Blog

Statybų įstatymo pakeitimai – žingsnis atgal?

Statybų įstatymo pakeitimai
Sauliaus Žiūros nuotr.

Šiuo metu Aplinkos ministerija rengia Statybos įstatymo pataisas, sukėlusias nemažai visuomenės ir atsakingų institucijų prieštaravimų. Anot šioms pataisoms besipriešinančiųjų, įstatyme atsirado kelių straipsnių pakeitimai, kurie sumažins visuomenės įtraukimą į naujų projektų derinimą. Tačiau ministerijos atstovai su tuo nesutinka. Kokia realybė: ar Statybų įstatymo pakeitimai išties yra žingsnis atgal?

Daiva Veličkaitė

Daiva Veličkaitė,
Buvusi Lietuvos architektų rūmų pirmininkė

Rūmų nuomone, opiausi Aplinkos ministerijos siūlomi pakeitimai – dėl architekto dalyvavimo bei dėl visuomenės informavimo ir dalyvavimo – yra itin svarbūs tiek architektams, tiek visuomenei.

Rūmai nepritaria siūlymui keisti Statybos įstatymo nuostatą, kuri dabar nurodo, kad visiems antžeminiams statiniams yra privaloma architektūrinė dalis, – ją siūloma keisti į ministro įsakymu tvirtinamą tokių statinių sąrašą be jokių įstatyme įvardytų kriterijų.

Pabrėžtina, kad ši nuostata kelia nerimą architektams ne dėl to, kad būtų baiminamasi dėl užimtumo darbo rinkoje sumažėjimo, anaiptol. Šis nerimas kyla todėl, kad, nedalyvaujant architektui, gali labai nukentėti architektūros ir aplinkos kokybė. Būtent architektūrinėje dalyje sprendžiami visuomenei svarbūs klausimai, derinami skirtingi interesai, priimami funkciniai, erdviniai, vizualiai suvokiami aplinkos formavimo sprendiniai, turintys tiesioginę įtaką mūsų visų gyvenimo kokybei.

Dėl visuomenės informavimo ir dalyvavimo – akivaizdu, kad jau dabar visuomenės įtraukimas į aplinkos formavimo sprendimus yra per vėlyvas, neefektyvus ir reikalaujantis esminių teritorijų planavimo ir statybos procesų reguliavimo peržiūros. Dar labiau jį susiaurinti, panaikinant šiuo metu taikomas visuomenės informavimo ir įtraukimo priemones, atrodo tikrai netikslinga ir nesuprantama.

Dabar siūloma nukelti informavimą į pačią paskutinę stadiją, dar vėlesnę, nei įtvirtinta šiuo metu, – nebeviešinti projektinių pasiūlymų, o tik patį projektą. Bet juk pagrindinės diskusijos turi vykti svarstant projektinius pasiūlymus – eliminavus šį esminį etapą, užtikrinti kokybę taps sudėtinga. Nuo tokio pakeitimo kentėtų tiek visuomenė, tiek projektuotojai, nes jiems reikėtų iš naujo projektuoti, o tai yra neracionalu.

Taip pat atkreiptas dėmesys, kad įstatymo projekte paliktas tik vienas visuomenės informavimo būdas – projektinių pasiūlymų ar paties projekto paskelbimas IS „Infostatyba“, nenumatant kartu ir kitų šiuo metu naudojamų informacijos sklaidos priemonių (savivaldybių interneto svetainių, stendų, laiškų), nei pačios „Infostatybos“ funkcionalumų išplėtimo bei savivaldybių prievolės skelbti jos duomenis savo svetainėse ir pan.

Apibendrinant šiuos architektūrai ir kartu kuriamos aplinkos kokybei svarbius pakeitimus, matyti, kad iš esmės tai yra siūlymas eiti priešinga kryptimi, nei pastaruoju metu buvo einama Lietuvoje, ir jau seniai – visoje Europoje. Tokie pakeitimai, jei jie nebūtų patikslinti ir papildyti, pablogintų sąlygas dialogu paremtam, o ne į konfliktus orientuotam kokybiškos architektūros ir gyvenamosios aplinkos kūrimui.

Gintautas Tiškus

Gintautas Tiškus,
Architektas, Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas, Statybos ir architektūros teismo ekspertų sąjungos pirmininkas

Nagrinėjant Aplinkos ministerijos parengtus Statybos įstatymo pakeitimus (2019-05-29 redakcija), visuomenei (vienas arba daugiau fizinių ir (ar) juridinių asmenų, jų asociacijos, organizacijos arba grupės) ir suinteresuotai visuomenei (visuomenė, kurios teisėtiems interesams daro arba gali daryti poveikį rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai ar kuri yra suinteresuota, kad šie sprendiniai būtų įgyvendinti; pagal šią apibrėžtį asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina darnų teritorijų vystymą ir aplinkos apsaugą, visais atvejais laikomi suinteresuotais asmenimis) ypač svarbūs informavimo apie rengiamus statinių projektus klausimai. O svarbūs jie todėl, kad, pakeitus Teritorijų planavimo įstatymą (nauja redakcija nuo 2014-01-01), praktiškai nevyksta detaliųjų planų rengimas, kurio procese visuomenė galėjo dalyvauti nuo pat pradžios ir daryti įtaką detaliaisiais planais nustatomam teritorijos (žemės sklypo) tvarkymo režimui. Teritorijų planavimo įstatyme leidus rengti statinių projektus, vadovaujantis bendrųjų planų sprendiniais (įstatymo 20 str.), atsirado galimybė manipuliuoti funkcinei zonai (tokių zonų su vienodais reglamentais bendruosiuose planuose būna keliasdešimt) nustatytais bendraisiais užstatymo rodikliais ir keisti žemės sklypo naudojimo būdą (funkcinėje zonoje įprastai galimi 5–8 skirtingi sklypo naudojimo būdai), praktiškai neatsižvelgiant į greta esančią urbanistinę situaciją, kvartalo ar seniūnijos reikmes ir apie tai visuomenės neinformuojant. Tiek statinio parametrus, tiek statinio paskirtį lemia tik statytojo norai ir pelnas, kurio siekiama pertekliniais metrais ir kvadratais, kas tiesiogiai blogina aplinkos kokybę, sukelia inžinerinės, susisiekimo ir socialinės infrastruktūros disbalansą.

Iš STR nuostatų matyti, kad galiojanti tvarka numato galimybę susipažinti su parengtais projektiniais pasiūlymais, o informavimas apie statinio projektinių pasiūlymų (PP) svarstymą bei viešo aptarimo organizavimas yra savivaldybės ir statytojo prievolė. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį, kad visuomenės informavimas apie statinio PP nėra tapatus visuomenės dalyvavimui, priimant sprendimus, ką numato Orhuso konvencija. Nors statytojas visuomenei pateikia statinio PP, tačiau daryti įtaką sprendimams visuomenė praktiškai neturi galimybių. Susipažinti pateiktiems statinio PP dažniausiai jau būna pritarta savivaldybėje, jie tenkina statytoją (jau sumokėti pinigai, projektuotojai atliko darbą), todėl bet kokie keitimai statytojo nėra pageidaujami. Tik jei visuomenės informavimo metu yra pastebimi statinio PP sprendinių prieštaravimai teisės aktams (tam, kad būtų galima įvertinti statinio PP, jau nepakanka tik suinteresuotos visuomenės – būtina kvalifikuotos visuomenės nuomonė) ir visuomenė šiuos pastebėjimus išsako viešo susirinkimo metu ar teikia pastabas raštu, yra galimybė, kad į tai bus atsižvelgta ir statinio PP bus dar kartą apsvarstyti. Jei pakartotinas svarstymas nėra organizuojamas ar į pateiktas pastabas buvo atsižvelgta techninio projekto rengimo metu, visuomenė to patikrinti neturi galimybių. Projektinė dokumentacija IS „Infostatyba“ visuomenei nėra prieinama. Išdavus statybą leidžiantį dokumentą, dėl vykdomų statybų belieka kreiptis į teismą, kas praktikoje vyksta gana retai, nes tai yra brangus ir ilgai trunkantis procesas.

Nors galiojanti tvarka ir numato statinio PP viešinimo procedūras, tačiau statinio PP negalima apskųsti Valstybinei teritorijų ir statybos priežiūros inspekcijai, kuri pagal galiojančius teisės aktus statinių PP nenagrinėja. Be to, nėra aiškiai reglamentuota, kiek statinio PP gali skirtis nuo statinio techninio projekto (TP) (rašoma, kad PP pagrindu rengiamas TP). Nors tokia tvarka ir neužtikrina visaverčio statinio PP svarstymo su visuomene, o tik visuomenės informavimą apie jau esamą rezultatą, galimybė daryti įtaką sprendimams dar egzistuoja (pastebėjus, kad neatitinka teisės aktų, galima raštu kreiptis į savivaldybės administraciją, kuri galbūt atkreips į tai dėmesį, tikrindama parengtą statinio TP).

Kokią kryptį, keisdama Statybos įstatymo nuostatas, pasirinko Aplinkos ministerija, kokia pakeitimų esmė, ar pataisomis siekiama suteikti daugiau teisių visuomenei, norima daugiau skaidrumo ar uždarumo, ar elementariai tenkinami statytojų norai? Iš keičiamo Statybos įstatymo 37 str. Visuomenės informavimas apie numatomą statinių statybą ir visuomenės dalyvavimas svarstant statinių projektinius pasiūlymus redakcijos akivaizdu, kad keitimo kryptis priešinga visuomenės lūkesčiams. Šio straipsnio 3 dalyje numatoma, kad „Statinio projektiniai pasiūlymai ar statinio projektas viešinamas Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ 10 darbo dienų. Jeigu per statinio projektinių pasiūlymų ar statinio projekto viešinimo Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ terminą gaunamos visuomenės ar suinteresuotų institucijų pastabos statinio projektiniams pasiūlymams ar statinio projektui, savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) organizuoja statinio projektinių pasiūlymų ar statinio projekto aptarimą su visuomene. Ką šis Statybos įstatymo pakeitimo tekstas reiškia praktiškai? Ogi tai, kad visuomenė apie numatomus statinių PP ar statinio projektus nebebus informuojama savivaldybės tinklalapyje, kad prie numatomos statybos sklypo nebus įrengiamas stendas, nebus informacinių laiškų, kad nebus viešo susirinkimo, jeigu per 10 darbo dienų terminą nebus gautos visuomenės pastabos statinio PP ar statinio projektui. Taigi, visuomenės informavimas jau nebenumatomas. Norint sužinoti apie galimas statybas, suinteresuotai visuomenei būtina pastoviai tikrinti informaciją IS „Infostatyba“. Praktiškai tai reiškia, kad kiekvienas pilietis (potencialiai galintis tapti suinteresuotas, nes numatomos statybos gali būti vykdomos greta jo gyvenamosios vietos, ribotis su jo nekilnojamuoju turtu ir pan.) atsikėlęs ryte turi visų pirma patikrinti informaciją sistemoje „Infostatyba“ ir tai būtina daryti net ir per atostogas, nes 10 darbo dienų nėra ilgas terminas. Jei laiku nepatikrinsi IS „Infostatyba“, nesuskubsi peržiūrėti pateiktų statinio PP ar projekto, nesurašysi pastabų ir jų neišsiųsi (ir visa tai reikia padaryti per 10 darbo dienų, neturint projektų nagrinėjimo patirties ir teisinių žinių. O jei dar reikia kreiptis patarimo į profesionalus?), tai pagal Statybos įstatymo projekto 4 dalies nuostatas „Visuomenės informavimas apie numatomą statinių statybą laikomas baigtu, kai pasinaudojant Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacine sistema „Infostatyba“ statinio projektui, įvertinęs sprendinių atitiktį nustatytiems reikalavimams, pritaria savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, atliekantis savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas“. Taigi, numatytas 10 dienų terminas yra akivaizdžiai per trumpas, na o vertinant ir būtinybę (arba prievolę) nuolat sekti IS „Infostatyba“, Statybos įstatymo pataisos akivaizdžiai nukreiptos ne visuomenės informavimo, o jos neinformavimo kryptimi.

Nagrinėjant ir vertinant kitas statinio PP ar statinio projekto rengimo procedūras, numatytas ir numatomas Statybos įstatyme, pastebime labai glaustus jų atlikimo terminus (terminai trumpėjo praktiškai su kiekviena Statybos įstatymo redakcija). Kas šiuos terminus lėmė? Ar racionaliai paskaičiuotas laikas, būtinas kokybiškai atlikti procedūrą, ar noras, kad ta procedūra būtų atlikta kuo greičiau, siekiant nepagrįstai trumpinti patį statinio projektavimo terminą? O gal procedūrų atlikimo terminui įtaką daro subjektyvios aplinkybės, noras užimti kuo aukštesnę poziciją tarp kitų valstybių, pavyzdžiui, „Doing Business“ reitinge? Giriamasi, kad pagal šį reitingą 2018 m. Lietuva, skaičiuojant statybą leidžiančių dokumentų (SLD) išdavimo trukmę, yra 6-oje vietoje. Tačiau reikėtų matyti ir tai, kas yra priekyje ir kas gale. Taigi, kitų valstybių pozicijos yra šios: Jungtinė Karalystė – 16; Norvegija – 21; Vokietija – 23; Švedija – 24; JAV – 25. O tokios šalys kaip Suomija, Olandija, Belgija, Šveicarija, Portugalija, Ispanija, Italija, Slovakija, Slovėnija, Čekija į reitingo 30-uką net ir nepatenka. Negi jose SLD išdavimas nėra tinkamai reglamentuotas? O gal priešingai, į šį procesą žiūrima labai atsakingai? Reitingo lyderiai: Taivanas – 1; Malaizija – 2; Danija – 3; Jungtiniai Arabų Emyratai – 4; Naujoji Zelandija – 5. Taigi, kas lemia, kad pagal Statybos įstatymo pakeitimą statinio PP ar statinio projektas sistemoje „Infostatyba“ būtų viešinamas 10, o ne, pavyzdžiui, 20 ar 30 darbo dienų? Racionalus ir būtinas procesui kvalifikuotai atlikti laikas ar siekis užimti nors ir dirbtinę, tačiau kuo aukštesnę vietą kokiuose nors reitinguose, manant, kad tai gali pritraukti užsienio investitorius? Ar neapgaudinėjame patys savęs?

Vis dėlto šiuo atveju svarbi ne tik pati viešinimo trukmė, o ir principas, kuriuo vadovaujamasi, reglamentuojant procesus. Statybos įstatymo projekte numatyta tvarka akivaizdžiai tenkina tik statytojo interesus ir iki minimumo sumažina visuomenės teisę dalyvauti, priimant svarbius sprendimus miesto, kuriame ji gyvena, aplinkos formavimo ir plėtros klausimais. Ši teisė jau yra suvaržyta 2014 m., įsigaliojus naujajai Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, sukėlusiai tikrą chaosą teritorijų planavimo sistemoje ir nulėmusiai praktiškai nekontroliuojamą plėtrą, žemės sklypų naudojimo būdų keitimą, galiojančių planavimo dokumentų koregavimą bei esamų dokumentų reglamentų nesilaikymą, tačiau tai jau kito nagrinėjimo tema.

Baigiant norisi pastebėti, kad toli gražu ne paskutinį vaidmenį Teritorijų planavimo ir Statybų įstatymų „optimizavimo“ procese lėmė ir lemia nuolatinis vadinamasis verslo sąlygų gerinimas, diriguojamas dabartinės Ekonomikos ir inovacijų (anksčiau Ūkio) ministerijos. Gal visgi teritorijų planavimo ir statybų projektavimo teisinio reglamentavimo klausimus turi spręsti šias sritis išmanantys profesionalai, o ne aktyvūs instrukcijų vykdytojai? Gal svarstant statinių PP su visuomene, būtų galima apsieiti ir be advokatų, neretai aklai cituojančių STR reikalavimus ir mūru stojančių už statytojų metrus ir kvadratus ir be kurių aiškinimo, kaip turi būti suprantamos Teritorijų planavimo ar Statybos įstatymų nuostatos, jau nebeapsieina dauguma numatomų statybų?

Na ir visai pabaigoje citata iš septynioliktosios Lietuvos vyriausybės programos: ,,Valstybės vaidmuo – sudaryti sąlygas asmenims ir bendruomenėms spręsti savo ir aplinkos problemas, teisiniu reglamentavimu skatinti rinktis tokį elgesį, kuris kurtų pamatinius gėrius ir vengtų destrukcijos.“

Dangyras Žukauskas

Dangyras Žukauskas,
Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vyresnysis patarėjas

Visų pirma, mes tikrai nemanome, kad įstatymo pakeitimai sumažins visuomenės įsitraukimą. Pakeitimus vykdome todėl, kad dabar yra rengiama daugybė susitikimų, į kuriuos niekas neateina, ir dėl to mes švaistome savo resursus. Mes norime, kad susirinkimas būtų rengiamas tik tuomet, jei per numatytą 10 dienų terminą buvo sulaukta oficialių pastabų raštu.

Kalbant apie išsakytą nepasitenkinimą dėl suinteresuotų asmenų informavimo, iki šiol vykdytas informavimas laiškais ir publikuojant skelbimus išliktų. Galbūt tai mūsų klaida, kad to nenurodėme įstatyme, tačiau tai išliktų poįstatyminėje tvarkoje.

Nepasitenkinimas dėl per trumpo laiko, per kurį galima išreikšti savo pastabas, turi dvi puses. Pavyzdžiui, investuotojai mano, kad jis per ilgas. Jeigu šis sprendimas kai kurių suinteresuotų asmenų netenkina, galime kalbėti apie lankstesnius laiko kriterijus, pavyzdžiui, ilginti pastabų pateikimo stadiją, atsižvelgdami į projekto sudėtingumą. Sutinkame, kad laiko terminą reikėtų diferencijuoti.

Kalbant apie architekto dalyvavimą ar nedalyvavimą, tvirtinant antžeminius statinius, mes tikrai nenorėjome sumenkinti architektūros svarbos. Tiesiog ne viskas yra realiai įgyvendinama. Tarkime, jei dujotiekio vamzdis nutiestas ant žemės, tai architekto įsikišimas būtų tik simbolinis. Ar tikrai to reikia? Turbūt ne. Šiuo klausimu taip pat reikėtų ieškoti objektyvių kriterijų, kurie sumažintų naštą projektavimo etape, tačiau nepablogintų architektūros kokybės. Šio balanso mes ir ieškosime tolesnėse diskusijose.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.