Knygos pradžioje autorė, norėdama atskleisti teorinį temos horizontą, pristato Europos paveldotvarkos idėjų ir jų įgyvendinimo priemonių raidą, pabrėždama aktualius knygos temai teorinius aspektus, analizuoja tarptautinius dokumentus, reglamentuojančius paveldotvarkos darbus, nuodugniai aptaria vartojamus terminus, sąvokas.
Toliau autorė detaliau apsistoja ties atliktais objektų restauravimo ir rekonstravimo darbais, kritiškai apsvarsto, įvertina Lietuvos sovietmečio paveldotvarkos metodikos ir praktikos padėtį Europos kontekste, pabaigoje apibūdina šiuolaikinę mūro architektūros paveldosaugos situaciją. Labai didelis dėmesys autorės darbe – moksliniam paveldotvarkos darbų pagrįstumui.
Nagrinėdama Lietuvos realijas autorė kruopščiai susipažino su istoriniais šaltiniais, paveldotvarkos darbų ataskaitomis, stebėjo atliktus darbus natūroje, nustatė sovietmečio restauravimo, rekonstravimo darbų praktikoje atitikimus ir prieštaravimus tarptautiniams paveldotvarką reglamentuojantiems dokumentams.
Autorė išsamiai analizuoja atliktus restauracinius darbus diferencijuodama juose taikytas priemones pagal trūkstamų architektūrinių detalių atkūrimo būdus. Apibendrindama ji labai kritiškai vertina tuos atvejus, kai darbai buvo atliekami neturint pakankamai moksliškai patikimos informacijos. Pabrėžiama, kad neretais atvejais atlikti darbai neatspindėti ataskaitose, kad dažnai neįmanoma nustatyti, kas restauruotame pastate atkuria buvusį vaizdą, o kas sukurta XX amžiaus antrojoje pusėje. Iš teorinio temos artikuliavimo, atliktų paveldotvarkos darbų, projektų nagrinėjimo, svarstymų apie jų įgyvendinimą justi geras teorinis monografijos pagrindas.
Svarbu tai, kad darbe taip pat tyrinėjamos paveldotvarkos tendencijos, kurios reiškiasi po nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais. Apibūdinamas sovietinio laikotarpio nuostatų santykis su šiandiene paveldotvarka, su apgailestavimu pabrėžiamas kai kurių to laikotarpio trūkumų perimamumas, išskiriami ir pažangūs poslinkiai.
Greta J. Butkevičienės monografijos teigiamybių akcentavimo norėčiau kai kuo suabejoti.
Kai kurių sąvokų pobūdis perdėm redukuotas, jos priskirtinos veikiau profesiniam žargonui. Tai susiję su sąvokų „istorinė informacija“ ir „informacija“ vartojimu. Juk tai, kas yra pastate, gali būti kieno nors liekanos, reliktai, pėdsakai, liudijimai (šiuo požiūriu priimtinas būtų teiginys „architektūros paveldas kaip istorijos liudininkas“), ženklai, simptomai, kurie figūruoja kaip duomenys. O informacija – tai jau duomenų apdorojimo rezultatas. Tame procese duomenys gali būti apdorojami įvairiai – remiantis skirtingomis prielaidomis ir pačiomis įvairiausiomis interpretacijos schemomis. Šiuo požiūriu neturiu priekaištų, kai autorė rašo: „padėti lengviau perskaityti objektuose slypinčią informaciją“ arba „jai atkurti turėta nemažai informacijos“.
Painiavos kyla ir dėl sąvokos „interpretacija“ vartojimo. Reikėjo paaiškinti, aptarti ir šios sąvokos prasmes, aktualias monografijos kontekste. Taip pat perdėm redukuotu pobūdžiu pasižymi sąvokos „simbolinis matymas“, „simbolinis mąstymas“. Tai gali klaidinti skaitytojus, su simbolio sąvoka susiejant tam tikras negatyvias konotacijas. Kai tekste vartojama „romantinis mąstymas“, šiuo aspektu abejonių kyla mažiau.
Tinkamas samprotavimas apie galimą Vakarų kultūroje įsigalėjusio jaunystės kulto įtaką turi savo diskursą – to priežastys psichologiniame ir filosofiniame kontekste šiuo metu gvildenamos jau ne viename tekste.
