Akivaizdu, kad tokią aplinką žmonės tausoja, puoselėja – ir tas tausojimo principas irgi labai svarbus“, – pripažino specialistas.
Siekia sukurti darnią visumą
Kraštovaizdžio architektė Dovilė Ivanauskienė prisipažino, kad kelionės metu bene didžiausią įspūdį paliko socialiai atsakingas požiūris į viešųjų erdvių projektavimą, aiškius funkcinius architektūros ir kraštovaizdžio ryšius, erdvių formavimą bei medžiagiškumą.
„Danų kraštovaizdžio architekto Jeppe Aagaardo Anderseno suprojektuota krantinė Västra Hamnen parodo, kad įsigilinus į esamą situaciją ir parinkus tinkamą mastelį galima sukurti funkcionalią ir estetišką erdvę. Šis Malmės pavyzdys moko ir įkvepia į užduotis žiūrėti plačiu kontekstu, nors kartais nukrypstama į detales ir jos jau konkuruoja su funkciniais ryšiais. Vienoje vietoje galima rasti intensyviai urbanizuotą teritoriją, persotintą sprendimų, kurie galbūt po kurio laiko nebeatrodys tokie novatoriški“, – prognozavo specialistė.
Net ir išraiškinga architektūra bei sisteminis erdvių planavimas, anot pašnekovės, leidžia grožėtis žmogaus intensyvios veiklos nepaliestomis erdvėmis – urbanizacijos ir gamtos kraštovaizdžio grožio kontrastas sukuria darnią visumą, nekonkuruojančią tarpusavyje.
„Kopenhagoje matyti objektai sukėlė dviprasmiškų jausmų, vertinant jų paskirtį ir poveikį aplinkai. Prekybos centras „Emporia“ su milžiniška apželdintų stogų mase liudija sprendinių rentabilumą, atsižvelgiant į tikslinę auditoriją bei aktualų poreikį šiandien ir ateityje, o aukštųjų technologijų centro „Novo Nordisk“ teritorijos sutvarkymo projektas, kiek primenantis eksperimentinį milžiniško biudžeto projektą – gausius technologinius sprendimus“, – įspūdžiais dalijosi kraštovaizdžio architektė D. Ivanauskienė.
Sunku apčiuopti klaidas
Pašnekovės teigimu, kiekvienas aplankytas objektas kurtas ir tam tikrai socialinei bendruomenei, ir plačiajai visuomenei. „Viena aišku – projektų įgyvendinimas yra šimtaprocentinis įsipareigojimas išpildyti lūkesčius nuo A iki Ž, nes net kraštovaizdžio architekto vertinimu sunku apčiuopti klaidas ir biudžeto taupymą“, – teigė D. Ivanauskienė.
Specialistė pripažino, kad nors renkantis medžiagas, augalus jaučiamas mados vaikymasis, tai erdvėms suteikia tam tikro laikotarpio dvasią, kuri ilgainiui taps kraštovaizdžio planavimo istorija arba metodine medžiaga.
„Skandinavijos kraštovaizdžio architektūra, be abejo, yra stipri ir turinti gilias tradicijas, – kolegoms antrino kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė. – Vis dėlto ji žengia išvien su europietiškomis ir pasaulyje vyraujančiomis tendencijomis. Tad Lietuva galėtų ne tiek mokytis iš Skandinavijos pavyzdžių, kiek matyti save platesniame pasauliniame kraštovaizdžio architektūros kontekste.“
Anot specialistės, Skandinavijos šalys – tiesiog puikus pavyzdys, kaip kryptingai ir nesiblaškant siekti harmoningos, visapusiškai integruotos, žmogui pritaikytos aplinkos. „Nesvarbu, ar tai būtų naujai planuojamas daugiabučių kvartalas, ar biurų pastatas, ar individualusis namas – visur stengiamasi rasti atskirą sprendimą, kaip architektūrą darniai susieti su aplinka, kad ne tik toji aplinka išryškintų architektūros kūrinį, jo mintį, spinduliuotų stiprias emocijas, bet ir žmogus joje jaustųsi patogiai“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.
