Matomas elektrinės vėjaratis, kabina. Gyvenvietės, miestai dėl esamų vertikalių elementų irgi sumažina vėjo elektrinių matomumą.
Kalvotose teritorijose atsiranda vietų, iš kurių stebint vėjo elektrinės tampa matomesnės arba atvirkščiai. Esant lygiam reljefui, vėjo elektrinių matomumas didėjant atstumui tolygiai silpnėja.
Vėjo elektrinių matomumui ypač aktualus ir paros laikas. Šviesiu paros metu matomumas yra didžiausias, o temstant jis mažėja. Pavyzdžiui, nakties metu matomos tik signalinės vėjo elektrinės šviesos.
Kol Lietuvoje nebuvo statomos vėjo elektrinės, vertikalūs antropogeninės veiklos elementai aplinkoje vertinti pagal ekspozicines mastelio, vaizdo ir psichologinio efekto raiškumo zonas. Mastelio dominavimo zona nesiekia toliau negu 3 h (h žymimas objekto aukštis). Kiekvieną už šios ribos esantį objektą žmogus suvokia atskirai. Vaizdo dominavimo zona siekia iki 3,5 kilometro.
Nors už šios ribos esančių objektų paskirtis dar suvokiama, kraštovaizdyje jie praranda regimąjį raiškumą, susilieja su fonu ir nebepatraukia dėmesio. Vaizdo dominavimo riba dažnai vadinama efektyvaus stebėjimo riba. Psichologinio efekto zona siekia iki 6 kilometrų. Toliau objektas, nors ir matomas, kraštovaizdžio fone, prof. Jurgio Bučo teigimu, tampa beasmenis.
Vertinant vėjo elektrines, ekspozicinės zonos ribos kinta (zona didėja) dėl elektrinės dydžio (bendras elektrinių bokšto ir sparno aukštis siekia iki 120–150 metrų, o vėjaračio skersmuo – apie 100 metrų).
Vėjo elektrinės matomumas dažniausiai apima kelis kraštovaizdžio tipus. Todėl norint tinkamai įvertinti vizualinę įtaką reikia nustatyti, kokiam kraštovaizdžio plotui yra daromas vizualinis poveikis, t. y. svarbu nustatyti vėjo elektrinės vizualinės įtakos zonos dydį.
Visuomenė vertina kritiškai
Vėjo elektrinių matomumui reikšmingi ne tik dideli miško masyvai, erdvinės gyvenviečių struktūros, bet ir arti stebėtojo esantys gana smulkūs objektai (pakelės krūmai, pavieniai statiniai, medžiai), kurie irgi keičia vizualinę elektrinių įtaką. Kelio perspektyvos ašyje regimos elektrinės ne tik yra ypač svarbios dėl to, kad matomos ilgesnį laiką, bet dažnai tampa ir vertikaliu orientyru. Statant vėjo elektrines svarbu įvertinti, kad vizualinis esamų svarbių vertikalių objektų dominavimas būtų išsaugotas. Analizuojant Šilalės rajone esantį vėjo elektrinių parką, išryškėjo papildomas aspektas – vietovės kalvotumas. Vėjo elektrinės pastatytos 170 metrų virš jūros lygio aukštyje. Dėl kalvotumo elektrinių matomumas tampa labiau fragmentiškas.
Jeigu stebėjimo lauke yra daugiau kitų antropogeninės veiklos elementų, vėjo elektrinių poveikis sumažėja. Dėl minėto aspekto kai kuriais atvejais elektrinės gali tapti ir foniniu kraštovaizdžio elementu.
Nors didžiosios vėjo elektrinės, kurių bendras aukštis siekia iki 120–150 metrų, esant geram matomumui pastebimos iki 30 kilometrų atstumu, tačiau vizualinį poveikį kraštovaizdžiui turi iki 15–20 kilometrų (foniniai kraštovaizdžio elementai). Stebint elektrines nuo automobilių kelių (iš dinaminės pozicijos), akivaizdesnis arčiau kelių esančių elektrinių poveikis. Toli nuo stebėtojo (10–20 kilometrų atstumu) esančios elektrinės vizualinę įtaką kelių kraštovaizdžiui daro tada, kai yra matomos kelio perspektyvos ašyje.
Dažniausiai neigiamą poveikį kraštovaizdžiui daro stiprus ar dalinis elektrinių dominavimas, kuris ypač jaučiamas stebint aukštesnėse reljefo vietose pastatytas elektrines.
