Architektas-urbanistas Vytautas Buinevičius

Nuo renesanso iki distopijos

Šį pavasarį suorganizavau sau neįprastą pažintinių kelionių maršrutą – pėsčiomis po visus Vilniaus mikrorajonus. Fabijoniškėse mane, sukantį ratus su fotoaparatu rankose, vienas gyventojas palaikė NT agentu; ir nors prisiekiau, kad esu tik architektas, besidomintis erdvėmis, ir apie čia parduodamus, kaip supratau, labai pageidaujamus ir retai aptinkamus butus nieko nežinau, nusivylęs vyriškis palydėjo mane įtariu žvilgsniu. Tiesą pasakius, per daug ir nenustebau, nes ir pats mielai čia gyvenčiau: greta yra Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinis, į kurį veda pažintinis pėsčiųjų takas aplink Vilnių, puikiai sutvarkyta S. Stanevičiaus gatvė su naujais medžiais ir pėsčiųjų bei dviračių takais, pavyzdingai prižiūrimi žydintys kiemai, naujai įrengtos sporto, žaidimų ir poilsio aikštelės, daugumoje kiemų prie penkiaaukščių namų – sutvarkytos ir apželdintos automobilių aikštelės.

Ėjau per rajonus ieškodamas tvorų ir apsidžiaugiau jų radęs mažiau nei tikėjausi – kol kas naujai aptvertos tik mokyklų teritorijos. Vis dėlto turiu pagrįstą nuogąstavimą, kad artimiausiu metu mikrorajonai gali virsti neįžengiamais segmentinių tvorų labirintais, dalijančiais vientisas mikrorajonų struktūras į uždaras daugiabučių, mokyklų ir darželių „salas”, pasaulyje dar vadinamas aptvertomis bendruomenėmis. Taigi, ateityje iš savo aptverto automobiliais apstatyto namų kiemo norint nueiti iki autobuso stotelės, parduotuvės ar paštomato, gali tekti eiti nejaukiais patvorių koridoriais, sukti didelius ratus aplinkui, o iš bendrų viešųjų erdvių beliktų tvoromis apriboti „graužtukai”. 

Vizija: Fabijoniškės como Caracas

Aptvertos kaimynystės (angl. gated communities) – reiškinys, ypač gajus besivystančių šalių, tokių kaip Pietų Amerikos ar Afrikos, miestuose, Azijoje, ir, žinoma, postsocialistiniuose miestuose, t. y. visur, kur klesti korupcija ir nusikalstamumas. Dažnai tai yra tvora apjuosta uždara saugoma teritorija su sargybos postu, kurioje yra pasiturintiems gyventojams skirti gyvenamieji daugiabučiai namai ir juos aptarnaujančios paslaugos bei infrastruktūra. Tokios kaimynystės sprendžia masinio nusikalstamumo, kylančio iš socialinės nelygybės, problemą pačiu primityviausiu ir tik lokaliu būdu. Kalbant Venesuelos telenovelių terminologija, tvora yra tai, kas atskiria pasiturinčią Chorche Luiso šeimą nuo Marijos la del Barrio šeimos, įsikūrusios favelų rajone. Ir nors statistika byloja, kad esame jau toli pažengę nuo šių šalių, urbanistinė plėtra ir gyvenamųjų kompleksų architektūra Lietuvoje vis dar sunkiai skinasi kelią vakarų Europos miestų link.

Tvoros mikrorajonuose neretai atsiranda ir chaotiškai formuojant naujus sklypus skirtus naujiems daugiabučiams ir komerciniams objektams statyti. Vienas charakteringiausių  postsocialistinio miesto urbanistinės struktūros koliažų yra M. Katkaus gatvė Žirmūnuose, kur galima pamatyti visą paskutiniųjų 30-ies metų daugiabučių architektūros ir juos supančių tvorų raidą. Spaudimo, matyt, neatlaikė ir vienas šalia esantis sovietinis daugiabutis, kuris taip pat galiausiai apsitvėrė tvora, tačiau kilus gyventojų nepasitenkinimui, dalis tvoros segmentų dabar jau nukelti ir kiemas laisvai praeinamas. Šiuo metu mikrorajonuose tvoromis suformuotų ribų charakterį galima pajusti ne tik prie įterptų naujų daugiabučių, komercinių pastatų ir saugomų automobilių aikštelių ar išlikusių senų sodybinių sklypų, bet ir darželių, mokyklų ir sporto aikštynų teritorijų. 

Pandoros skrynia atsiveria    

Darželių teritorijos yra aptvertos jau nuo sovietmečio. Tiesa, jas visuomet galima būdavo laisvai praeiti per nerakinamus vartelius, o štai jau beveik dešimtmetį politikoje ir viešojoje erdvėje vyksta diskusijos dėl mokyklų teritorijų aptvėrimo. Tvorų šalininkai siekia apsaugoti mokyklų turtą ir pačius mokinius nuo vandalizmo, narkomanijos ir pedofilijos, o tvorų kritikai – sociologai, antropologai, aplinkos psichologai ir bendruomenių aktyvistai – kalba apie tvorų sukeliamą neigiamą psichologinį poveikį, visuomenės susvetimėjimą, segregaciją, mokyklų virsmą „įkalinimo” įstaigomis, rajonų pėsčiųjų takų struktūros suardymą ir laisvo pėsčiųjų judėjimo suvaržymą.

Nepaisant to, ryžtas apsitverti materializuojasi, ir jau keletą metų galima stebėti, kaip Vilniaus mokyklų teritorijos yra aptveriamos kartu su stadionais, sporto aikštynais ir aplinkinėmis žaliosiomis erdvėmis. Be abejo, tai turi reikšmingą poveikį rajonų erdvinei struktūrai.

Štai Žirmūnuose, kvartale tarp Kazliškių, Rinktinės ir Tuskulėnų gatvių, aptverta mokykla su stadionu ir aptverta darželio teritorija kartu sudaro apie 3,7 hektaro ploto, t. y. ketvirtadalį visos šių gatvių apribotos teritorijos. Fabijoniškėse tarp Ateities, S. Stanevičiaus ir Fabijoniškių gatvių galima matyti suformuotus kelių mokyklų ir švietimo įstaigų, komercinių centrų bei daugiabučių sklypus, kurie kartu sudaro beveik 13 hektarų teritoriją. Dauguma šių sklypų šliejasi vienas prie kito nepalikdami tarpų, o ilgoji sklypų virtinės kraštinė sudaro beveik pusę kilometro, taigi, tęsiasi beveik per visą mikrorajono plotį. Dalis šių objektų jau yra aptverta, taigi, jei būtų aptverti ir likusieji, beveik ir nebeliktų jungties tarp pietinės ir šiaurinės Fabijoniškių dalies.

Aptveriant mokyklų teritorijas, tvoromis neretai užblokuojami kai kurie senieji pagrindinio pėsčiųjų tinklo takai. Tai, kad mikrorajonų viduje esančios didelės aptvertos teritorijos apriboja gyventojų judėjimą, liudija ir perimetru palei visus be išimties esančius patvorius nusidriekę dažnai neformalūs pėsčiųjų išminti takai. Taip pat pradeda ryškėti ir viena neišvengiamų tvorų sukeliamų komplikacijų – taip vadinama „nugarinės” pusės situacija, kai palei segmentines tvoras darželio teritorijoje išdėstoma pagalbinė infrastruktūra, pvz. sandėliukai, jūriniai konteineriai, šiukšlių konteineriai. Tačiau ši darželio „nugarinė” pusė beveik visuomet yra priešais gyvenamojo namo fasadą ar viešą pėsčiųjų taką.       

Tačiau tai nėra vienintelė tendencija. Per paskutiniuosius kelerius metus, miesto institucijoms nuosekliai dirbant kartu su bendruomenėmis, Vilnius sugebėjo keleriopai padidinti modernizuojamų daugiabučių namų kiekį. Didelę paskatą aplinkos gerinimui padarė viešosios infrastruktūros: gatvių, sporto aikštynų, pėsčiųjų ir dviračių takų sutvarkymas bei bendruomenių skatinimas inicijuoti savo aplinkos tvarkymo projektus per Kaimynijų programą. Tačiau vienas pagrindinių Kaimynijų programos tikslų yra paskatinti bendruomenes suformuoti sklypus aplink savo daugiabučius namus ar namų grupes – kaimynijas. Per šią programą Vilniaus miesto savivaldybė ne tik kompensuoja 100 proc. žemės sklypo formavimo projekto parengimo išlaidų, bet ir finansuoja tvorų statybą. Visa tai yra logiška žvelgiant iš administravimo perspektyvos: tokiu būdu dideli žali plotai tarp daugiabučių įgauna aiškius šeimininkus ir nebelieka pilkųjų „valdiškos” žemės plotų, kurių priežiūra ilgus dešimtmečius brangiai kainuodavo savivaldybei.

Sklypai dažnai yra suformuoti pagal rekomenduojamas kaimynijų ribas, kurios gabaliukais išskaido ištisus gyvenamuosius rajonus. Registrų žemėlapyje galima matyti, kad naujai suformuotų ir įregistruotų sklypų aplink sovietmečio statybos daugiabučius namus visuose mikrorajonuose yra jau po keletą. Daugumą jų pats aplankiau; tvorų, išskyrus kelis pavienius atvejus, dar neradau. Tiesa, Saulėtekyje prieš dvejus metus buvo aptvertas vienas pavyzdinis Kaimynijos programos kiemas. Pagal statybos techninį reglamentą gyvenamojo pastato sklypo ribos turi būti žymimos aptvarais (tvoromis), reljefo elementais, želdiniais ar kaip nors kitaip, tačiau realybėje administracinės sklypo ribos gali ir likti tik „ant popieriaus”, jei gyventojai to nepageidauja arba pasirenka pirmojo lygio kiemo atnaujinimą pagal Kaimynijų programą, nenumatant statyti naujų kiemo statinių, o tik atnaujinti esamus. Taigi, galbūt tvorų atsiradimas yra tik laiko klausimas.

Bet kuriuo atveju toks mikrorajonų išskaidymas į privačiai valdomus sklypus iš esmės yra esamos situacijos užkonservavimas: tai yra bilietas į vieną pusę, nes suformuotų sklypų ribas ateityje bus labai sunku ar net neįmanoma pakeisti. Tačiau mes perkame bilietą į vieną pusę dar net gerai nežinodami, kur tiksliai važiuojame, nes šie rajonai neturi nei parengtų kompleksinių planų, nei vizijų. Tad kokia ateitis laukia ar galėtų laukti šių rajonų? Prie to sugrįšiu kiek vėliau šiame tekste, tačiau pradžioje galbūt verta prisiminti, iš kur apskritai mes keliaujame.        

Modernizmo pažadai

Mikrorajonai iš esmės nėra sovietų išradimas. Idėja apie autonomišką, atskirtą nuo industrinių rajonų gyvenamąjį rajoną (angl. neighbourhood unit) buvo schematizuota Klerenco Steino ir Henrio Wrighto dar apie 1900 m. O jau 1925 m. garsusis šveicarų vizionierius Le Corbusier pristatė Plan Voisin koncepciją, pagal kurią Paryžiaus centrą su visais bulvarais siūlė nušluoti nuo žemės paviršiaus ir pastatyti kažką panašus į Šeškinės prototipą, žinoma, kur kas labiau Paryžiui tinkančiu didingu masteliu – su bokštais, siekiančiais 200 metrų aukštį. Taip siekta pabėgti iš tamsaus, tankiai užstatyto ir tuo metu iš tiesų nehigieniško industrinio miesto ir išspręsti sparčiai augančios miestų populiacijos bei tuomet jau aktualias automobilių transporto problemas. Šios idėjos globaliai surezonavo jau po karo, kai reikėjo greitai atstatyti miestus ir kai ypač trūko būstų. Tada ir prasidėjo pirmieji masiniai urbanistinio planavimo bei industrinės statybos eksperimentai, kuriuos atidžiai stebėjo ir anksti integruoti pradėjo sovietai.

Panašiu metu Sovietų Sąjungoje buvo išgrynintas mikrorajonų modelis, skirtas apgyvendinti iki 12 000 gyventojų. Mikrorajonai turėjo būti apriboti tik transportui skirtų plačių gatvių ir savo viduje maždaug 400–500 metrų spinduliu turėti visas kasdienai reikalingas pėsčiųjų takais pasiekiamas paslaugas, aplink kurias laisvai išdėstomi daugiabučiai namai. Kelis tokius mikrorajonus planuota sujungti į rajoną, kuris turi didesnį centrą su prekybos, medicinos ir kultūros paslaugomis.

Taigi didžiųjų Lietuvos miestų mikrorajonuose vyrauja dviejų pagrindinių tipinių serijų penkių ir devynių aukštų daugiabučiai pastatai, kurių išdėstymo plane forma buvo bene vienintelė kūrybinė laisvė tų laikų architektams, siekusiems sukurti kuo labiau organiškas struktūras. Iš tiesų visi Vilniaus mikrorajonai skirtingi: Žirmūnuose, viename seniausių rajonų, tarsi dešrelės tvarkingai išrikiuotos penkiaaukščių ir devynaukščių eilės, vėliau pastatytose Justiniškėse – organiškai susisukę ir persipynę 120V serijos „sliekai”, o Pašilaičiai garsėja savo neįprastomis kiaušiniškomis gatvėmis. Visą šią struktūrą jungia suplanuoti pėsčiųjų takai ir alėjos, kertančios namų grupes bromų, arkų ar siaurų tarpų pavidalu. Šie takai jungia kiemus ir suteikia galimybę greičiau pasiekti kasdienius pėsčiųjų tikslus: mikrorajonų centrus, vaikų darželius, mokyklas, viešojo transporto stoteles, sporto ir vaikų žaidimo aikšteles. Bent dalį šių takų ir leidžiama užtverti pagal savivaldybės Kaimynijų žemėlapį.  

Tiek Vakaruose, tiek Sovietų Sąjungoje tokie rajonai pažadus ištesėjo tik iš dalies – juose dažnai pritrūkdavo viešosios infrastruktūros ir paslaugų, tad jau nuo septintojo dešimtmečio modernizmą pradėta kritikuoti vis plačiau ir garsiau. Žmogiškojo mastelio trūkumas, dezorientacija naviguojant (pavyzdžiui, keliaujant Pašilaičių apskritimais), socialinės kontrolės trūkumas (prisiminkime nesaugumo jausmą tokiuose rajonuose devyniasdešimtaisiais), monofunkciškumas (ne veltui jie pravardžiuojami miegamaisiais rajonais), architektūros ir urbanistikos vienodumas (prisiminkime filmą „Likimo ironija, arba po pirties”) – visa ši kritika iki šiol aktuali ir mūsų mikrorajonams. 

Malmės receptai

Pokariu Švedijai taip pat labai trūko būstų. Dėl to buvo masiškai įgyvendinta Milijono būstų programa, kuri labai panaši į mūsiškę modernistine forma ir struktūra, tik kur kas labiau urbanistiškai ir architektūriškai išbaigta, išplėtota ir diversifikuota. Jau keletą dešimtmečių Švedija bando atnaujinti savo senuosius būstus ir ištisus pokario rajonus, tačiau būdami racionalūs, švedai negriovė savo daugiabučių, juo labiau neaptvėrė jų tvoromis, o nusprendė juos adaptuoti performuojant jų struktūrą taip, kad ji būtų panašesnė į visiems įprastą prieškarinį miesto audinį – kvartalų struktūrą, būdingą senamiesčiams ir naujamiesčiams, t. y. struktūrą, sudarytą iš perimetru palei gatvę, aikštę ar skverą užstatytų namų, kurių pirmuose aukštuose vyrauja visuomeninės paslaugos, smulki komercija bei tankiai išdėstyti įėjimai į butus ir laiptines. Tokioje struktūroje labai aiškiai artikuliuota ir atskirta tai, kas yra bendramiestiška ir vieša, ir tai, kas yra bendruomenei (kaimynijai), padarant tai be jokių tvorų. Tokiu būdu yra sukuriama ištisa įvairovė skirtingų erdvių ir skirtingų situacijų – tarsi gradientas tarp to, kas visiškai vieša, ir  to, kas visiškai privatu.

Čia svarbu akcentuoti tai, kad visaverčio miesto viešąsias erdves formuoja ne tvoros, o pastatai su aktyviais veikiančiais fasadais – langais, įėjimais ir įvairiomis aktyviomis funkcijomis. Taigi, siekiant iš senosios švediškų mikrorajonų struktūros sukurti visaverčio miesto audinį, prireikė labai apdairiai ir jautriai suprojektuoti įvairius priestatus, konvertuoti esamų namų pirmuosius aukštus, įterpti nedidelius gyvenamuosius ar komercinius pastatus, galinčius sukurti aktyvų perimetrą, visavertes erdves ir praturtinti monofunkcinius rajonus naujomis funkcijomis. Vienas tokių sėkmingai įgyvendintų projektų yra Holma rajone Malmėje naujai sukurta aikštė, kurioje apdairiai įterpti nauji pastatai kartu su senaisiais suformuoja vertingas ir gerai artikuliuotas viešąsias erdves pėstiesiems.

Vive le modernisme!

Žinoma, yra ir kitų alternatyvų, kaip nenaudojant tvorų galėtų būti pertvarkomos mikrorajonų erdvės. Pavyzdžiui, Nyderlanduose (Bijlmermeer, Amsterdamas), kur daugiabučius namus valdo apgyvendinimo korporacijos, dalis senų daugiabučių tiesiog nugriaunama ir pakeičiama naujais, kur kas mažesniais sublokuotais, terasiniais ar kitokiais daugiabučiais namais, kartu formuojant ir visai kitą, kur kas smulkesnę ir jaukesnę mažų gatvelių su neaukštais pastatais urbanistinę struktūrą. Tačiau tokia griovimo ir perstatymo praktika pas mus būtų mažai tikėtina vien dėl to, kad visi butai yra privatūs. Labiau tikėtini būtų Prancūzijoje (pvz. Genicart, Lormont; Val Fourré, Mantes-la-Jolie) taikomi metodai, kai modernistinė pokario rajonų struktūra iš esmės atnaujinama senuosius modernizmo pažadus bandant įgyvendinti iki galo. Modernizuojami daugiabučiai namai įgauna naują architektūrinį veidą su daugiau langų ir terasų, rajono centrai papildomi naujais bendruomenių centrais ir paslaugomis, o ten, kur lieka vietos, jautriai ir planingai įterpiami nauji pastatai su naujomis funkcijomis. Tačiau labiausiai pakeičiamas kraštovaizdis, kuris suplanuojamas iš esmės naujai: kuriant labai kokybiškas ir kiek įmanoma labiau diversifikuotas viešąsias erdves su želdiniais, žaidimų ir poilsio erdvėmis, apželdintomis ir humanizuotomis automobilių aikštelėmis bei mažosios architektūros elementais.

Neseniai parengta išsami Kauno Eigulių gyvenamojo rajono kompleksinės modernizacijos strategija bei pilotinis vieno Eigulių mikrorajono vystymo planas taip pat renkasi šį kelią ir parodo, kad sutvarkyti kiemus, automobilių aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių infrastruktūrą bei želdinius galima kur kas geriau sprendžiant šiuos klausimus kompleksiškai viso kvartalo masteliu ir tik tuomet, detaliai suformavus pagrindinę struktūrą, nustačius sklypų formavimo principus ir taisykles, galima formuoti sklypus. Vaikštant po Vilniaus mikrorajonus daug kur galima pamatyti prie daugiabučių namų prieigų ir fasadų pačių gyventojų sukurtus nedidelius ir jaukius privatumą kuriančius želdynų barjerus, sodus ar netgi daržus, o ten, kur leidžia reljefo situacija, erdvės atskyrimus formuoja aukščių perkritimai, kol nėra aiškių kompleksinių vizijų, tokios priemonės puikiai veikia atskiriant viešas erdves nuo labiau privačių.     

Pasirinkimas

Statyti tvoras mikrorajonuose – tai pasirinkti blogiausius modernizmo ir postsocializmo bruožus. Aptvertos kaimynystės – tai aptvertas modernizmas, kurio bene vienintelė geriausia savybė ir yra laisvas judėjimas erdvėje, kurioje gausu žalumos. O postsocializmas yra gyvenimas atskirtyje, baimėje, apsitvėrus nuo visuomenės tvora. Labai rizikinga formuoti ribas neturint aiškaus ir detalaus bendro paveikslo. Mieste vykstantys procesai inertiški, o dar labiau inertiškos yra jų pasekmės ir neturint aiškaus tikslo, mažiausiai ką galime padaryti, tai neužkirsti kelio ateities galimybėms.

Tačiau tai, kaip mes naudosime savo miestą yra ne politikų ir net ne miesto administracijos, o mūsų pačių atsakomybė. Pamačiau kaip mikrorajonų gyventojai vis labiau rūpinasi savo aplinka, ir tai yra didžiulis sąmoningumo šuolis, įvykęs per paskutinius 30 metų. Jis teikia vilties, kad visgi tapsime panašesnį ne į Karakasą, o į Malmę.

Projektą „Ribos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba