Neretai priimamas sprendimas juos pjauti, kad būtų galima užklijuoti nors
5 centimetrų storio šiltinamosios medžiagos sluoksnį.

V. Rimkui taip pat atrodo nesuprantama, kodėl keičiant senus daugiabučio langus naujieji montuojami senųjų vietoje, užuot juos sudėjus kuo arčiau išorinio mūro sienos paviršiaus. Tuomet apšiltinus pastatą langai lieka įgilinti 20 centimetrų, o sumontuoti ankstesniųjų vietose – net 32 centimetrus, o tai mažina patalpų apšviestumą. „Jei miestuose toleruojami skirtingo sudalijimo langai, nevienodas įgilinimas būtų pastebimas dar mažiau“, – įsitikinęs V. Rimkus. Langų angokraščių problemos, jo įsitikinimu, neliktų, jei langai būtų išstumiami iki sienos krašto ir montuojami šiltinamajame sluoksnyje.

Apšiltinant sienas ir keičiant langus privaloma išvalyti ir dezinfekuoti natūralią daugiabučių vėdinimo sistemą – šie darbai įtraukti į investicinį planą, taip pat – į projektavimo užduotį. Šiandien jau yra ir pavienių daugiabučių, kurių gyventojai pasirinko daugiau nei langus su orlaidėmis – įsirengė efektyvias rekuperacines oro vėdinimo sistemas.

Tiesa, R. Zinkevičius pripažino vis dar sulaukiantis gyventojų skundų, esą jiems niekas nepaaiškina apie galimybę butuose įsirengti vėdinimo sistemas. V. Rimkus taip pat apgailestavo, kad racionalių vėdinimo sprendimų stinga, pastatai dažnai pasmerkiami dar prastesniam vėdinimui nei prieš atnaujinimą: „Pakeičiami laiptinių langai, užsandarinami balkonai, tačiau neužtikrinamas šviežio oro pritekėjimas. Sudedami labai efektyvūs langai, o natūralus vėdinimas veikia tik tuomet, jei gyventojai sąžiningai nors tris kartus per parą vėdina patalpas. Bet tai ne sprendimas. Estijoje kiekviename bute privalu montuoti nedidelius rekuperatorius.“

Apšiltinti rūsio perdangą pavyksta ne visada

Modernizuojant daugiabučius įprastai pasirenkamos ventiliuojamosios arba tinkuojamosios fasadų šiltinimo sistemos. Vakarų Europos šalyse, anot įmonės „Renovacijos konsultacijos“ vadovo, populiari praktika šias sistemas derinti tarpusavyje, pavyzdžiui, pirmame daugiabučio aukšte naudoti ventiliuojamąją fasadų šiltinimo sistemą, o kituose aukštuose, kur daugiau langų – tinkuojamąją. Pastaruoju atveju siūloma naudoti plyteles, keramines fasadų plokštes, aukšto slėgio laminato (HPL) ar fibrocementines fasadų plokštes.

V. Rimkus teigė pastebėjęs, kad energiškai efektyvesni pastatai, kuriuose naudojamos tinkuojamosios fasadų šiltinimo sistemos, nors ventiliuojamosios turi kitų privalumų – fasadų plokštės ilgesnį laiką išlieka patrauklios išvaizdos ir nereikalauja pakartotinio perdažymo. Kitas jų privalumas – beveik nėra priklausymo nuo oro sąlygų, galima dirbti ir tuomet, jeigu temperatūra neigiama. Tačiau išanalizavus, kiek energijos sunaudojama identiškuose pastatuose, tinkuojamosios fasadų šiltinimo sistemos pranašumas taupant šilumos energiją akivaizdus, užtikrino specialistas.

R. Zinkevičius atkreipė dėmesį, kad nors visiems jau žinoma, jog modernizuojant daugiabučius labai svarbu apšiltinti rūsio perdangą, tai padaryti pavyksta retai. Mat rūsiuose įprastas vaizdas – užkrauti nedideli sandėliukai, kurių pertvaros remiasi į perdangą. Be to, daugiabučiuose rūsiai žemi, juose dažniausiai nutiesti elektros kabeliai, šildymo, vandentiekio vamzdžiai. Užsienio šalyse įprasta, tačiau Lietuvoje vis dar netaikoma praktika sandėliukus išgriauti, apšiltinus perdangą, pakeitus vamzdynus juos atstatyti ir įrengti bendras dviračių saugyklas.