• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Renovuoti ar griauti: kodėl tenka lopyti tai, kas nebelopoma?

2015 sausio 6 d.

Miestų plėtros specialistų ir verslininkų raginimas ne modernizuoti, o griauti kai kuriuos sovietmečiu statytus daugiabučius racionalus, perspektyvus ir lengvai įgyvendinamas atrodo tol, kol nenagrinėjama įstatymų bazė. Taigi kokios kliūtys šiandien trukdo radikaliai spręsti neberenovuotinų daugiabučių problemą?

Kęstutis VANAGAS

Statybų bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius

Kam griauti, jeigu galima sulopyti? Tokiu atsakymu vadovaujantis šiandien vykdoma daugiabučių renovacija. Pasirinkimu lopyti išlaikomas ir tikslas renovuoti, siekiant padidinti pastatų efektyvumą. Vis dėlto kiekvienas verslininkas žino, kad norint didinti efektyvumą ir siekiant ilgalaikės naudos dažnai reikia investuoti ir kartais priimti drąsius sprendimus. Žinoma, prieš tai atsakius į klausimą, ar investicijos atsipirks.

Gyvenant šia diena ir negalvojant apie ateitį akivaizdu, kad renovacija atsieina pigiau nei namų griovimas ir statymas iš naujo. Tačiau jei į būsto efektyvumo didinimą žiūrima kaip į ilgalaikę investiciją, kuri turi duoti grąžą, klausimų nebekyla – senųjų vietoje reikia statyti naujus namus su naujomis inžinerinėmis ir telekomunikacijų sistemomis. Panašu, kad kol kas valdančiuosius, sprendžiančius renovacijos klausimus, stabdo būtent baimė priimti ryžtingą sprendimą, kuris reiškia didesnę investiciją.

Kad sprendimas griauti senus daugiabučius jų vietoje statant naujus būtų sėkmingas, būtina sukurti sklandžiai veikiančią sistemą, apimančią tokius klausimus kaip sklypo nuosavybės teisės, gyventojų iškeldinimas ir pan. Šios sistemos sukūrimas – užduotis valdžios atstovams ir specialistams. Beje, daugiabučių renovacijos klausimus gana sėkmingai išsprendė mums retai pavyzdžiu būnanti Rusija, kuri dažniausiai renkasi sprendimą namą statyti iš naujo, o ne jį lopyti. Šioje šalyje įkurtas Apstatomų teritorijų plėtros institutas rūpinasi žemės sklypų daugiabučiams namams plėtoti priežiūra.

Mechanizmas sudėtingas, tačiau atliekamas nuosekliai: pagal apibrėžtus kriterijus specialiai komisijai nustačius, kad namas nebėra tinkamas renovuoti, organizuojamas aukcionas. Jame dalyvaujantis ir aukcione geriausią kainą pasiūlęs statytojas gauna ne sklypo nuosavybės, bet jo plėtros teisę.

Savivaldybės organizuoja renginius, kurių metu planuojamų griauti daugiabučių savininkai supažindinami su reikiamais dokumentais ir terminais. Pagal susitarimą butai yra arba išperkami iš gyventojų, įskaitant patirtus nuostolius dėl gyvenamosios vietos keitimo, arba žmonėms suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos, kol bus pastatytas naujas namas.

Toks modelis, pritaikytas mūsų šalies sąlygoms, padėtų užtikrinti sklandų gyvenamųjų namų kvartalų atnaujinimą dešimtmečius į priekį.

Kita problema, apie kurią, mano akimis, vis dar kalbama per mažai – kompleksinių sprendimų stoka. Lietuvoje dažniausiai organizuojami pavieniai renovacijos projektai. Investicija į ne vieno namo, bet į namų kvartalo atnaujinimą padėtų ne tik optimizuoti sąnaudas, bet ir sėkmingai išspręsti vienas didžiausių senųjų daugiabučių kvartalų problemų – plėsti šiandienos poreikių nebeatitinkančias automobilių stovėjimo aikšteles, atnaujinti senas, nesaugias vaikų žaidimų aikšteles, įvažiavimus ir šaligatvius.

    Komentarai

    statyba ir architektura
    archicad