Architektas A. Mocevičius patvirtino, kad dėl minėtų priežasčių sprendimai šiltinti perdangą tampa ekonomiškai nepagrįsti. Architektas gyventojams siūlo kuo giliau apšiltinti cokolį ir rūsio atitvaras.
Klaipėdoje, pasakojo V. Rimkus, įprastai apšiltinami pamatai juos įgilinant 1,2 metro, o rūsio perdanga papildomai nešiltinama.
„Termovizoriumi stebint rūsio perdangą matyti, kad pirmo aukšto sąskaita šildomos rūsio patalpos“, – komentavo specialistas.
Tokias problemas kaip rūsio sienų hidroizoliavimas žemesniuose gyliuose, drenažo aplink pastatą įrengimas V. Rimkus siūlo spręsti panaudojant gyventojų sukauptas lėšas, skirtas pastato eksploatacijai. Iki 35 proc. siekiančią paramą šiandien galima gauti stogui, durims, sienoms, langams, liftams, karšto vandens vamzdynams ir visai šildymo sistemai – nuo radiatorių iki šilumos punktų – modernizuoti. Inžinerinėms sistemoms – šalto vandens vamzdynų, kondicionavimo, elektros įrangos, lietaus nuotekų ir pan. – atnaujinti gyventojai gali gauti 3 proc. paskolą.
R. Zinkevičiaus aiškinimu, jei daugiabutyje šalto ir karšto vandens vamzdynai susidėvėję, įprastai jie keičiami daugiasluoksniais plastiko vamzdžiais, kurie papildomai apšiltinami. Kadangi sovietmečiu statytuose daugiabučiuose daugeliu atvejų įrengta vienvamzdė šildymo sistema, viršutiniuose namo aukštuose gyvenantieji dažniausiai perkaitinami ir šiluma nesiskundžia, o apatinių aukštų gyventojai šąla. Atnaujinant daugiabučius šildymo sistema subalansuojama – rūsiuose įrengiami termostatiniai balansiniai ventiliai, o prie radiatorių – apvadai bei reguliatoriai su termostatinėmis galvomis. Dažniausiai keičiamos ir užakusios, sutrūkinėjusios lietaus kanalizacijos sistemos bei magistraliniai nuotekų šalinimo vamzdynai.
Modernizuojant inžinerines sistemas, anot specialistų, sudėtingos diskusijos su gyventojais neišvengiamos, nes jie dažniausiai inžinerinių vamzdynų nišas būna užtaisę įvairiais apdailos elementais (pavyzdžiui, plytelėmis), tad statybininkams tampa sudėtinga pakeisti vamzdžius.
Apsisprendimas keliems dešimtmečiams
Sovietmečiu statytų daugiabučių gyventojai, įsitikinęs R. Zinkevičius, turėtų ryžtis siekti aukštesnės energinio efektyvumo klasės nei numatyta minimali teisės aktuose. „Papildomi keli centimetrai šiltinamosios medžiagos užtikrintų daug geresnes šilumos ypatybes, o išlaidos stipriai neišaugtų. Gal jau turėtume galvoti ne apie energinio naudingumo C klasę, o mažiausiai – B arba, esant galimybei, A klasę?“ – svarstė specialistas.
Gyventojai tiki, kad atnaujinus jų daugiabutį naujo modernizavimo neprireiks bent tol, kol pavyks grąžinti paskolą – maždaug 20 metų.
„Vokietijoje teko matyti ardomą vėdinamąją fasadų šiltinimo sistemą, fasadas buvo apšiltintas tik 7 centimetrų storio mineralinės vatos sluoksniu – mat tokie reikalavimai galiojo prieš 15–20 metų. Tad šiuo metu renovuojami – papildomai šiltinami – jau renovuoti pastatai. Lietuvoje irgi nekart keitėsi statybos techninis reglamentas, tačiau jei sienos šilumos perdavimo koeficientas buvo 0,25 W/(m2xK), projektuotojai ir laikėsi šio reikalavimo. Reta bendrija ryždavosi siekti geresnių techninių parametrų. Tad gyventojai įprastai siekia tokios energinio naudingumo klasės, kokios reikalaujama. Sutinku, kad A energinio naudingumo klasę pasiekti gana sudėtinga, nes tektų išspręsti balkonų šiltinimo ir kitas problemas, bet bent B klasės turėtų būti reikalaujama.
