Garsiai viešojoje erdvėje analizuojami visuomenei reikšmingi projektai ir ilgai netylantys jų atgarsiai ragina neatidėlioti gilesnių pasvarstymų apie diskusijos su visuomene būtinybę. Ar šiandieninis dialogas yra pakankamas ir tenkinantis abi jo puses, ar būtina numatyti nuomonių ribas ir kokios galimos diskusijos formos?

Prof. Jonas Audėjaitis, architektas

Jei yra nustatyta bendra projekto viešinimo tvarka, jos ir reikėtų laikytis. Tai įneštų aiškumo ir nepadarytų vienų projektų išskirtinių, o kitų užribinių. Todėl spręsti, ar projektų viešinimo procedūrą reikėtų stiprinti, būtų galima tik bendru bendruomenės sutarimu. Tik jai pasakius, kad tai ją tenkina arba ne, bendru nutarimu galėtų būti priimti sprendimai, kurie lemtų pokyčius.

Manau, visos diskusijos yra reikalingos, bet jos turi būti ne perteklinės, kad procesai nesustotų ir juos būtų galima įgyvendinti. Nes patenkinti visų pageidaujančiųjų norus, užgaidas ir kartais geras, o kartais piktas intencijas, kaip žinome, yra labai sudėtinga. Tačiau kol kas procesai vyksta taip, kaip apibrėžta įstatymo. Todėl klausimas, ar šį viešinimo procesą reikėtų kaip nors kvestionuoti, manyčiau, yra daugiau teisėtvarkinis.

Vykdant projektą yra labai daug slenksčių, pradedant nuo pirminių sumanymų, jų viešinimo, dokumentų tvarkymo iki projektavimo. Procesuose, diskusijoje dalyvauja labai daug specialistų, taigi, kol diskutuojami klausimai ateina iki tam tikro sprendimo, tai nebėra vieno asmens nuomonė, ji vienaip ar kitaip jau būna išsikristalizavusi. O žmonės, kurie neišmano į viešumą iškelto klausimo ar tiesiog nėra už jį atsakingi, bet dėl nesupratimo kišasi į procesus, tiesiog yra stabdomi. Nustatytose viešinimo procedūrose žmonės tikrai turi galimybę dalyvauti, girdėti visais lygmenimis. Tačiau sąlyga matyti ir girdėti bendruomenėms yra sudaryta, o jei jos savo laiku kažko nepamato ir viduryje proceso pradeda kalbėti, kad tai buvo neišgirsta, neįvertinta, tiesiog rodo jų neatsakingumą.

[su_divider top=”no” style=”dashed” size=”2″]

Gintaras Balčytis, architektas

Klausimas, ar visuomenė pakankamai informuojama apie jai svarbius projektus, yra gana daugiabriaunis. Visų pirma, dažnai neaišku, kaip, kokiu būdu žmonių reikėtų paklausti jų nuomonės. Man, kaip architektui, tenka viešinti projektus, laikantis nustatytų reikalavimų, tačiau į aptarimus ateina vos du trys žmonės. Tvarka reglamentuota įstatymu, o kitokios tvarkos, kaip paskelbti informaciją bendruomenei, nėra.

Tačiau kažin ar susidomėjimas padidėtų, jei būtų nustatyta kitokia tvarka. Ar tikrai visi projektai yra įdomūs visuomenei? Aš tuo abejoju. Dabar reikia viešinti bemaž visus projektus, o jų Lietuvoje yra šimtai tūkstančių. Manau, kad pasiūlymus apie tai, kaip, daugiau ar mažiau, reikėtų viešinti projektus, turėtų išsakyti atsakingos institucijos, pirmiausia Lietuvos architektų rūmai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

Manau, kad diskusijų gali būti įvairiausių, bet kažin ar pagelbėtų ilgesnis projektų viešinimo terminas. Labai plataus masto diskusija su įvairiais konkursais apie Lukiškių aikštę vyksta jau maždaug 20 metų, bet rezultatas yra daugiau nei liūdnas. Todėl nežinau, ar įmanomas dar lėtesnis procesas nei Lukiškių aikštės atveju.

Paveldas, mano nuomone, mūsų visuomenėje yra sakralizuotas – neduok dieve, ką nors su juo padarysi, kažką pridėsi. Todėl visuomenės atsakymas greičiausiai visada būtų, kad nieko nereikia daryti, užtenka tik saugoti. Ne viskas, kas sena, yra ypač vertinga. Jei manęs kas paklaustų, ar kažkokia matematinė lygtis yra gera, o gal ją reikia kažkaip patobulinti, ką galėčiau pasakyti? Nieko, nes joje nieko nesuprantu. Bet, kaip sakoma, apie krepšinį ir architektūrą visi lietuviai turi savo nuomonę ir nori ją išsakyti bet kada ir bet kurioje vietoje.

Kalbant apie Zapyškio bažnyčios, aikštės tvarkybos projekto atvejį, mano nuomone, karo padėtis paskelbta gerokai per anksti. Nemanau, kad gera tendencija yra komentuoti darbą jo nepabaigus, kol jis statybos stadijoje, neįsigilinus į patį projektą ir idėją. Pirma, labai lengva pasakyti ne visai teisingą nuomonę, nes galbūt jis atrodys kitaip, o, antra, labai greitai nuomonę pasigauna tie žmonės, kurie iš tikrųjų nesusipažinę su situacija, žino tik bendrą įspūdį kaip apie bet kuriuos kitus reiškinius Lietuvoje. Todėl didžiausia šio projekto viešinimo nesėkmė ta, kad jis pagavo kryptį, kuri gali nuvesti neaišku kur. Bet to paveikti neįmanoma – kiekvienas žmogus gali kalbėti, rašyti ir daryti, kaip jam atrodo teisinga.

[su_divider top=”no” style=”dashed” size=”2″]

Vitas Karčiauskas, asociacijos „Istorinis miestas“ valdybos pirmininkas

Palaikau požiūrį, kad paveldosauga įmanoma tik bendrai sutarus trims subjektams: valdžiai, visuomenei ir savininkui-investuotojui. Be šitų trijų susitarimų paveldosauga yra neįgali arba jos išvis nėra. Bet, žinoma, kiekvieną situaciją reikia vertinti individualiai.

Noriu paanalizuoti du Vilniaus objektus, kurie vilniečiams gerai žinomi: ką tik restauruotus Pacų rūmus Didžiojoje gatvėje, kurie tikrai sukėlė diskusijų ir nepasitenkinimo socialiniuose tinkluose, ir kitą, ne mažiau svarbų miestui objektą – Sapiegų parką Antakalnyje. Tai du panašūs savo verte objektai su visiškai skirtinga veikla. Buvo daug nuogąstavimų, nepasitenkinimų, kad Pacų rūmai kyla į viršų, tačiau tą nepasitenkinimą, matyt, reiškė žmonės, kurie niekada nesigilino į Pacų rūmus istoriniu aspektu, nežinojo, kad tai buvo patys iškiliausi, įspūdingiausi Vilniaus rūmai XIX amžiuje. Tai nebuvo eilinis pastatas, jis jau tada išsiskyrė iš aplinkinių pastatų. O architektūriniai ir istoriniai tyrimai vienareikšmiškai parodė, kad stogas buvo aukštas. Deja, visuomenės dalis, kuri sakė, kad turi likti kaip po carinės XIX amžiaus rekonstrukcijos, būtų bandžiusi savininkui daryti įtaką, o jis tikrai turi teisę į restauruotą pastatą.

Visai kita situacija Sapiegų parke. Pacų rūmai, kaip privatus pastatas, buvo restauruojami remiantis gana įvairiais, išsamiais architektūriniais, istoriniais, ikonografiniais tyrimais. Sapiegų parkas – tokios pat svarbos paveldo objektas, bet parkas šiandien jau yra ne privati, bet ir bendramiestinė viešoji teritorija, aktuali daugeliui žmonių. Gerai, kad į diskusiją įsijungė antakalniečių bendruomenė ir gerokai platesnis ratas žmonių, nes projekto lygis buvo tikrai prastas, nepakankamai pagrįstas tyrimais, o su bendruomene buvo per mažai dirbama. Bet antakalniečiai džiaugiasi, kad jie laimėjo ir sustabdė darbus. Šaunuoliai – taip ir reikėjo daryti, bet jie, deja, pralaimėjo. Darbai sustojo ir bendruomenė geriausiu atveju gali tikėtis tik paprasto remonto, bet ne restauravimo, parkas tikriausiai bus ganėtinai apleistas, netvarkomas. Lietuvos architektų rūmai teigia sutarę su savivaldybe, kad būtų skelbiami konkursai. Tačiau kokie konkursai gali būti skelbiami restauruojamam objektui? Tik kainos aspektu, o restauravimas visais atvejais vienodas, rezultatas bus tas pats.

Informavimo šiandien Lietuvoje tikrai trūksta. Visuomenė turi būti informuojama kiekvienu, net ir bet kurio paveldo pastato tvarkybos atveju tam, kad nespėliotų prasidėjus darbams ir nekurtų sąmokslo teorijų. O viešųjų erdvių atžvilgiu tol, kol visuomenė nesuvoks, kodėl objektas, kuris iš tiesų skiriamas jai, turėtų būti restauruotas, tol ir nereikia pradėti darbų. Jeigu visuomenė nesuvokia, kodėl daroma vienaip, o ne kitaip – stop, ir nieko nepadarysi! Geriau jau palaukti, parengti gerą projektą, išaiškinti, kodėl būtent toks projektas, pagrįsti tyrimais kiekvieną sprendimą. Daryti prieštaraujant visuomenei, vien dėl to, kad šiandien turiu pinigų, yra paveldosaugos kompromitavimas.

[su_divider top=”no” style=”dashed” size=”2″]

Lukas Rekevičius, architektas

Viešinimo kultūra Lietuvoje gana naujas reiškinys, aiškiai pastebimas tik nuo 2014 metų, atsiradus naujai teritorijų planavimo įstatymo redakcijai. Joje buvo leista kai kuriuos statinius projektuoti be detaliojo plano, jei jie atitinka bendrąjį planą, bet projektinius pasiūlymus buvo privaloma viešinti visuomenei. Vėliau viešinamų projektų sąrašas platėjo, viešinami privalėjo būti netgi daugelio gyvenamųjų namų projektai. Vis tik tradicija yra nauja ir iki galo nesusiformavusi. Ir šiuo atveju kalba eina tik apie viešinamus statybos, o ne nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo projektus.

Vystytojų siekis dažnai yra viešinti kaip įmanoma tyliau, nesiskelbti, bandyti prasmukti, kad nuomonių, pareiškimų ir pageidavimų būtų kuo mažiau. Toks formalus paviešinimas be normalaus komunikavimo kelia įtampą. Jeigu viskas būtų daroma tvarkingai, ne formaliai informuojama, o iš tikrųjų bendraujama su bendruomenėmis, susirenkami pasiūlymai, padaromi pristatymai su argumentacijomis, dabartinės tvarkos tam tikrai užtektų. Tai labiau požiūrio klausimas, o ne reguliavimo, nes pati procedūra yra pakankama.

Kitas, filosofinis aspektas – tai, kiek visuomenė gali ir turi daryti įtaką tam tikriems dalykams. Turbūt galime sutarti, kad visuomenė turi daryti įtaką tam tikrų teritorijų užstatymo tankumui, intensyvumui, aukštingumui, nes tai lemia visos aplinkinės kaimynijos gyvenimo kokybę. Intensyvumas reiškia, kad ten bus daugiau kvadratinių metrų, taigi, ir daugiau gyventojų, biurų darbuotojų, kurie padidins gatvių nepralaidumą. Tačiau ir čia kažkur turi būti visuomenės nuomonės riba, ties kuria toliau paliekama spręsti profesionalams. Tačiau kur ji tiksliai yra, tradiciškai nėra susitarta ir nenusistovėję. Labai dažnai ginčijamasi ne tik dėl pagrindinių parametrų, tankumo, intensyvumo, bet ir dėl grožio – dera ar nedera. Tačiau tai jau filosofinis klausimas, nes derėjimas yra sunkokai apčiuopiamas. Daug pastatų, žiūrint istoriškai, nedera aplinkoje, net ir Šv. Onos bažnyčia, nes ji pastatyta tiesiai priešais pagrindinį Bernardinų bažnyčios fasadą.

Sunku atsakyti ir į klausimą, ar reikia viešinti paveldo tvarkybos darbus, kurie atliekami pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą. Pavyzdžiui, naujai sutvarkyta Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir tvarkoma Šv. Rapolo bažnyčia Vilniuje po restauracijos atrodo gana naujai. Taip tarsi nebelieka senumo. Todėl dabar labai populiarėja kitas metodas – konservavimas, kai nėra stengiamasi senus pastatus išlaižyti, tiesiog išsaugoma jų senoji būklė, laiko patina, senumo įspūdis. Kaip tiksliai reikėtų restauruoti arba konservuoti pastatus, paliekama spręsti restauravimo projektų autoriams arba meno taryboms. Tai nėra viešai aptariama su visuomene. Ar reikėtų? Neturiu atsakymo, nes tai sudėtingi, subtilūs klausimai.

Užsienyje, kad ir liberaliosiose JAV, norint statyti kokį nors didesnį objektą miesto centre, viešų susirinkimų, konsultacijų su visuomene yra tikrai ne vienas. Konsultuojamasi visomis stadijomis, pirmiausia aptariama užsakovo programa, diskutuojama, ko šioje vietoje reikėtų, vėliau, urbanistinėje stadijoje, aptariami galimi pastatų tūriai, poveikis aplinkai, infrastruktūrai, dar vėliau – pastatų išvaizda, fasadai ir pan. Manau, kad toks informavimas visais projekto eigos etapais turi prasmės, nes tai bendruomenėms padeda suprasti, kas ir kodėl daroma, o vystytojui gali padėti išgirsti bendruomenes, jų logiką. Manau, kad kada nors, anksčiau ar vėliau, prie tokios viešinimo tvarkos, matyt, priartėsime, bent jau viešindami saugomų teritorijų projektus.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 gruodis.