Didžioji dauguma sovietmečiu statytų bunkerių šiuo metu neeksploatuojami arba pritaikyti naujai paskirčiai. Pavyzdžiui, Savanorių prospekte Vilniuje buvusiame sovietiniame bunkeryje išgriovus pertvaras, išbetonavus grindis įrengta serverių saugykla.
Visuomeninės paskirties pastatų pritaikymas gyventojų apsaugai karo atveju gana brangus, o už tai turės mokėti vartotojai. Kitas dalykas – kaip slėptuvė turėtų būti įrengta, kad žmonės išgyventų, jei vyktų cheminis ar branduolinis karas?
Pastatų konstrukcijos turi atlaikyti tam tikras apkrovas. Įrengiant slėptuves apkrovos reikalavimai konstrukcijų atlaikomoms apkrovoms turėtų didėti, o pačios konstrukcijos brangti. Vertinant iš statybininkų pozicijos, tai nėra blogai: daugėtų darbo, būtų naudojamos masyvesnės konstrukcijos, įrengiama daugiau rūsių. Vis dėlto vertinant iš galutinio vartotojo ir investuotojo pozicijos, šis siūlymas neatrodo racionalus.
Mindaugas STATULEVIČIUS
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius
Iki šiol nelabai aišku, nuo kokių galimų grėsmių ar pavojų mes norime pastatus apsaugoti: sprogimų, dujų ar kitų atakų. Manau, visų pirma reikėtų atsakyti į šiuos klausimus, taip pat inventorizuoti esamus kolektyvinės apsaugos statinius ir jų būklę, kiek tie esami visuomeninės paskirties pastatai, išlikusios slėptuvės, gyvenamųjų pastatų rūsiai, požeminės automobilių stovėjimo aikštelės šiuo metu vis dar tinkami apsaugai, apie kurią kalbama.
Tik tuomet galima kalbėti apie įpareigojimą naujai projektuojamus ir statomus pastatus pritaikyti gyventojų apsaugai karo metu. Svarbu nepamiršti, kad jei per pusmetį būtų priimtas toks reikalavimas, jis įsigaliotų tik po kurio laiko. Taigi pirmieji tokie pastatai atsirastų po pusantrų ar dvejų metų. Ar ne racionaliau investuoti laiką ir valstybės lėšas į infrastruktūros, būtinos esamiems kolektyvinei apsaugai tinkamiems statiniams, sukūrimą? Svarbiausia, kad naujos statybos statiniuose visiems miestiečiams tikrai neužtektų vietos. Valstybė turi rūpintis sisteminiu šios problemos sprendimu.
Nuo 2016 metų įsigalioja privalomieji pastatų reikalavimai, susiję su aukštesne – A energinio efektyvumo – klase. Jeigu atsirastų papildomų pastatų sienų storio, armatūros, tvirtinimo konstrukcijų reikalavimų, papildomai pabrangintume ir pastatus. Ne paslaptis, kad už tai turės mokėti vartotojai. Tačiau ar jie tokie turtingi, kad jiems užkrautume tokią naštą?
Be to, neaišku, nuo ko mes saugomės, kada reikia pradėti saugotis ir kiek lėšų investuosime į apsaugą. Juolab kad karo priemonės ir metodai yra visai pasikeitę. Ar reikia saugoti pastatus, ar gal geriau investuoti į gyventojų švietimą?
Būtina įvertinti, kad miestai apsisprendžia, į kurias zonas plėtra turėtų būti nukreipiama. Pavyzdžiui, Vilniaus prioritetas – kompaktiškas miestas, vidinė plėtra teritorijose su sukurta inžinerine ir socialine infrastruktūra, o ne plėtra į miesto pakraščius. Prekybos centrai taip pat statomi šalia gyvenamųjų zonų miestų centruose. Išeitų, kad tie, kurie gyvena miestų pakraščiuose, turės mažiau galimybių pasislėpti?
Dalius GEDVILAS
Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas
Prieš įvedant naujus reikalavimus turėtų būti įsitikinama, ar toks pasirinktas būdas apsaugoti gyventojus karo atveju yra racionaliausias.
