I. Urbonaitės įsitikinimu, svarbu atkreipti dėmesį į gyvenamųjų rajonų ryšius su miestų centruose besitelkiančiomis kultūros funkcijomis, vaikų užklasinės veiklos centrais: „Šiuolaikinėje visuomenėje rekreacijos formos yra labai dinamiškos ir kintančios, todėl jų tipologizacija gana sudėtinga. Ryškėja neformalių fizinio aktyvumo formų tendencija, o monofunkcinių erdvių poreikis mažėja, todėl svarbiau kurti erdves, kurios savo pritaikomumu būtų kuo lankstesnės ir galėtų apimti įvairesnes, skirtingoms socialinėms grupėms tinkamas laisvalaikio veiklos formas. Pavyzdžiui, bėgiojimą, važinėjimąsi riedučiais, dviračiais, parkūrą, akrobatiką, šiaurietišką ėjimą, gatvės šokius, gatvės žaidimus ir pan.“

Pasigendama gyventojų susitelkimo

Architektės teigimu, šiandien dauguma miestų gyvenamųjų rajonų – monofunkciniai, neturintys savo veido, o jų struktūra dažnai neaiški, išskydusi – neaiškios kiemų ribos, neatskirta privati, pusiau privati, pusiau viešoji ir viešoji erdvė, fizinė gyvenamųjų rajonų būklė prasta, dangos nusidėvėjusios ar net pavojingos, želdiniai apleisti, poilsio įrenginiai sulaužyti, nesaugūs.

Daugelyje miestų neišspręsti žemėtvarkos klausimai – sovietmečiu statyti daugiabučiai stovi niekieno žemėje. Gyventojai tokioje aplinkoje dažnai jaučiasi nesaugiai. Ir nors sovietmečiu statyti gyvenamieji rajonai buvo planuojami gana erdvūs, paliekant daug žaliosios zonos poilsio reikmėms, mažai galvota apie neužstatytų plotų priežiūrą. Be to, nemaža dalis viešųjų erdvių projektų taip ir liko popieriuje, nes neatsirado galimybių juos įgyvendinti iki galo.

Tendencija didinti užstatymo intensyvumą senuosiuose miestų rajonuose I. Urbonaitei kelia abejonių. Jos nuomone, laisvi tokių rajonų plotai puikiai tiktų poilsio zonoms, parkams, skverams įrengti. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto pakilimo laikotarpiu buvusių kareivinių vietoje ypač išplėstas Šiaurės miestelis Vilniuje. Pirminė vizija, anot I. Urbonaitės, gerokai skyrėsi nuo to, kas sukurta šiandien. Vietoj prekybos centro rajono širdyje turėjo būti įrengta bendra žalioji poilsio zona, tačiau jaunoms šeimoms, norinčioms pasiekti upę, šiandien tenka įveikti daug barjerų, prasibrauti pro automobilius. Dažnai neapgalvoti ir įvažiavimai į kiemus, įrengiama daug šaligatvio bortelių, perėjimų. Šie trukdžiai tampa rimta kliūtimi fizinę negalią turintiems gyventojams, taip pat mažus vaikus auginantiems tėvams. „Kas atsitiko Antakalniui, Žirmūnams, Lazdynams? Rajonai paseno. Blogiausia, kad jie visiškai nepritaikyti pagyvenusiems žmonėms“, – komentavo pašnekovė.

Architektė Klaipėdoje kartu su kolegomis atliko eksperimentą – Kaimynų dienos proga miesto daugiabučių gyventojams pasiūlė suorganizuoti kaimynų iškylą. Daugiabučių kvartaluose, kuriuose namai formuoja uždaras erdvines struktūras, taip pat senamiestyje, kur vidiniai kiemai aiškiai atskirti, žmonės aktyviai palaikė šią iniciatyvą. Tačiau didžioji dalis daugiabučių gyventojų liko abejingi ir tikino nežinantys, kur jų kiemo ribos.

Išpuoselėta aplinka – ne tik estetinis veiksnys

2008-aisiais įsigaliojusiame Želdynų įstatyme apibrėžta, kad gyvenamojoje aplinkoje ne mažiau kaip 25 proc., o gyvenamojoje daugiabučių aplinkoje – 30 proc. teritorijos turėtų būti skirta priklausomiesiems želdynams.