdves. Tačiau mūsų 30-ies metų patirtis rodo, kad, jei miestas investuoja į viešųjų erdvių kokybę, tai netiesiogiai, per ilgesnį laiką labai teigiamai atsiliepia visam miestui, kuris tampa daug vertingesnis. Projektas Madrid Rio – vienas tokių pavyzdžių. Transformavus bjaurią erdvę į gražų parką, nekilnojamojo turto vertė ir paupio potencialas pašoko kelis kartus. Tą galima pasakyti ir apie kitus pasaulio miestus, kurie, investavę į kokybiškas viešąsias erdves, suklesti. Žmonės nori čia būti, grįžta į miestus gyventi. Tai tikrai atsiperkanti investicija.

Tiesa, kad kraštovaizdis mieste yra visuomenės turtas ir jos dalis, todėl tai labai politizuota tema. Bet kokį viešosios erdvės projektą būtina kantriai aiškinti daug kartų, kad jį visi suprastų ir priimtų.Martinas BIEWENGA

Šiandien didelė dalis naujai kuriamų viešųjų erdvių pasižymi universaliu dizainu, tai yra, jos pritaikytos įvairioms veikloms: čia gali vykti ir oficialūs renginiai, ir piknikai, ir koncertai, ir kasdieniai susitikimai. Tačiau toks universalus ir lankstus sprendimas gali baigtis tuo, kad visos viešosios erdvės supanašės ir neturės savo identiteto.

XIX amžiuje parkuose buvo stengiamasi sukurti gražios gamtos iliuziją mieste. Buvo tiesiamos gražios promenados pasivaikščiojimams. Šiandien viešoji erdvė turi tikti daug įvairesnei programai. Ji turi būti jauki, čia turi būti galimybė prisėsti pavalgyti ar išgerti kavos, pažaisti futbolą. Šiandien klientas pas mus ateina su dideliu sąrašu veiklų, kurių norėtų viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, gavome užduotį sukurti parką prie Honkongo uosto. Parkas bus kultūros miestelio dalis. Honkongas labai tankus, tokia yra ir parko programa – palyginti nedidelėje teritorijoje norima visko. Vis dėlto, man atrodo, kad po visais tais ilgais sąrašais vis tiek slypi troškimas sukurti gamtos iliuziją mieste, nes žmonėms to reikia. Privalu turėti galimybę bent trumpam ištrūkti iš miesto aplinkos, kad neišprotėtum. Dėl to mes kiekviename projekte stengiamės sukurti bent vieną nekomercinį, neužprogramuotą kampelį, kur galėtum ramiai atsisėsti ir stebėti horizontą, neprivalėdamas pirkti kavos puodelio.

Daugelyje Jūsų studijos „West 8“ sukurtų projektų pagrindinis veikėjas yra vaizdingos panoramos. Tai ypač pasakytina apie Jūsų kurtus tiltus – nuo jų būtinai atsiveria vertingi arba netikėti vaizdai. O projektas „The Hills“ Niujorke, Gubernatoriaus saloje, apskritai skirtas įspūdingoms panoramoms atskleisti. Kodėl taip vaizdas iš kraštovaizdžio ne mažiau svarbus nei paties kraštovaizdžio grožis?

Niujorko projektas tikrai išskirtinis. Sala yra Hadsono upėje, į pietus nuo Manhatano. Kai esi saloje, jautiesi esantis mieste, o kartu ir atskirtas nuo jo, nes tave supa vanduo. Be abejo, vaizdai į Niujorką ir Laisvės statulą įspūdingi. Mūsų sukurtas kalvotas reljefas įrėmina šiuos vaizdus ir sukuria tam tikrą dinamišką patirtį. Vaikščiodamas parku, kartais esi miške, tarp medžių, augalų ir staiga prieš tave atsiveria vaizdas į Laisvės statulą. Amerikiečiams tai tikra emocinė kulminacija. Niujorkiečiai į salą vyksta keltu ir lieka čia visą dieną – važinėja dviračiais, sportuoja, kepa kepsnius, lipa į kalvas. Šis parkas skirtas aktyviam poilsiui, tačiau pasąmonėje visuomet išlieka panoramų vaizdai. Galima sakyti, mūsų sukurtas kraštovaizdis yra „pasiskolintas“. Mes „pasiskolinome“ tai, kas jau yra, – panoramas, ir integravome į savo dizainą.

Kokie kitų kraštovaizdžio architektų darbai Jus įkvepia? Kodėl?

Vienas tokių – Pietų Amerikos architektas Robeto Burle Marxas, Kopakabanos paplūdimio architektas. Jis sukūrė visiškai naują būdą žiūrėti į miesto audinį, naudojo skirtingas akmens spalvas, jo kūrinius galima prilyginti tapybai.

Kitas, be abejo, tai Niujorko centrinio parko architektas Frederikas Olmstedas. Jis buvo tikras emocinės patirties meistras. F. Olmstedo parkuose niekada nenusibosta vaikščioti. Juose nėra tiesių takų, jie vis vingiuoja, todėl nežinai, kas tavęs laukia už posūkio.

Iš šiuolaikinių architektų darbų mus įkvepia daugelio aplinkos problemas sprendžiančių kolegų darbai. Pavyzdžiui, Kopenhagos parkų projektai, kuriuose parkai liūčių laiku virsta ežerais, o sausuoju periodu – pievomis.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.