• ruukki
  • tikkurila
  • tikkurila
  • ruukki

Matas Šiupšinskas ir Julija Reklaitė. Per penkerius metus utopinės idėjos virsta realybe

2018 liepos 25 d.
Matas Šiupšinskas, Julija Reklaitė
Matas Šiupšinskas ir Julija Reklaitė.

2013 metais Lietuvos kultūros institutas išleido pirmąjį „Lietuvos kultūros gidą“ – pažintinį katalogų rinkinį anglų kalba, apžvelgiantį architektūrą ir dizainą, kiną, literatūrą, muziką, teatrą ir šokį bei vizualiuosius menus. Architektūros skiltį drauge rengė Matas Šiupšinskas ir Julija Reklaitė. Julija šiuo metu yra Lietuvos kultūros atašė Italijoje, o Matas – architektas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas. Pavasarį pasirodžiusį atnaujintą „Lietuvos kultūros gido“ leidimą sudarytojai papildė naujais architektų kolektyvais ir jų darbais, tačiau dauguma įžvalgų ir apibendrinimų, užrašytų prieš penkerius metus, vis dar yra aktualūs, todėl iš dalies pasikartoja abiejuose leidimuose. Kokie jie ir kokius esminius pokyčius Lietuvos architektūros lauke įžvelgia leidinio sudarytojai?

Šis kiek neįprastas interviu gimė iš skambučių ir elektroninių laiškų tarp Italijos (Julija) ir Lietuvos (Matas), todėl atsakymai pateikiami ne vieno, bet iškart abiejų autorių bendru balsu.

Praėjus penkeriems metams, grįžote prie Lietuvos šiuolaikinės architektūros apžvalgos. Kas naujo atsirado architektūros lauke per šį laikotarpį? Ar galima išskirti naujas raiškos, sklaidos, tarptautiškumo tendencijas? O gal priešingai – penkeri metai architektūrai yra per trumpas laikas ir didelių pokyčių neįvyko?

Matas Šiupšinskas ir Julija Reklaitė: apie pokytį rašėme abejuose gido leidimuose – po nepriklausomybės pasipylė individualių namų projektai, vėliau architektų dėmesys pakrypo komercinių objektų link ir tik pastaruoju metu matome tikrai išskirtinių visuomeninių pastatų. Tam reikėjo dviejų dešimtmečių. Tuo tarpu penkmetis architektūrai yra gana trumpas laikas, inercija čia tikrai stipri. Kartais penkerių metų reikia norint realizuoti konkursinį projektą, kartais statybos procesas užtrunka dėl finansinių, techninių, politinių problemų.

Visgi šiokių tokių pokyčių įvyko. Dalis jų buvo juntami jau prieš penkerius metus, bet dabar tapo aiškiau apčiuopiami. Pirmiausia paminėtumėme užaugusius naujus lauko žaidėjus. Pavyzdžiui, kai kurios architektų studijos 2012–2013 metais laikytos dar tik perspektyviomis, šiandien jau yra įsitvirtinusios, sustiprėjusios ir turi ką parodyti. Iš dalies jau vien dėl to vertėjo atnaujinti gido turinį ir įtraukti naujų vardų. Taip pat kai kurių studijų, gide pristatytų 2013 metų leidime, veikla tapo stabilesnė, nuoseklesnė, pagerėjo jų realizacijų kokybė.

Bene ryškiausias skirtumas – sustiprėjęs Lietuvos architektūros lauko tarptautiškumas. Per šiuos metus keletas įsimintinų Lietuvos architektų projektų buvo realizuoti užsienyje. Pavyzdžiui, „Processoffice“ kolektyvui pavyko puikiai įgyvendinti konkursinį Latvijos nacionalinio meno muziejaus Rygoje rekonstrukcijos projektą, įvertintą Latvijos šiuolaikinės architektūros nacionaliniu apdovanojimu. Džiugina ne tik realizacijų, bet ir užsienyje laimimų konkursų („Urbanistinė architektūra“, „KILD“, „DO ARCHITECTS“ pergalės). Džiugina ir studijos, kurios nuolat dirba už Lietuvos ribų – atnaujintame gide pristatomos ir gana tarptautišką portfolio turinti „YCL“ studija, ir „2XJ“ – projektuojanti Lietuvoje ir Skandinavijoje.

Kitas Lietuvos architektūros lauko tarptautiškėjimo aspektas – suintensyvėjęs užsienio architektų dalyvavimas architektūros konkursuose arba be jų įgyvendinamuose projektuose. Tai netgi tapo gana įprasta praktika – kviesti žinomus arba tiesiog nevietinius autorius siekiant paveikti visuomenės nuomonę tam tikrų projektų atžvilgiu. Pavyzdžiui, verslo centrai augantys Vilniuje gana dažnai kuriami kartu dirbant užsienio ir vietinei architektų studijai – dalis dabar statomų baseinų kurti su kolegomis iš užsienio. Žvelgiant iš vienos pusės, toks bendradarbiavimas leidžia apsikeisti patirtimi, įgyta dirbant su tam tikros tipologijos statiniais, todėl gali pagreitinti projektavimo ir įgyvendinimo procesus. Tačiau reikia pripažinti, kad tarptautinis bendradarbiavimas turi ir trūkumų – kartais tokiuose projektuose juntamos ribotos idėjos autorių žinios apie miesto ar jo dalies kontekstą, ne visada gebama darniai „įsodinti“ naują turį į urbanistinį audinį.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Architektų studija „2XJ“. L. Garbačausko nuotr.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Architektų studija „2XJ“. L. Garbačausko nuotr.

Minėjote, kad per paskutiniuosius penkerius metus įsitvirtino nauji vardai, o Lietuvos architektai pradėjo intensyviau ir sėkmingiau dalyvauti tarptautiniuose konkursuose – atnaujindami gido katalogą tikrai turėjote platų pasirinkimą. Kokiais atrankos kriterijais vadovavotės?

M. Š. ir J. R.: pastato įgyvendinimo arba sumanymo kokybė buvo svarbiausias aspektas, bet tikrai – ne vienintelis. „Lietuvos kultūros gidas“ yra šalies pristatymas užsieniečiui, todėl mums buvo svarbu užtikrinti tipologijos bei asmenybių įvairovę. Nesirinkome tik pagal pastatus arba tik pagal vardus, bet siekėme sudėlioti koliažą, kuris atskleistų kuo platesnį Lietuvos architektūros vaizdą. Dėl šios priežasties, gide supažindiname su skirtingomis architektų kartomis, miestais, skirtingų kūrybinių profilių architektais, kurių sukurti objektai įrodo jų profesinį pajėgumą dirbti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Žinoma, įgyvendinti projektai sulaukė daugiau dėmesio, bet taip pat įtraukėme ir keletą realizacijos link judančių konkursinių darbų. Manome, kad gido skaitytojai nebūtinai yra susipažinę su architektūros teorija, nebūtinai seka aktualias diskusijas, todėl nusprendėme atsisakyti vadinamosios „popierinės architektūros“ ir konkursinius projektus rinktis iš tų, kurie jau pradėti įgyvendinti. Įtrauktieji projektai – tai tarsi pažadas trečiam leidimui.

Kauno autobusų stotis. Projekto architektas – Gintaras Balčytis, architektai – Kęstutis Vaikšnoras, Paulius Vaitiekūnas, Jurgita Šniepienė.

Kauno autobusų stotis. Projekto architektas – Gintaras Balčytis, architektai – Kęstutis Vaikšnoras, Paulius Vaitiekūnas, Jurgita Šniepienė.

Ar architektų studijų ir jas bei Lietuvos architektūrą reprezentuojančių kūrinių atranka buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti sudarant 2013-ųjų gidą ir atnaujinant jo turinį 2018-aisiais?

M. Š. ir J. R.: leidinys yra pažintinis ir jame norėjome pateikti labai koncentruotą informaciją, todėl didžiausias iššūkis buvo rasti ir išlaikyti turinio pusiausvyrą. Norėjome pristatyti pripažintus ir savo idėjas gebančius realizuoti architektus, bet nenorėjome ignoruoti ir jaunųjų kūrėjų. Lygiai taip pat gide atskleidžiamos aktualios Lietuvos architektūros raidos tendencijos juntamos ne tik įgyvendintuose darbuose, bet ir tuose, kurie dar nėra realizuoti. Taip pat norėjome ne tik pristatyti gyvenamuosius arba visuomeninius pastatus, bet ir atskleisti jų autorių požiūrį į architektūrą, jos kontekstus. Abu kartus visą tai kažkaip reikėjo suderinti, sykiu tilpti į gana kompaktišką pristatomų autorių sąrašą, apsiriboti lakoniškais aprašymais. Kartais tikrai norėdavosi pasinerti į išsamų, detalų nagrinėjimą, todėl tekdavo sau priminti, jog tai nėra kritinis leidinys, o jo adresatas nėra kiti architektai, o bendrai kultūra besidomintys žmonės, todėl turime jiems pristatyti bruožus, tendencijas, bet nepulti į sudėtingą polemiką.

„Swedbank“ centrinė būstinė Vilniuje. Ambraso architektų biuras. Nathan Willock nuotr.

„Swedbank“ centrinė būstinė Vilniuje. Ambraso architektų biuras. Nathan Willock nuotr.

Vis dėlto leidinio formatas buvo ir stabdis, ir veiksnys, išprovokavęs koncentruotus ir taiklius tekstus. O jei kataloge pristatomų architektų skaičius būtų neribotas, kokias dar studijas ir jų darbus įtrauktumėte į katalogą?

M. Š. ir J. R.: Leidinyje pristatome gana skirtingus architektų kolektyvus ir kiekvieną iš jų reprezentuoja vienas projektas. Padidinus ar sumažinus studijų skaičių vis tiek tektų priimti panašius sprendimus, juk negalima įtraukti visų. Manytumėte, kad šiuo atveju didesnė problema yra ne architektų, o objektų skaičiaus ribojimas iki vieno. Iš dalies tai padeda sukoncentruoti turinį, gana tiksliai nukreipti skaitytoją ir toks formatas turi nemažai žavesio. Kai netenki galimybės daugžodžiauti – turinys tampa lengviau suvokiamas skaitytojui. Kita vertus, dalies architektų kūrybos nepavyksta atskleisti vienu pastatu. Tai pasakytina apie konceptualius arba jaunus kūrėjus, nes jų raiška gali keistis, nuolatinės paieškos iš dalies ir gali būti tai, kuo vienas ar kitas jaunas autorius yra įdomus.

Svečių namai „Nakcižibis“. Architektų studija „Arches“. Arūno Gliaudžio nuotr.

Svečių namai „Nakcižibis“. Architektų studija „Arches“. Arūno Gliaudžio nuotr.

Kalbėdami apie nusistatytus atrankos kriterijus, minėjote, kad buvo svarbu ne tik išlaikyti balansą tarp skirtingų kartų, bet ir tarp jau įvertintų projektų ir dar tik laimėjusių konkursus. Kas yra svarbiau supažindinant su šalies architektūros kūrėjais – konceptualios idėjos ar įgyvendinti sumanymai, kuriuos jau galima įvertinti ir konkrečiame architektūriniame, urbanistiniame, socialiniame kontekste?

M. Š. ir J. R.: viskas svarbu. Gide nėra konkursinių projektų kurie negalėtų būti realizuoti. Viena vertus, visi atrinkti darbai turi kažkokį konceptualumo lygmenį. Kitaip greičiausiai jų čia nebūtų išvis. Taipogi, čia nėra kritinis leidinys, todėl jame atsisakėme grynai teorinių, visiškai utopinių ar koncepcinių bandymų. Taip pat teko apsiriboti projektavimu ir neliko erdvės visuomenei architektų veiklai, bendruomenės kūrimosi procesams. Pavyzdžiui, Tomas Grunskis ir jo galerija „Nulinis laipsnis“, mūsų manymu, yra labai svarbus reiškinys Lietuvos architektūros padangėje, bet jį labai sunku atskleisti per konkrečia realizaciją, tam reikėtų gerokai platesnio teksto ir konteksto. Tas pats galioja ir „Architektūros fondo“ veiklai, kurios rezultatai matomi ne viename projekte, o augančioje architektų ir miestiečių savimonėje.

vu biblioteka

Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras. Paleko architektų studija. R. Urbakavičiaus nuotr.

Ir jei labai trumpai – kas jus asmeniškai labiausiai džiugina šiuolaikinės Lietuvos architektūros lauke?

M. Š. ir J. R.: kad procesai, kurių link buvo ilgai einama, pagaliau atneša vaisių. 2016 metais Nidoje įvyko EASA (Europos architektūros studentų asamblėja), sukvietusi apie 400 dalyvių iš viso pasaulio. Lietuva jau dalyvauja Venecijos architektūros bienalėje, rimtai svarstoma apie Kauno modernizmo įtraukimą į UNESCO sąrašus. Tai, apie ką būdavo nuolat pasvajojama ir kas prieš dešimtmetį atrodė kaip utopinės idėjos, šiandien virsta realybe. Manome, kad tai išties dideli pasiekimai. Ir žinoma, mus nuolat džiugina tie architektai, kurie nėra apsiriboję tik realizacijomis, bet dalyvauja ir kitose kultūros srityse, visuomeniniame gyvenime ir edukacijoje. Iš dalies jų dėka auga visuomenės ir kolegų reiklumas aplinkos kokybei. Juk architektas nėra tik pastato kūrėjas, jis kuria erdvę, skirtą gyvenimui atsiskleisti, tarpusavyje derina miestiečių ir užsakovo interesus, savo darbais reaguoja į kultūros aktualijas. Tai padaryti vienam kūrėjui nėra paprasta, todėl labai svarbu turėti stiprią profesionalų bendruomenę ir išsilavinusią visuomenę, gebančia konstruktyviai dalyvauti dialoge.

Ačiū už pokalbį.

„Lietuvos kultūros gidas“ – kas penkerius metus Lietuvos kultūros instituto anglų kalba leidžiamas reprezentacinis-pažintinis šešių katalogų rinkinys, kuriame apžvelgiama architektūra ir dizainas, kinas, literatūra, muzika, teatras ir šokis, vizualieji menai. Užsienio kultūros lauko profesionalams ir mėgėjams skirtame leidinyje kiekviena sritis pristatoma apžvalginiu tekstu ir rinktiniu menininkų ir jų kūrinių katalogu, pateikiamos svarbiausių organizacijų, institucijų ir festivalių nuorodos. „Lietuvos kultūros gido“ turinys lietuvių ir anglų kalbomis publikuojamas svetainėje www.lithuanianculture.lt

Komentarai

Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
statyba ir architektura
archicad