Dr. Jolitos Butkevičienės mokslinės monografijos „Lietuvos architektūros paveldotvarka: netektys ir atradimai“ recenzija
Kad architektūros restauravimo ir rekonstravimo tema aktuali, rodo diskusijos dėl reikšmingų Lietuvos istorijai objektų atkūrimo. Turiu omenyje Valdovų rūmų atstatymo bylą ir jau kelerius metus nesibaigiančią diskusiją dėl Kauno pilies. Tai liudija, kad klausimai, gvildenami Jolitos Butkevičienės mokslo monografijoje „Lietuvos architektūros paveldotvarka: netektys ir atradimai“ (Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; Vilnius: Versus aureus, 2014. – 240 p.), yra ypač opūs ir šiomis dienomis. Iš tokių diskusijų ryškėja, kad tarptautinių dokumentų formuojama nuostata, jog restauracijoje reikia sustoti ten, kur prasideda prielaidos, projektuotojų restauratorių bendruomenei iš tikrųjų kol kas tėra gana formali frazė.
Plačioji visuomenė, paveikta kelių didingą Lietuvos praeitį liudijančių objektų atkūrimo kaip precedento, gyvena iliuzijomis, kad tai natūrali architektūrinės aplinkos gerinimo priemonė. Tačiau objektų, pabrėžiančių atskiro, specialiai atrinkto laikotarpio socialinės galios polius, pasirinkimas atkūrimui, išskiriant juos iš sudėtingo istorinio proceso, gali vesti į sociokultūrinę aklavietę. Kur kas svarbiau subalansuotas architektūrinės aplinkos formavimas, kur būtų vieta ir kitų socialinių grupių, kitų laikotarpių kultūros paveldo raiškai, taip užtikrinant darnų viso istorinio proceso vaizdo pristatymą.
Atkuriant galios reprezentantus piliečių sąmonėje netiesiogiai įtvirtinami vadinamosios tvirtos rankos kodai, o mums gyvybiškai aktualu bendradarbiavimo, solidarumo vaizdinius skatinančių signalų pabrėžimas. Tik taip gali būti formuojama laisvų piliečių visuomenė. XXI amžiaus demokratinėje visuomenėje galios polius reprezentuojančių architektūros objektų atkūrimas prasmingas tik virtualiai: informaciniai stendai buvusio pastato vietoje, leidiniai, kompiuterinė vizualizacija.
Tai dera su tarptautinių paveldotvarkai skirtų dokumentų nuostatais, kuriuose atsispindi dėmesys visiems istoriniams laikotarpiams, įvairioms socialinėms grupėms. Deja, tokio praeities traktavimo reikšmingumas mūsų visuomenėje vis dar nėra gerai suvoktas. Dar 1876 metais anglų paveldosaugininkų suformuluotas ir kritikuotas selektyvus požiūris, deja, vis dar paplitęs ir dabar.
Ir dėl tos priežasties su tarptautiniais paveldotvarkos principais deranti J. Butkevičienės monografija, kurioje nuodugniai išnagrinėta ir kritiškai įvertinta Lietuvos mūrinės architektūros restauravimo, rekonstravimo, reikšmingų objektų atkūrimo praktika, ją orientavusios idėjos, aptartos dabartinės problemos, yra labai aktuali. Autorė savo knygoje tyrinėja Lietuvos mūrinės architektūros paveldo problemas, susitelkdama ties XX amžiaus II pusės ir XXI amžiaus pirmo dešimtmečio restauravimo bei rekonstravimo praktikos, jai įtakos turėjusių idėjų kritiniu vertinimu.
Knygą sudaro trys dalys, joje 153 iliustracijos. Pirmoji dalis skirta architektūros paveldotvarkos raidos aptarimui, antrojoje nagrinėjami paveldotvarkos darbai Lietuvoje sovietmečiu, svarstoma, kokią vietą tuose darbuose užėmė moksliniai tyrimai ir kokią – improvizacijos. Trečioje dalyje apibūdinami paveldotvarkos darbų padariniai, įvardijami veiksniai, lėmę Lietuvos architektūros paveldotvarkos savitumus.
