Šiuo atveju tradiciniai statybos metodai trunka per ilgai. Naujam namui būtina naudoti surenkamas, fabrike paruoštas konstrukcijas. Pasaulyje yra pavyzdžių, kai naudojant paruoštus kompozitinius modulinius medžio betono elementus 8 aukštų namas statybos aikštelėje surenkamas per 8 dienas dirbant vos kelių žmonių komandai. Lietuvoje irgi yra įmonių, gaminančių modulinius namus, ekologiškas medžio karkaso ir presuotų šiaudų sienų plokštes. Vykdant projektą reikėtų pasirinkti novatoriškiausius ir efektyviausius sprendimus. Jau susiformavusioje miesto dalyje nėra galimybės ir poreikio platinti gatves, taigi didinant automobilių stovėjimo vietų skaičių blogėtų eismo situacija, didėtų spūstys. Dabar galiojančios normos nepriklausomai nuo namo vietos mieste reikalauja įrengti atitinkamą skaičių automobilių statymo vietų. Kol kas net statant namą miesto centre negalima transportui skirtas vietas kompensuoti įrengiant patogias rakinamas dviračių laikymo patalpas.
Užtikrinant, kad statant naujus namus centrinėje miesto dalyje ir įrengiant patogias požemines automobilių saugyklas bendras teritorijoje esančių stovėjimo vietų skaičius nedidėtų, labai svarbus savivaldybės vaidmuo. Mat įrengus požemines automobilių saugyklas, atitinkamas skaičius antžeminių automobilių statymo vietų turėtų būti panaikintas ir jų vietoje turėtų būti sudarytos sąlygos darniam transportui: nutiesti tvarkingi asfaltuoti dviračių takai, dviračiams pritaikytos sankryžos, visuomeninio transporto juostos, praplėstos žaliosios erdvės.
Saulius VAGONIS
NT bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas
Idėja griauti nerenovuotinus daugiabučius skamba gražiai ir sklando jau senokai. Seni daugiabučiai tikrai nepuošia miestų. Atrodytų, kad ir tam tikrose vietose (miesto centre, senamiestyje, prestižiniame rajone) tam yra logiškas ekonominis pagrindimas – nekilnojamojo turto plėtotojas, supirkęs visų daugiabučio gyventojų butus, įgytų teisę seno daugiabučio vietoje statyti naujus statinius. Tačiau esminė problema yra tai, kad daugiabučiuose esantys butai yra privati nuosavybė, todėl pernelyg keblu įkalbėti visus namo gyventojus (dažniausiai sovietiniuose daugiabučiuose yra bent keliasdešimt butų) išsikelti iš savo būsto – parduoti butus arba tapti tokio projekto partneriais.
Taigi bet kuris plėtotojas, nusitaikęs į seną daugiabutį namą, turėtų susitarti mažiausiai su keliomis dešimtimis savininkų. Užtenka bent vieno jų nenoro išsikelti iš savo buto – ir daugiabučio namo griovimas tampa problema. Praktika rodo, kad susitarti su tiek daug skirtingai mąstančių, skirtingus lūkesčius ir nuostatas turinčių asmenų kone neįmanoma. Todėl plėtotojai tokiuose projektuose rizikuoja tapti kelių ar net vieno asmens įkaitais. Juk prievartinio mechanizmo perimti butus nėra.
Netgi valstybei, turinčiai galimybę paimti žemę visuomenės poreikiams, ne visada pavyksta tai padaryti. Būna, kad ir keliai tiesiami vingiuoti, nes nepavyksta išpirkti visų namų ar sklypų.
Kitas pavyzdys – Vilniaus Šnipiškių rajonas, kuris, nors ir yra patrauklus nekilnojamojo turto plėtrai, modernią išvaizdą įgauna lėtai. Nors čia dominuoja ne daugiabučiai namai, o namų valdos, plėtotojui, norinčiam nusipirkti žemės, reikia susitarti su vienu ar keliais savininkais, bet ir tai retai pavyksta – daug gyventojų tiesiog nenori niekur keltis, arba jų lūkesčiai, susiję su nuosavybės kaina, gerokai viršija pirkėjų galimybes ir rinkos kainas.
