Birželio 12-ąją 70-metį šventęs Raineris Mahlamäki – vienas žinomiausių šiuolaikinės Suomijos architektų, POLIN muziejaus Varšuvoje autorius – Šeduvoje sukūrė projektą, kurį pats išskiria kaip ypatingą savo kūrybinėje biografijoje. Muziejus „Dingęs štetlas”, atidarytas prieš daugiau nei pusmetį, jau pritraukė apie 50 tūkst. lankytojų, pelnė „iF Design Award” ir buvo įvardintas tarp septynių gražiausių pasaulio muziejų „Prix Versailles” apdovanojimuose. Apie tai, kaip viskas prasidėjo ir kuo šis projektas išsiskiria – paties architekto žodžiais.
Pirmasis apsilankymas Šeduvoje ir „genius loci”
„YouthAid Foundation” – Šveicarijoje registruota filantropinė organizacija, inicijavusi ir įkūrusi muziejų – Mahlamäkį pakvietė tiesiogiai. Jo studija „Lahdelma & Mahlamäki Architects” jau buvo žinoma jautriais, į istorinį kontekstą įsiklausančiais projektais, todėl pasirinkimas buvo neatsitiktinis. Pirmasis vizitas į Šeduvą architektui liko atmintyje su konkrečiais vaizdais.
„Tą saulėtą gegužės dieną dangus buvo mėlynas. Man įstrigo greta sklypo augančių medžių šlamėjimas vėjyje ir platūs atsiveriantys kraštovaizdžio vaizdai. Įspūdį paliko ir šalia esančios žydų kapinės – supratau, kad esu vietoje, kur viešpatauja tyla ir istorija”, – pasakoja architektas.
Jis pamena ir Šeduvos melancholiją, ir aplankytas žudynių vietas. Tai jam dar aiškiau atskleidė, kokia turėtų būti muziejaus užduotis: pasakoti ne vien apie Holokaustą, bet ir apie sunaikintą miestelio kultūrą bei gyvenimą.
„Viso projekto pavadinimas – „Dingęs štetlas” – padiktavo ir pagrindinę architektūrinę užduotį: sukurti naują miestelį vietoje to, kuris buvo prarastas. Taip gimė abstrakti miestelio interpretacija – pastatų grupė ir jų fasadai primena vietinei architektūrai būdingus namus, o metaliniai paviršiai sugeria ir atspindi nuolat besikeičiančias dangaus spalvas”, – pasakoja Mahlamäki.
Beveik dešimtmetis nuo idėjos iki atidarymo
Didžiausias ir moderniausias štetlų kultūrai bei istorijai skirtas muziejus Baltijos šalyse nuo pradžios iki atidarymo pareikalavo beveik dešimties metų. Mahlamäki tai įvardija kaip vieną rimčiausių iššūkių – išlaikyti kryptį tokio trukmės projekto eigoje.
Techninė pusė taip pat nebuvo paprasta: į pastatą reikėjo integruoti saugumo, vėdinimo ir kondicionavimo sistemas taip, kad stogai ir sienos liktų švarios – be utilitarinės įrangos, kuri iškreiptų architektūrinę viziją. Prie projekto dirbo virš 30 įmonių iš 8 šalių, 18 tautybių profesionalai. Architektūrinei vizijai vadovavo „Lahdelma & Mahlamäki Architects”, vykdomaisiais architektais dirbo lietuvių „Studija 2A”, ekspozicijos dizainą kūrė amerikiečių „Ralph Appelbaum Associates”, parką – italų „Enea Landscape Architecture”.
„Yra labai daug žmonių, kuriems noriu dar kartą pasakyti ačiū. Ypatingą padėką skiriu ir užsakovui – jūs sukūrėte sąlygas architektūriniam meistriškumui, o mums – projektuotojams, statytojams, visiems prisidėjusiems – buvo suteikta galimybė padaryti viską, ką galėjome geriausio”, – sako jis.
Mahlamäki architektūros filosofija: ramybė svarbiau už originalumą
Suomijos valstybine meno premija įvertintas architektas „Dingusį štetlą” vertina ir kaip projektą, kuriame jam pavyko labiausiai priartėti prie asmeninių vertybių. Jo pozicija šiuolaikinės architektūros kontekste – gana neįprasta.
„Manęs nedomina išraiškingos ar neįprastos formos, efektai. Nemanau, kad architektas nuolat turi kurti kažką, ko dar niekas nėra matęs. Toks mąstymas labai būdingas šiuolaikinei architektūrai. Aš kur kas labiau vertinu ilgalaikes savybes, išlikusias per visą ilgą architektūros raidą: ramybę, tylą, harmoningą pastatų tūrių ritmą, natūralią šviesą, saugumo pojūtį ir panašius dalykus”, – sako architektas.
„Dingęs štetlas” išsiskiria ir sprendimu, kuris moderniuose muziejuose pasitaiko retai. Dažniausiai toks pastatas – užbaigtas kūrinys, prie kurio vėliau nieko negalima pridėti. Šis – suprojektuotas kaip atvira struktūra. „O „Dingęs štetlas” tokią galimybę suteikia, jei kada nors jos prireiktų”, – sako Mahlamäki.
Architektūra kaip fonas ekspozicijai, ne atvirkščiai
Mahlamäki pabrėžia, kad muziejaus architektūra jam buvo priemonė, ne tikslas. „Architektūra visų pirma yra emocinė patirtis – todėl ji pirmiausia turėtų stiprinti teigiamus žmonių jausmus. Nors „Dingęs štetlas” pasakoja apie tragediją, muziejaus architektūra troškau atliepti įgimtą žmogaus ilgesį grožiui – parodyti, kad žmonės geba aplink save kurti darną, harmoniją ir ramybę, o ne nerimą ir baimę.”
Tačiau svarbiausia, jo manymu, išlieka ekspozicija: „Pastatas, jį supantis parkas, greta esančios kapinės kalba sava kalba, tačiau svarbiausias elementas – muziejaus ekspozicija. Būtent ji perteikia esminę priežastį, kodėl „Dingęs štetlas” buvo pastatytas: Šeduvos ir štetlų kultūrą bei istoriją.”
Paklaustas, ką norėtų, kad lankytojas išsineštų, Mahlamäki atsako vienu žodžiu – apmąstymas. „Norėčiau, kad apsilankę muziejuje žmonės susimąstytų apie istoriją ir ją prisimintų. Kad savęs paklaustų – kodėl neramiame pasaulyje istorija, regis, vis kartoja tas pačias klaidas. Bet kartu – kad nepamirštų, jog žmonės gali gyventi taikiai, gerbdami vieni kitus, kad ir kaip idealistiškai tai skambėtų.”
Trijų tūkstančių kvadratinių metrų ploto muziejuje veikia 10 ekspozicinių erdvių, įkurtas Prisiminimų parkas, restauruotos senosios Šeduvos žydų kapinės. Pirmaisiais veiklos metais apsilankymas nemokamas, tačiau rekomenduojama registruotis iš anksto.
Parengta pagal žiniasklaidos pranešimą.
