• ruukki
  • tikkurila
  • tikkurila
  • ruukki

Nestabdant Gedimino kalno deformacijų, nebeteks ginčytis, ar verta atstatyti Aukštutinę pilį

2016 vasario 15 d.
LGT nuotr.
LGT nuotr.

Savaitgalį pasitvirtino Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) prieš pusantros savaitės atliktų tyrimų išvada, kad Gedimino pilies kalno šiaurinio šlaito vakarinės dalies deformacijos yra aktyvios – nuslinko paviršinis sluoksnis.

Visuomenei svarstant architektų idėją atstatyti Aukštutinę pilį, LGT ragina spręsti neatidėliotiną problemą – kuo skubiau užkirsti kelią šio kalno deformacijoms. „Jeigu nieko nebus daroma, padėtis nuolat blogės dėl meteorologinių sąlygų. Šlaitų deformacijai ir slinkimui įsibėgėjus, šiuos procesus sustabdyti labai sunku, sudėtinga ir brangu, o kartais net neįmanoma“, – sakė LGT direktorius Jonas Satkūnas. Jo žodžiais, išeitis viena – Gedimino kalno inžinerinėms geologinėms ir geotechninėms problemoms spręsti pirmiausia būtina atlikti geologinius ir geofizinius tyrimus.

Šio kalno šlaituose pastaraisiais dešimtmečiais nuošliaužos, plyšiai, įgriuvos ir įslūgos atsiranda nuolat, todėl jo būklei stebėti reikia įrengti automatizuotą elektroninę sistemą. Ji leistų matuoti, registruoti, analizuoti įvairius geologinius pokyčius ir reaguoti, jeigu jie pavojingi. Avarinei situacijai išvengti objekto valdytojas turėtų atsižvelgti į gautą informaciją ir imtis veiksmų.

Dėl Gedimino kalvos, kuri yra beveik 40 metrų aukščio, sudėtingos geologinės struktūros ir stačių šlaitų praeityje būta ir katastrofiškų grunto nuošliaužų. Viena iš jų, istorinių šaltinių liudijimu, įvyko 1396 metais: nuošliauža nuslinko nuo kalno vakarinio šlaito, sugriovė Vilniaus vaivados Montvydo rūmus ir nusinešė net 15 žmonių gyvybes. Šiam šlaitui sutvirtinti XVI amžiuje buvo įrengta atraminė siena.

Reikia pažymėti ir tai, kad Gedimino pilies kalno šiaurinės pusės grunto nuošliauža – opiausia, bet ne vienintelė šio kalno ir jo prieigų geotechninė problema.

Komentarai

statyba ir architektura
archicad